Naujienos

Žurnalas "Miškai": Panaudojant lėšas, skirtas keliams tvarkyti, susiduriama su iššūkiais

Kai kurie miškų keliai nematė remonto mažiausiai kelis dešimtmečius, o dalis jų netvarkomi tarnauja galimai ir nuo tarpukario. 2016-aisiais pirmąkart miškų urėdijos įpareigotos tvarkyti jų teritorijoje esančius kelius.Temą nagrinėja žurnalo "Miškai" korespondentė Lina Svaldenienė straipsnyje "Pinigai pajudėjo apleistųjų link".

Prasčiausi privačiuose miškuose

Lėšos Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programoje sukaupiamos tiek iš valstybinių miškų valdytojų, tiek iš privačių miškų savininkų atskaitomų 5%. nuo parduoto nenukirsto miško ir žaliavinės medienos vertės. Urėdijoms šie nuskaitymai buvo atliekami ir anksčiau, o privačių miškų savininkams ir valdytojams prievolė įsigaliojo nuo 2015 m.

Pagal numatytą Bendrą miško kelių priežiūros ir taisymo visų nuosavybės formų miškuose tvarką šiemet Šiaulių urėdijai atseikėti beveik 74 tūkst. eurų. Šiaulių urėdijos urėdas Stasys Pališkis suabejojo, ar tvarkos aprašą kūrusios komisijos numatyta 5 000 eurų suma kilometrui pakankama, nes kelių būklė išties kritiška. Didžioji dalis dabartinių privačių miškų anksčiau buvo kolūkio valdos. O kolūkyje, kaip žinome, miškelių keliais niekas rūpintis ir jiems pinigų skirti neskubėjo. Valstybiniuose miškuose keliai gavo kiek daugiau dėmesio ir priežiūros.

Urėdui antrina ir Kukečių seniūnė, sakydama, kad jos vadovaujama seniūnija miškinga, o miškai – daugiausia privačiose rankose, todėl ir keliai itin prastos būklės. Pasak jos, kaimyninėje Tytuvėnų seniūnijoje, kur valstybinių miškų daugiau, kelių būklė pastebimai geresnė.

Privažiavimas seniūnijoms neaktualus

Pirmieji Bendros miško kelių priežiūros ir taisymo visų nuosavybės formų miškuose tvarkos praktinio įgyvendinimo metai išryškino esamus sunkumus. Tarkime, jei kelias miške neremontuotas, tai paprastai niekas nesirūpino ir privažiavimu iki miško. „Klausimas aiškus – kam remontuoti miške, jei iki miško negali nuvažiuoti?“ – klausia S. Pališkis. Urėdo nuomone, nuo kelio remontui miške skirtų lėšų derėtų numatyti proporcingą dalį ir privažiavimui iki miško sutvarkyti, nors tai ir ne miško paskirties žemė. Dabar lėšos, gautos iš Bendros miško kelių priežiūros programos, gali būti panaudotos tik tiems keliams, kurie kadastre pažymėti kaip miško žemė.

Kieno priklausomybėn tenka vietos keliai, kiekvienoje savivaldybėje sprendžiama skirtingai. Kai kelias ne urėdijos žinioje, ji neturi teisės kelio remontuoti, kad ir kokios būklės ar reikmės jis būtų. S. Pališkis teigia: „Tarkime, yra pora trobų miške, tai savivaldybė kelią iki jų prisiskiria sau, seniūnai patvarko tuos kelelius. O kelio per lauką iki miško nei ūkininkui, nei seniūnijai nereikia.“ Toks kelias lieka neprižiūrėtas.

Niekam neįdomūs keliai

„Miškų“ pakalbintas Kelmės rajono meras sutiko, kad visiems būtų naudinga, jei urėdijoms būtų galima tvarkyti ir privažiuojamuosius prie miško kelius. Taip pat jis patvirtino, kad ten, kur miške yra gyventojų, keliai iki jų namų priklauso savivaldybei. Tokius vietinės reikšmės kelius savivaldybė perduoda seniūnijų žinion, o seniūnijos kiekvienais metais gauna jiems skirtą lėšų dalį. Pasitarus su seniūnaičiais nusprendžiama, kuriuos kelius už gautus pinigus remontuoti, kuriuos žvyruoti; likę greideriuojami. „Mūsų prioritetas yra ten, kur yra gyventojų, vežiojami vaikai, yra autobusėlių reisai – tų kelių remontui pirmiausia skiriama lėšų“, – pakartojo Kelmės rajono meras.

