Naujienos

Dr.A.Tebėra: negi energetikai negali rasti papildomų 3–5 eurų žaliavai pirkti

Daugelis ES valstybių, tarp kurių yra ir Lietuva, pozityviai vertina energetikos atsinaujinimą. Bendrame Vakarų Europos energetikos balanse pagal atsinaujinančius išteklius mūsų šalis patenka į pirmąjį dešimtuką. Didelę atsinaujinančių energetikos šaltinių dalį užima biokuras, kurio apie 70–80 proc. sudaro miško kuras. Vadinasi, miškininkų dalyvavimas šioje srityje yra labai svarbus. Tačiau kurui medieną parduodančios įmonės patiria didelę nuoskaudą, nes energetikai, siekdami vien tik sau naudos, žaliavą superka beveik už savikainą, o parduoda keleriopai brangiau. Apie tai žurnalo "Miškai" straipsnyje "Moka mažai, pasiima daug" Irena Nagulevičienė kalbėjosi su buvusiu ilgamečiu Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos (KMAIK) vadovu ir dabartiniu Miškininkystės katedros docentu dr. Albinu Tebėra.

Centralizuotas šildymas

Pradėjus šilumą tiekti centralizuotai, imta ieškoti atsinaujinančių energijos šaltinių. Vienas jų – miško kuras, kuris susmulkinamas, nugabenamas į katilinę ir sudeginamas. Šiandien beveik dvigubai daugiau teikiama menkavertės medienos, palyginti su malkomis, kurios patenka į centralizuoto šildymo sistemą. Tad kyla pagrįstas klausimas: ką galima susmulkinti ir paversti kuru, nedarant žalos miškui? Pasak pašnekovo, naudojant miško kurą, miškai tikrai niekada neišnyks, nes jis ruošiamas apskaičiuotai ir apdairiai. Tačiau kyla ekonominė problema, kadangi kai kurios fitomasės rūšys šiuo metu yra nerentabilios.

Miško kuro įvairovė

Pirmas šaltinis – susmulkintos malkos, iš kurių pagamintos skiedros yra aukštos kokybės. Tačiau jų perdirbimas, žinoma, pabrangsta. Kertant miškus iš medienos gaminami įvairūs gaminiai – fanera, plokštės ir t. t. Taigi apipjausčius stiebą lieka daug atliekų – šakos, nuopjovos, viršūnės, iškirsti nereikalingi krūmynai. Šitos medienos ruošos atliekos šalyje sudaro apie 2,5 mln. kub. m. O paimti, nugabenti į atitinkamą vietą, sumalti ir paversti kuru gebama apie 400 tūkst. kub. m. Didesnė dalis šios produkcijos gaminama valstybiniuose miškuose.

Lietuvos miškuose yra nemažai menkaverčių medynų. Pavyzdžiui, baltalksnynų, susitelkusių privačiuose ar šeimininkų neturinčiuose plotuose, kurių kirsti neapsimoka. Dr. A. Tebėros teigimu, tokie perbrendę baltalksnynai sudaro apie 16 mln. kub. m. Kodėl jų neapsimoka kirsti? Pirma, jų kirtimas, išgabenimas, susmulkinimas reikalauja darbo jėgos, degalų, pagaliau pinigų atlygiams už darbą sumokėti. „Taigi sąnaudos dažniausiai būna didesnės, negu iš energetikų gaunamos pajamos. Todėl privačių miškų savininkams to daryti neapsimoka“, – dėstė pašnekovas.

Dar viena miško kuro rūšis – miškų ugdomųjų kirtimų metu gauta fitomasė. „Ugdomieji kirtimai vykdomi teritorijoje, kurioje įveisiamas miškas, tačiau gamta ir pati reguliuoja aplinką – priberia sėklų, tad pradeda augti sąžalynas. Norint padėti augti mūsų pasodintai pagrindinei rūšiai, pavyzdžiui, pušims, reikia atsikratyti šalutinių, sureguliuoti tankumą. Ir tai trunka kokį šimtą metų, tad į šią veiklą įsitraukia kelios kartos. Kol tie nepageidaujami medeliai dar nedideli, gaminių iš jų nepagaminsi – jie tinka tik energetikai. Bet ir čia yra problemų – juos reikia rankiniu būdu sudoroti, ištempti ir taip toliau. Reikėtų nemenkų sąnaudų, viršijančių pajamas, todėl didžioji dalis lieka miške ir supūva“, – aiškino mokslininkas.

Miško kuro šaltiniu laikoma kelmų fitomasė nuo stiebų tūrio sudaro apie 20–25 proc. – beveik ketvirtadalį viso augalo. Tačiau Lietuvoje kelmai neraunami, nes sąnaudos būtų labai didelės. Tai daugiau teoriniai ištekliai. O štai Skandinavijos šalys pagamina 3,5 mln. kub. m kelmų fitomasės. Iki 2030-ųjų skandinavai planuoja šį kiekį padidinti iki 13 mln. kub. m.

