Naujienos

Siūloma miškų ūkinį valdymą ir kontrolę atskirti deleguojant Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijoms

Seimo narys Viktoras Rinkevičius, Lietuvos valsteičių žaliųjų sąjungos pirmininko pavaduotojas, š.m. gegužės viduryje raštu kreipėsi į LR Prezidentę Dalią Grybauskaitę, LR Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį ir LR Ministrą pirmininką Saulių Skvernelį kviesdamas priimti ryžtingus sprendimus dėl valstybinio miškų valdymo: atskirti miškų ūkinį valdymą ir aplinkosauginę kontrolę ir perduoti skirtingoms institucijoms (t.y. Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijoms). Šiuo metu mūsų portalo žiniomis ministerijų tarnautojai jau pateikė atsakymus į šį siūlymą. Bent jau Aplinkos ministerijos pozicija -kad funkcijų perskirstymas yra netikslingas. Ar politiko V.Rinkevičiaus iškelta idėja išsivystys į platesnę diskusiją- parodys laikas. 

Siūlome susipažinti su politiko Viktoro Rinkevičiaus  kreipime į aukščiausius šalies pareigūnus išdėstytais argumentais:

Pastaruoju metu visuomenėje daug diskusijų vyksta dėl Lietuvos Respublikos Seime svarstomo Miškų įstatymo pakeitimo projekto. Iš tiesų keistinų dalykų valstybinių miškų valdyme yra nemažai, valstybė anaiptol negauna tiek pajamų iš savo turto – miškų, kiek galėtų ir turėtų gauti. Blogiausia tai, kad Lietuva yra medienos žaliavos, o ne aukštos pridėtinės vertės gaminių iš jos eksportuotoja. Pati sistema nesivysto ir 20 metų „stagnuoja“, atsilieka nuo kitų išsivysčiusių Europos Sąjungos šalių.

Daug miškų Lietuvoje yra peraugusių, daug pažeistų kanopinių žvėrių (kurių yra aiškiai per daug), todėl nemažoje dalyje miškų plotų auginame ne brangų mišką, o mažavertes malkas, tačiau dėl vidinių institucinių priežasčių apie tai yra nutylima. Metinis miškų prieaugis yra žymiai didesnis nei kertame. Medienos tūris Lietuvos miškuose didėja, tuo didžiuojamės, tačiau medis yra gyvas organizmas - jis užauga, pasensta ir miršta.  Todėl didelis klausimas - kokia to tūrio vertė, ar ji didėja?

Aišku, miškai neabejotinai turi didžiulę aplinkosauginę, rekreacinę reikšmę ir šią funkciją įgyvendiname gerai. Tačiau, manau nepamatuotai daug miškų paversta saugomomis teritorijomis, su dideliais ūkinės veiklos apribojimais.

Manau, kad pagrindinė mūsų miškų ūkio neefektyvaus valdymo problema yra tai, kad miško auginimas, gamyba, pardavimas ir kontrolė yra vienos ministerijos reguliavimo sferoje. Reikia atskirti ir išgryninti funkcijas. Miškų ūkio gamybos valdymo funkcijas pavesti pvz. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, kontrolės funkcijas – Aplinkos ministerijai. Jei sujungsime visas miškų urėdijas į vieną įmonę, situacija labai smarkiai nepasikeis, reikia sisteminių pokyčių. Dabar miškų ūkio gamybos ir kontrolės funkcijos dažnai dubliuojamos pačios Aplinkos ministerijos padaliniuose, valdininkai daugelyje atvejų stengiasi ne aktualizuoti ir spręsti problemas, o jas pridengti, pateisinti, kad neišryškėtų pačios sistemos ydos. Be to, miškų urėdijoms priskiriamos kai kurios joms nebūdingos funkcijos, nesusijusios su jų tiesiogine veikla, net kai kurios privačių miškų kontrolės funkcijos, bet tai išliks ir po šiuo metu numatomos miškų valdymo reformos, jei tai ir toliau liks Aplinkos ministerijos valdymo žinioje.

Esame Europos Sąjungos nariai, išanalizavau situaciją kitose ES šalyse. 20 ES šalių miškininkystės valdymas priklauso žemės ūkio ar bendroms žemės ūkio ir aplinkos žinyboms. Belgijoje, Švedijoje, Graikijoje – bendroms energetikos ir aplinkos apsaugos žinyboms. Tik Lietuvoje ir Estijoje miškininkystės valdymas išskirtinai priskirtas tik aplinkos ministerijoms. Bendra tendencija ES: Maltoje, Nyderlanduose, kur miškingumas labai mažas ir miškai atlieka tik aplinkosaugines funkcijas, miškininkystė priskiriama su aplinkos apsauga susijusioms žinyboms. Kitose šalyse, kur miškų ūkis turi didelę ūkinę reikšmę, - žemės ūkio, energetikos žinyboms. Suomijoje, kurią dažnai pateikiame kaip gerą pavyzdį, miškų valdymas priklauso Žemės ūkio ir miškų ministerijai. Galbūt logiškiausia būtų viską, kas auga ant žemės ir naudojama ūkinėms reikmėms, priskirti Žemės ūkio ministerijai.

Aišku, kad sprendimas perduoti miškų valdymą ir kontrolę skirtingoms institucijoms, būtų sutiktas nevienareikšmiškai, tačiau norint iš tiesų racionaliai ir skaidriai valdyti miškininkystę, reikia daryti ryžtingus sprendimus.

Labai gaila, kad valstybės ir ES lėšos, skirtos įvairių Lietuvoje vykdomų projektų, taip pat valstybės institucijų veiklos viešinimui, dėl siaurų žinybinių interesų kartais panaudojamos net ne valstybės naudai, o neskaidriai veiklai apginti.

Lietuvos Respublikos Seimo narys Viktoras Rinkevičius

2017-05-16

Papildoma informacija:

Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento tyrimų skyriaus parengta informacija „Europos Sąjungos valstybių narių institucijos, atsakingos už miškininkystės veiklos valdymą“.

pateikiama informacija apie miškininkystės administravimą vykdančias institucijas, jų pavaldumą ES valstybėse narėse (1 lentelė). Miškininkystės klausimų administravimas, kaip taisyklė, dažniausiai priskiriamas žemės ūkio, kiek rečiau – aplinkos ministerijų kompetencijai; gana dažnai ministerijos pavadinimas apima ir miškų/miškininkystės (angl. forestry) sąvoką. Kai kuriais atvejais (Belgija, Vokietija) šios srities administravimas yra itin decentralizuotas, į šį procesą įtraukiant žemesnio (regioninio) lygmens institucijas; kai kuriais atvejais (Jungtinė Karalystė, Švedija) šioje srityje nemažai įgaliojimų perduodama nevalstybinio sektoriaus (nevyriausybinėms) organizacijoms. 

1 lentelė. ES valstybių narių institucijos, atsakingos už miškininkystės reikalų viešąjį administravimą

2 lentelė. Europos Sąjungos šalių miškingumas