Kita problema, jei keliai apskritai kadastre neregistruoti, nors egzistuoja. Į kadastrą neįrašytiems keliams gaunamų lėšų skirti, jų tvarkyti negali nei seniūnijos, nei urėdijos. Tam, kad kelias būtų įregistruotas, reikia daug pastangų ir pinigų. „Kas dabar kelią, nusidriekusį per privatų mišką, registruos kadastre? Niekas. Niekas nesuka galvos“, – sakė urėdas S. Pališkis.

Lėšų švaistymas

Kelmės rajono meras patvirtino, jog rajone anaiptol ne visi keliai esti kadastre – jie registruojami po truputį. „Mes turime schemas, kelių sąrašus, žinome kilometrus. Visus kelius inventorizuoti ir suregistruoti yra didžiulis ir daug kainuojantis darbas“, – teigė meras.

Kelmės rajone esančios Kukečių seniūnijos seniūnė priminė, kad kol kelias yra žemėtvarkos projekte, jis niekieno. Kad ir kaip seniūnija norėtų kokį probleminį kelią perduoti urėdijai, to daryti negali. Kad savivaldybė imtųsi spėriai registruoti atkampius kelelius, taip pat mažai tikėtina. Pasak seniūnės, tokiam sprendimui priimti reikia tarybos narių balsų. Vargu ar jie pritartų registruoti (vadinasi, skirti pinigų geodeziniams matavimams ir kitoms privalomoms procedūroms) kelią, kuris savivaldybėje reikalingas tik to paties privataus miško savininkui ar valdytojui. „Tai būtų lėšų švaistymas“, – apibendrino Kukečių seniūnė.

Paskata gerinti įstatymą

Pasak Šiaulių urėdo, labai svarbu, kad apskritai numatyta pinigų miško kelių remontui. Jei ne šis nuskaitymas, į kurį savininkai reagavo gana skaudžiai, didelė dalis kelių neturėtų prošvaisčių būti suremontuoti. „Šiuos pinigus reikia panaudoti ūkiškai, nes tie penki procentai labai skaudūs. Kaip biudžetą suneša visi piliečiai ir visiems įdomu, kur tie pinigai išleidžiami, taip ir mes, valstybiniai miškininkai, tuoj pat priekaištų sulaukiam, nes kiekvienas reikalauja jam kelią pataisyti“, – atviravo urėdas.

Už šiemet surinktas lėšas Šiaulių urėdija sutvarkė penkiolika ir pusę kilometro kelio. Tai – mažiau nei keturi procentai viso urėdijos miško kelių tinklo. S. Pališkis įsitikinęs, kad patiriami iššūkiai yra gera paskata priimtą įstatymą tobulinti.

Savininkai privalo prisidėti

„Pirmą kartą modernaus miškų ūkio istorijoje nuo privačios miškininkystės atsiradimo sukurtas rimtas instrumentas keliams tvarkyti, ir, nepaisant smulkių nesklandumų, bendras jo efektas geras“, – sakė generalinio urėdo pavaduotojas Valdas Vaičiūnas, pats dalyvavęs kuriant šios tvarkos aprašą.

V. Vaičiūnas nebuvo linkęs neregistruotų kelių klausimo priskirti nesklandumams. Tai – tiesiog elementari tvarka, kuri aiškiai išdėstyta įstatyme. Lėšos skiriamos miško keliams, o miškų kadastre yra didžioji dauguma kelių. Jei vis tik privačiame miške yra neinventorizuotas kelias, savininkai visada kviečiami inicijuoti šį procesą.

Generalinio urėdo pavaduotojas šimtu procentų sutiko, kad miško kelią be padoraus privažiavimo iki miško tvarkyti netikslinga. Tam ir reikalingos regioninės komisijos, kurias sudaro tiek urėdijos, tiek savivaldybių, tiek privačių miškų atstovai. Jos turi diskutuoti ir sudėlioti prioritetus. Pasak V. Vaičiūno, tokių kelių, kurie prašyte prašosi remonto, dar gausu, jų pakaks bent keliems ateinantiems metams, todėl ir svarbu nuspręsti, kas svarbiausia ir kas tikslingiausia. Beje, lėšų miško keliams tvarkyti iš Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos skirta dukart daugiau, nei sumokėta privačių savininkų ir valdytojų – apie keturis milijonus eurų, kai iš jų atskaityta mažiau nei du milijonai.

Anot urėdo pavaduotojo, 5 000 eurų kilometrui suma visada gali būti diskutuotina, tačiau tam tikra riba, vidutinė kaina reikalinga. Iki šiol Generalinės urėdijos nepasiekė pasiūlymai dėl šios sumos keitimo. Lygiai taip pat diskutuotini gali būti ir minėti penki procentai nuo parduoto nenukirsto miško ir žaliavinės medienos, galima ieškoti ir kitų lėšų šaltinių, bet prie kelių remonto miško savininkai turi prisidėti.

Šaltinis: žurnalas "Miškai"