Atsinaujinančiu šaltiniu galėtų virsti ir krūmynų fitomasė. „Lietuvoje planuota priauginti ne tik natūralių, bet ir dirbtinių energetinių plantacijų, pasirenkant greitai augančias rūšis. ES remia šį verslą. Bet matant, už kokią kainą galima parduoti šią žaliavą, darosi nerentabilu. Gal viena kita įmonė ir užsiima šiuo verslu, bet potencialo tikrai neišnaudojame“, – tęsė pasakojimą dr. A. Tebėra.

Prie miško kuro priskiriami natūralūs sąžalynai – krūmynai, apžėlę grioviai. Kuro žaliava gali virsti ir laukuose želiantys augalai. Jeigu ūkininkas nustoja šienauti ir arti, miškas pats pas jį ateina. „Kai šis natūralus sąžalynas pasiekia 20 metų amžių, Valstybinė miškų tarnyba jį inventorizuoja kaip mišką ir pakeičia žemės paskirtį. Prieš porą metų savininkas informuojamas apie galimus pokyčius. Žmogus, be abejo, skuba atsikratyti sąžalyno ir išsaugoti buvusią žemės ūkio paskirtį, todėl žaliavą atiduoda tiesiog veltui – pirkėjams mediena nekainuoja. Iš natūraliai želiančių plotų galima paruošti apie 200 tūkst. kub. m medienos“, – įvardijo pašnekovas.

Miško kuro šaltiniu laikytinos ir medienos apdirbimo atliekos, kurios, nereikalaudamos sąnaudų, susidaro lentpjūvėse ar kitose medžio apdirbimo įmonėse. Jų kiekis yra vienas didžiausių iš išvardytų rūšių. Tokias atliekas pramonininkai energetikams atiduoda pusvelčiui.

Neįgyvendintos idėjos

„Iš viso to, kas pasakyta, galima daryti tokias išvadas: iš miško išsigabename dalį šakų, kertame labai mažai baltalksnių, visiškai nejudiname kelmų, energetinės plantacijos plėtojamos lėtai, o želiantys laukai, apie kuriuos kalbėta, greitai baigsis, taigi 200 tūkst. kub. m gali iškristi iš viso balanso“, – akcentavo pašnekovas.

Pasak  dr. A. Tebėros, potencialiu kuru galėtų būti medienos perdirbimas į celiuliozę ir popierių. Kadangi mūsų šalyje ši pramonė neišplėtota, tad lieka tik pavydėti Skandinavijos valstybėms, kuriose skysta medžiaga, vadinama „juoduoju likeriu“, sudaro trečdalį viso miško kuro, nes labai daug medienos perdirbama į celiuliozę.

„Lietuva parduoda užsieniui nemažai rąstelių, iš kurių gaminamas popierius. Gamintojai iš mūsų žaliavos išgauna ne tik celiuliozę, bet ir kurą. Nuo 1990 m. mūsų šalies miškininkai kalbėjo apie celiuliozės įmonę ir popieriaus gamybą, – priminė pašnekovas. – Aptartos net kelios vietovės, kur galėtų iškilti tokia įmonė. Tačiau idėją užgesino du stabdžiai: žaliavos trūkumas – neturėtume reikiamo kiekio rąstelių, be to, grėstų didelė aplinkos tarša. Tad liko dar vienas nepanaudotas išteklius.“

Fitomasė pūva miškuose     

Kodėl Lietuvoje supūdoma labai daug fitomasės, kuri galėtų virsti pinigais?

„Suskirstykime fitomasę į dvi dalis: miškininkai pirmiausia sunaudoja medžių stiebus su žieve, lieka šakos, šaknys, krūmai, mažos pomiškės. Lietuvoje šiose abiejose dalyse yra apie 4 mln. kub. m vertingos stiebų medienos. Antroji dalis – šakos, kelmai ir kt. – sudaro dar 4 mln. kub. m. Iš šio skaičiaus didžiąją dalį sudaro kelmai“, – komentavo miškų žinovas. Anot jo, suomiai subalansuotai naudoja menkavertę medieną. Kiekvienais metais jų miškuose priskaičiuojama 45 mln.  m3 nepramoninės fitomasės, iš kurios galima sunaudoti 55 %. Bet realiai suomiai sunaudoja apie 13 proc. Mūsų šalyje kasmet nukertama apie 8 mln. kub. m medienos, kuri randa pirkėją. „Kai kalbame apie miškininkų produkciją, galvoje turime tik medžių stiebus. O tos medienos atliekos lieka nepanaudotos. Klausimas – kodėl? Mano manymu, kalta laukinė konkurencija“, – pabrėžė dr. A. Tebėra.

