Naujienos

Netoli Vilniaus esantys Žalieji ežerai plačiai žinomi ir gausiai lankomi. Išplėtus Vilniaus miesto ribas, jie pateko miesto teritorijon. Nuo miesto centro iki didžiausio ežero Balsio - tik 12 kilometrų. Jis nesunkiai pasiekiamas ne tik individualiu, bet ir miesto transportu. Pirmą kartą atvykusius prie ežerų, stebina ir žavi jų žalias vanduo. Nuo vandens spalvos kilo ir šios ežerų grupės pavadinimas.

Kiekvienam saulėtą vasaros dieną pabuvojus prie ežerų kyla klausimas, kodėl ežerų vanduo žalias? Žalią vandens spalvą lemia keletas veiksnių. Didžiausią įtaką turi vandenyje ištirpę karbonatai, kurie ežeran patenka su požeminiais vandenimis. Turintis ištirpusių karbonatų vanduo (kietas) atrodo žalsvas. Žalią vandens atspalvį paryškina žalios ežerų aplinkos atspindys vandenyje bei ten esantys žalieji dumbliai. Žaliausias yra Balsio ežero vanduo.

Žalieji ežerai - regioninio parko dalis

Žalieji ežerai, jų aplinka seniai domina mokslininkus ir poilsiautojus. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą apie juos pasirodė monografija lenkų kalba. Didėjant Vilniaus mieste gyventojų skaičiui, vis gausiau buvo lankomi ir Žalieji ežerai. Tapo aktualu apsaugoti ežerus ir jų aplinką nuo per didelio lankytojų skaičiaus.

Jau 1960 metais Lietuvoje įsteigti 25 landšaftiniai draustiniai, tarp jų ir Žaliųjų ežerų. Jų tikslas buvo apsaugoti vertingą mokslui vilniečių lankomų aukštumų dalį bei ten augančius retus augalus.

Įsteigus 1992 metais Verkių regioninį parką, į jį pateko ir didelė dalis buvusio draustinio. Parkas yra į šiaurę bei šiaurės rytus nuo Vilniaus. Jam priklauso Kalvarijų, Tirnapolio, Verkių, Žaliųjų ežerų vietovės. Regioninio parko plotas 2700 ha. Nors parkas yra Vilniaus miesto teritorijoje, tačiau natūralūs ir pusiau natūralūs kraštovaizdžiai užima apie 80 proc. bendro ploto. Tai unikali parko, esančio miesto ribose, savybė.

Verkių regioninis parkas sudarytas iš dviejų skirtingų dalių. Pietinėje pusėje vyrauja kultūrinio paveldo objektai, o šiaurinėje dominuoja natūralūs gamtiniai kraštovaizdžiai. Šis aprašymas skirtas šiaurinei Verkių regioninio parko daliai, kurioje svarbiausias objektas - Žalieji ežerai. Manome, kad poilsiaujantiems svarbu ne tik poilsis, bet ir aplinkos pažinimas, savojo akiračio plėtimas. Daugiau žinodami apie vietovę, joje esančias vertybes, mažiau ją teršime, daugiau dėmesio skirsime aplinkosaugai.

Paviršiaus ypatybės

Žalieji ežerai telkšo Baltijos aukštumų ruože, toje jų dalyje, kurios vadinamos Riešės aukštumomis. Didžiausias šių aukštumų aukštis viršija 200 metrų, o netoli ežerų atskiros kalvos pakyla į 150-156 metrų aukštį. Aukštai iškilusios pavienės kalvos, gilūs ežerų duburiai, giliai įrėžtas Riešės upelio slėnis sudaro kalvotos vietovės vaizdą. Ežerų krantai aukšti ir statūs. Nuo ežerų vandens lygio, ypač prie Balsio ežero, jie pakyla iki 40 metrų.