Nelygiaverčių varžovų rinka

„Vienoje pusėje yra energetinės žaliavos ruošėjai – smulkūs ir vos galą su galu suduriantys verslininkai, o kitoje barikadų pusėje – turtingi energetikai. Tai iš tiesų nelygiaverčių varžovų rinka, panašiai kaip pieno sektoriuje, o gal dar sudėtingesnė situacija, – samprotavo direktorius. – Visame pasaulyje produkcijos gamintojas turi savo žodį, pats nustato ir pasako kainą. O šios laukinės konkurencijos metu jis netenka iniciatyvos ir laukia, kokią kainą jam pasiūlys. Galingesnis partneris žino, kiek galima „gręžti“ vargšą verslininką, kol šis dar kvėpuoja. Jei fitomasės gamintojas gauna 22 eurus už vieną kubinį metrą medienos, tai, sudėjus visas sąnaudas – triūsą, auginant, sakykime, 30 metų tą baltalksnį, darbą, išvežimą, sumalimą, pristatymą ir taip toliau, jeigu viskas vyksta labai sklandžiai, jam lieka apie 1–2 eurus.“

Pasamdytam darbininkui galima mokėti minimalų atlyginimą, neduoti saugių drabužių, šalmo, bet tai kvepia šešėline ekonomika, nes, įskaičiavus visas sąnaudas į tuos 22 eurus, be „šešėlio“ neįmanoma padaryti. Pasak pašnekovo, kai kurios įmonės atrodo geriau, bet, visai galimas daiktas, jos slepia mokesčius. „O tas, kuris stengiasi dirbti laikydamasis visų įstatymų, realiai nieko neuždirba. „Prigręžta“ maždaug iki tokio lygmens, kad daugybė medienos, kurios savikaina yra keliais eurais didesnė, šiandien pūva ir nėra jokios galimybės ją paimti“, – sakė žinovas.

Kubinio metro kaina smukdo verslą

Taigi, pagaminti vieną kubinį metrą biokuro žaliavos kainuoja 22 eurus. Tačiau energetikai, prieš įsigydami skaičiavę medieną kubiniais metrais, apskaitoje ima vartoti kitokius terminus – mediena perkama jau naftos tonos ekvivalentais, kurie deginami krosnyje pavirsta kilovatvalandėmis, rodančiomis, kiek šilumos sunaudojo gyventojai. Kilovatvalandės kainą nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Tačiau prieš tai vyksta derybos, kuriose miškininkai nedalyvauja, bet yra kviečiami energetikai. Jie, pateikdami savų darbų sąrašą, stengiasi įrodyti, kodėl turėtų būti tokia ar kitokia vienos kilovatvalandės kaina. Nesigilinsime, kaip vyksta derybos, tačiau teko girdėti, kad sąraše būna įrašyta ir tokių punktų, kurie nesusiję su šildymo reikalais. „Pažiūrėkime, koks ryšys tarp tų 22 eurų už kubinį metrą žaliavos ir tų 5–6 centų už vieną kilovatvalandę. Kai sukūrenamas vienas kubinis metras ir už kilovatvalandę sumokama po 5–6 centus, energetikai surenka 110 eurų. Nusipirkę žaliavą už 22 eurus, jie įrodinėja, kad tie 90 eurų yra jų pačių sąnaudos katilinėje. Peršasi mintis, kad derėtų nupjauti vamzdžius nuo centralizuotos katilinės, pasistatyti granulių katilus ir taip šildyti savo būstus. Nors granulės yra brangesnės, bet mokesčiai už šildymą vis tiek būtų mažesni. Taip rodo ekonomika“, – dėstė dr. A. Tebėra.

Pašnekovo nuomone, tam, kad atsigautų medienos gamintojai, reikėtų už vieną kubinį metrą mokėti ne po 22, o bent po 26–27 eurus.

„Jeigu Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija didintų kilovatvalandės kainą iki 7–8 centų, galbūt miškininkai galėtų išplėšti didesnę kainą už kubinį metrą medienos. Tačiau didesnės kilovatvalandės kainos nei paslaugų gavėjai, nei valstybės vadovai netoleruotų. Mano nuomone, energetikos srityje būtinas skaidrumas. Sunku patikėti, kad iš tų 90 eurų, kuriuos energetikai pasiima sau, nebūtų galima rasti papildomų 3–5 eurų žaliavai pirkti“, – stebėjosi pašnekovas.

Modernizacijai galimybių nėra

Anot dr. A. Tebėros, verslininkai, įkūrę privačias įmones, neturi jokios galimybės modernizuotis, dirba su sena technika ir rankiniu būdu, nekalbant apie kvalifikuotą darbo jėgą. „Tūkstančiai smulkių įmonėlių nemato jokio progreso, dirba tam, kad išgyventų. Murkdomės baloje – daugybė medienos pūva. Bendrame energijos balanse medienos kuras sudaro 23 proc., vadinasi, likusią dalį, 77 proc., užpildo perkama nafta, dujos. Esu realistas ir neteigiu, kad visą energetikos poreikį patenkinsime naudodami miško kurą, tačiau šio kuro sunaudojimą padidinti iki 30 proc., mano nuomone, galima be didesnių problemų“, – nuomone pasidalijo mokslininkas.

Pašnekovo manymu, būtų kur kas efektyvesnė veikla, jeigu medienos ruošos įmonės burtųsi į asociaciją – turėtų kitas galimybes, ir verslas pasisuktų kitokia linkme. Deja, į kooperacijas verslininkai kol kas žvelgia atsainiai ir iniciatyvos nerodo, o energetikai ir toliau diktuoja savo sąlygas. Tad kol kas pokyčių šioje srityje nematyti.

Šlatinis: žurnalas "Miškai"