Ypač kalvotas, medžiais apaugęs plotas tarp Balsio ir Gulbinų ežerų. Atskiros kalvos siekia 155-156 metrų aukštį. Atstumas tarp Balsio ir Mažojo Gulbino ežerų tėra tik 1 km, tačiau jie yra skirtingame absoliutiniame aukštyje. Balsio ežeras telkšo 111,5 metrų, o Mažasis Gulbinas - 132,3 metrų aukštyje. Aukščiausia vieta tarp Dvarikščių ir Mažųjų Gulbinų kaimų iškilusi į 156,1 metrų absoliutinį aukštį.

Paviršiaus kalvotumą padidina gilus, bet skirtingo pločio, Riešės upės slėnis. Įtekėdama į Gulbinų ežerą upė teka lėtai nusausintu slėniu, o ištekėjus turi didelį nuolydį, teka giliu, vingiuotu, medžiais apaugusiu senslėniu. Tik Dvarikščių kaimo ribose upės tėkmė sulėtėja, slėnis išplatėja.

Ežerų viršvandeniuose šlaituose ir Riešės upės slėnyje yra išlikę mokslui įdomių reljefo formų, pagal kurias galima spręsti apie šios vietovės raidą poledynmetyje. Svarbiausios jų - terasos ar jų fragmentai. Geriausiai terasos išlikusios medžiais apaugusiuose Balsio ežero šiauriniuose šlaituose. Jos išreikštos neplačiomis pakopomis, kurios skiriasi nevienoda medžiagine sudėtimi. Trečioji terasa išsiskiria nestoru karbonatų sluoksniu, kurio nėra kitose terasose. Balsio ežero viršvandeniuose šlaituose, Riešės ir Neries slėniuose išskiriama po 5-kias terasas, bylojančias apie bendrą hidrografinio tinklo raidą.

Žaliųjų ežerų aplinkai pastaraisiais dešimtmečiais vis didesnės įtakos turi žmonių ūkinė veikla. Ji susijusi su ežerų pakrančių naudojimu poilsiui, upelių nuotėkio reguliavimu, kelių tvarkymu. Riešės upės slėnyje ir netoli ežerų daugėja statinių, plečiasi gyvenvietės, daugėja nuolatinių gyventojų. Jų ūkinė veikla vis labiau įtakoja gamtinę aplinką, daugėja gamtosauginių rūpesčių.

Kraštovaizdžių puošmena - ežerai

Žaliųjų ežerų grupę sudaro 5 ežerai, telkšantys dvejose rinose - dubakloniuose. Jos ištįsusios šiaurės vakarų, pietryčių kryptimi, susidarė paskutiniojo apledėjimo metu. Vienoje rinoje telkšo Balsio ir Akies, kitoje - Baraukos Akies, Raistelio, Gulbinų ir Mažųjų Gulbinų ežerai. Jie skirtingo dydžio ir gylio, nevienodai tinka poilsiui.

Didžiausias ir gausiausiai lankomas - Balsio ežeras. Neretai jis vadinamas Žaliuoju, Kryžiuočių ar Kryžiokų vardais. Kryžiuočių pavadinimas siejamas su legenda, kuri byloja, kad senovėje žiemą ant užšalusio ežero vyko kautynės tarp lietuvių ir kryžiuočių. Ledas neišlaikė sunkių šarvuotų užpuolėjų, įlūžo, ir kryžiuočiai nugarmėjo į ežero dugną. Pasakojama, kad žvejai kartais tinklais ištraukia kryžiuočių amunicijos liekanų.

Poilsiautojų dėmesiui pateikiame kai kuriuos svarbesnius duomenis apie Balsio ežerą. Jie nusako šio ežero savitumus, įdomius ir poilsiautojams. Ežeras ištįsęs bemaž 2 km, kiek lenktos formos. Didžiausias plotis - 450 m, didžiausias gylis - 38,8 m plačioje pietinėje dalyje. Vidutinis gylis - 15,2 m. Tokie dideli gyliai būdingi tik rininiams ežerams. Norint pasivaikščioti ežero pakrantėmis, tektų sukakti 5,2 km.

Balsio ežero krantai aukšti ir statūs, ypač pietrytiniai. Jie pakyla į 35-40 metrų aukštį, apaugę medžiais. Šlaituose išskiriamos neplačios lyg laiptai pakopos - terasos. Ežero galuose krantai lėkšti, šiaurės-vakarinis - net užpelkėjęs.

Pietrytiniame ežero gale įrengta poilsio zona. Tai ne tik pliažas, maudymosi vietos vaikams, valčių ir kitų plaukimo priemonių nuomos punktas, bet ir sporto aikštelės (tinklinio, krepšinio), šašlykinė ,,Šernas" ir kt. Maudymosi sąlygos palankios: švarus vanduo, geras gruntas, vandens skaidrumas 3 metrai. Tenka priminti, kad dugnas staigiai gilėja, atabradas siauras, maudytis, ypač silpnai plaukiantiems, reikia labai atsargiai.

Už kelių šimtų metrų į pietryčius nuo Balsio, giliame pažemėjime, telkšo mažas, apvalus Akies ežerėlis. Jo plotas 0,5 ha, o didžiausias gylis - 4,7 m. Akies ežerėlio dubuo - viena giliausių vietų bendrame rininiame pažemėjime, kuriame telkšo ir Balsio ežeras.

Gulbinų ežerai. Kiek daugiau nei kilometras į vakarus nuo Balsio ežero, siauroje vingiuotoje rinoje, telkšo keturi skirtingo dydžio ežerai.

Didžiausias šioje rinoje - Gulbinų ežeras. Jis siauras, vingiuotas, tęsiasi apie 2 km. Didžiausias plotis tesiekia 300 m, plotas - 36,75 ha, kranto linijos ilgis - 4,4 km. Ežero dugnas nelygus, yra pagilėjimų ir seklumų. Didžiausias gylis šiaurvakarinėje dalyje - 11,8 m, vidutinis - 4,16 m. Gulbinų ežere yra graži, medžiais apaugusi 0,33 ha ploto sala.

Pietryčiuose Gulbinas sąsiauriu jungiasi su Mažuoju Gulbinu, kurio plotas 10,35 ha., ilgis - 800 m, vidutinis plotis - 130 m, kranto linijos ilgis - 1 ,9 km. Didžiausias gylis vakarinėje dalyje - 13,6 m, vidutinis gylis - 5,65 m. Abiejuose Gulbinų ežeruose atabradas siauras, dugnas greitai gilėja.

Į šiaurės vakarus nuo Gulbino, toje pačioje rinoje, dar telkšo du maži ežerėliai - Raistelis ir Baraukos Akis. Pastarasis visiškai beužželiantis - 0,10 ha ploto. Raistelio ežeras didesnis - 1,0 ha ploto ir 7,0 m gylio. Šio ežero pakraščiai užpelkėję.

Augalija ir gyvūnija

Žaliuosius ežerus iš visų pusių supa miškai. Medžiais apaugę ne tik aukšti ežerų šlaitai, bet ir tolimesni plotai. Vyrauja įvairaus amžiaus spygliuočių medynai: daugiausia mėlyniniai pušynai, brukniašiliai, yra eglynų ir ąžuolynų.

Botaniniu požiūriu vertingiausi miškai auga tarpežeryje tarp Balsio ir Mažojo Gulbino. Čia didžiausius plotus užima brukniašiliai, kalvų viršūnėse pasitaiko kerpšilių. Įdomūs medynai auga ežerų šlaituose. Šlaitų viršuje vyrauja mėlynšiliai, yra ąžuolšilių. Vidurinėje šlaito dalyje, ypač prie Balsio ežero, išplitę liepynai ir ąžuolyniniai eglynai. Paežerėse ir drėgnesnėse vietose nedidelius plotus užima juodalksnynai.

Vandens augalija, ypač Balsio, Gulbino ir Mažojo Gulbino ežeruose nėra gausi. Vešlesnė augalija mažuose ežerėliuose. Tarp vandens augalų yra retų ir saugotinų. Paminėtini: šiurpinis žvakidumblis, gležnalapė nertis, šakotoji ratainytė.

Žaliųjų ežerų aplinkoje auga per 800 rūšių sumedėjusių ir žolinių augalų. Be įprastų ir plačiai paplitusių nemaža ir retųjų augalų. Daugiau nei 30 augalų rūšių įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Gyvūnams atstovauja smulkieji žinduoliai, paukščiai, ropliai. Ežeruose veisiasi ne tik įprastos, bet ir retos bei vertingos žuvys. Gerinant ežerų žuvingumą, į juos kasmet įleidžiama lydekų, vėgėlių, ungurių ir kitų žuvų rūšių.

Siekiant išsaugoti šios vietovės kraštovaizdžius, jų biologinę įvairovę, įsteigti du draustiniai: Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio ir Riešės hidrologinis. Jų tikslas - saugoti tai, kas liko iš praeityje garsios unikalaus grožio vietovės.

Poilsiavimo sąlygos ir rūpesčiai

Vilniečiams Žalieji ežerai nuo seno žinomi kaip poilsio ir gražių natūralių kraštovaizdžių vieta. Vasaros dienomis prie jų atvyksta šimtai ir tūkstančiai žmonių. Poilsiautojų pasiskirstymas ežerų pakrantėse labai nevienodas. Skirtingos galimybės ir juos pasiekti. Geriausiai pasiekiama ir gausiausiai lankoma pietrytinė Balsio ežero pakrantė. Prie jos geras privažiavimas, rekreacinė infrastruktūra atitinka minimalius reikalavimus. Poilsiautojų čia, ypač savaitgaliais, gausu. Nuo jų kenčia apyežeris: ardomi krantai, nyksta augalai.

Kitokia padėtis prie Gulbinų ežerų. Juos nelengva pasiekti. Kelias, vedantis nuo Balsio ežero, pagal Riešės upę link Gulbinų ežerų, dešimtmečiais netaisomas, duobėtas, praktiškai sunkiai pravažiuojamas. Tačiau poilsiautojai, laužydami mašinas, važiuoja ir juo. Pasiekus Gulbinų ežerus padėtis tokia pati - jokios rekreacinės infrastruktūros: nėra mašinų stovėjimo vietos, pliažo. Poilsiaujama įvairiose aukšto šlaito vietose, kas kur suranda kokią vietelę.

Didėjantis poilsiautojų skaičius, nevienodas jų pasiskirstymas privažiavimo sunkumai sudaro nemažai rūpesčių ne tik Verkių parko administracijai, bet ir visiems gamtosaugininkams. Sudėtinga suderinti gausaus poilsiautojų srauto ir gamtinės aplinkos apsaugos reikalavimus. Parko vadovai skiria daug dėmesio poilsiautojų ekologiniam švietimui, deja, tų pastangų per maža.

Žalieji ežerai ne tik Verkių regioninio parko, bet ir Vilniaus miesto teritorija. Jų aplinkos apsaugai, gamtinės pusiausvyros išsaugojimui, racionaliam poilsio organizavimui reikalingos daugelio institucijų pastangos. Daugiau dėmesio poilsio sąlygoms ir gamtosaugos problemoms turėtų skirti Vilniaus miesto savivaldybė. Tik bendrų pastangų dėka Vilniaus miesto teritorijoje turėsime unikalų gamtinį objektą, pritaikytą trumpalaikiam poilsiui.

Autorius Prof. Algirdas STANAITIS, Tėviškės gamta
Autoriaus piešinyje: Žalieji ežerai prie Vilniaus. 
Autoriaus nuotraukoje: Poilsiavietė prie Balsio ežero.