Naujienos

Rinkimai 2016: LSDP pristato veiklos programines nuostatas miškų ūkio srityje

Lietuvos miško savininkų asociacija (LMSA) pakvietėme  į Seimą kandidatuojančias politines partijas skelbti savo veiklos programines nuostatas. Mūsų portalo www.lietuvosmiskai.lt lankytojus domina, kokius visuomenei, privačių miškų savininkams ir miškininkams svarbius sprendimus partijos yra pasirengę įgyvendinti, jei rinkėjai patikėtų Seimo nario mandatą.  Tai turėtų padėti ~250 tūkst. miško savininkų, ~4 tūkst. miškų urėdijų darbuotojų ir ~ 8 tūkst. kitų miškuose darbančiųjų, ~45 tūkst. medienos pramonės darbuotojų apsispręsti, už kurias politines jėgas balsuoti spalio 9 d. vyksiančiuose 2016 m. Seimo rinkimuose. Kviečiame susipažinti su Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Aplinkos komiteto pirmininko miškininko ir Seimo nario Kazio Grybausko pateikta pozicija.

Prašome pakomentuoti šiuos aspektus:

Situacijos vertinimas. 

– Kokia Jūsų bendra nuomonė dėl miškų ir miškų ūkio vaidmens Lietuvoje, šio sektoriaus svarbiausių iššūkių ir galimybių? Kaip vertinate privačios nuosavybės teisių atkūrimą miškams ir situaciją šalies privačiuose miškuose?

– Miškas visada buvo svarbus tiek mūsų šalies ekonomikoje, tiek žmonių buityje. Neatsitiktinai su miško apsauga susiję daugybė papročių, miškų apsaugai buvo skirti atskiri skyriai 1435 m. Jogailos išleistame statute, visuose – 1529 m., 1566 m. ir 1588 m. – Lietuvos Statutuose ir 1557 m. Žygimanto Augusto išleistame Valakų reformos įstatyme. Man taip pat miškas yra tarsi prigimtinė aplinka, be kurios neįsivaizduočiau gyvenimo, todėl socialdemokratai už tai, kad miškai, didžiausias mūsų šalies turtas, būtų tvarkomis kompleksiškai, planingai, o jų teikiama nauda būtų prieinama visuomenei. Tiesa, miškininkystėje sukuriama, palyginti, nedidelė BVP dalis, tik apie 3 proc., tačiau negalima neįvertinti miškų išskirtinumo gamtiniu ir socialiniu požiūriais. Tačiau nepamirškime, kad valstybinių miškų sektorius suteikia kone keturis tūkstančius darbo vietų tiesiogiai, o įskaitant visas su mišku susijusias ūkio šakas, galima priskaičiuoti apie 50 tūkst. darbo vietų. Nepritariame  pradėtam  vykdyti urėdijų medelynų maikinimui, nes be darbo liktų virš pusė tūkstančio darbščių kaimo žmonių.. Juk miškas – tai tarsi gyvas organizmas, o ne šaltinis pinigams semti.  

 Privačios nuosavybės teisių atkūrimas miškuose neišlaiko kritikos , ir pastangos paspartinti šį procesą  ne visur suranda pritarimą.  Pakeitus įstatymus tik virš dviejų tūkstančių Lietuvos žmonių sutiko paimti mišką, vietoj turėtos žemės didžiuosiuose miestuose. Tai lašas jūroje, bet procesas irgi stringa dėl subjektyvių priežasčių. Situacija privačiuose miškuose visai nebloga. Miško savininkai pakankamai greitai susitvarkė miškus po stichinių nelaimių. Privačių miškų valdos smulkios, todėl remtina privačių miško savininkų kooperacija, jų sklypų konsolidacija, privačių girininkijų steigimas.

Valdymas.

– Ar jūsų partija prioritetiškai sieksite kuruoti miškų ūkio sritį? Kuriuos žmones partija numačiusi deleguoti į šią atsakomybės sritį ir į kokius postus? Įvardinkite, kokius esminius sprendimus numatote įgyvendinti miškų ūkio politikos, struktūrinės pertvarkos bei valdymo srityse? 

– Ar Lietuvos socialdemokratai sieks kuruoti miškų ūkio sritį, šiandien anksti kalbėti, bet šioje kadencijoje, nors ir nekuravo miškų ūkio, padarė žymią įtaką šiai sferai. Juk daugiausia socialdemokratų pastangomis padaryti Miškų įstatymo pakeitimai neleido išardyti nusistovėjusios miškų valdymo struktūros ir turėtų padėti greičiau spręsti rezervinių miškų, kurie dabar tarsi neturi be šeimininko. LSDP programinėse nuostatose numatyta, kad „...Lietuvos socialdemokratai yra už darnią plėtrą, ciklinę ekonomiką, ekologinę žemdirbystę, atsinaujinančių išteklių energetiką, beatliekes ir mažaatliekes technologijas, bioekonomiką ir biotechnologijas, aplinkos ir gamtos apsaugą...“ Jei socialdemokratams teks vadovauti miškų ūkiui, mes tvirtai laikysimės šių principų, o apie konkrečius sprendimus šiandien kalbėti dar ankstoka. Manau, kad dabartinė valstybinių miškų valdymo sistema veikia pakankamai patikimai ir yra tarsi saugiklis Lietuvos miškams. Tačiau, iškilus reformų būtinybei, turime tam darbui tinkamai pasiruošusių, didelę darbo patirtį turinčių žmonių, kaip  Nauris Jotautas, Rolandas Skuja, Algis Vaitkevičius, Antanas Kilčauskas, Vilius Baublys, Antanas Gaudiešius ir daugelis kitų.

Požiūris į privačią nuosavybę

– Ar sutinkate, kad pastaruosius du dešimtmečius savininkų teisės buvo vis labiau apribojamos, ūkinė veikla vis labiau reglamentuojama, reikalavimai- vis labiau smulkmeniški, nuolat griežtinamas ekonominis miško išteklių naudojimas, dėl įvedamų draudimų atsirandantys nuostoliai- tik dalinai kompensuojami, o baudos drastiškai didinamos?  Jūsų požiūriu- ar tokia politika yra adekvati situacijai, garantuojanti ilgalaikį požiūrį į nuosavybę, užtikrintumą teisingumu mūsų Valstybėje? Ką šioje srityje numatote nuveikti per kadenciją? Koks yra Jūsų požiūris į privačioje ir valstybės nuosavybėje esančių miškų naudojimo ypatumus, kad užtikrinti geriausią galimą pusiausvyrą tarp nuosavybės teisių, ekonominės naudos ir socialinės atsakomybės?

- Socialdemokratai visada palaikė privačią miškų nuosavybę ir jų savininkų teisę į juos. Juk ir visame pasaulyje egzistuoja įvairios miškų nuosavybės formos. Mums privatūs miškai tokie patys, kaip ir valstybiniai, nes ir įstatymai visų nuosavybės formų miškams galioja patys. Taip Jūsų tiesa, kad pastaraisiais dešimtmečiais savininkų teisės buvo apribojamos, ūkinė veikla vis labiau reglamentuojama, ekonominis miško išteklių naudojimas griežtinamas. Kai kuriais atvejais dėl įvedamų draudimų atsirandantys nuostoliai kompensuojami tik iš dalies, tačiau tvarkingai ūkininkaujant galima ir didžiosios dalies tų nuostolių išvengti. Todėl ir dėl baudų negalima žiūrėti vienareikšmiai.

Mano nuomone, privačių miškų Lietuvoje tikrai ne perdaug. Kur kas blogiau, kuomet miškas be lieka šeimininko, ką galima pasakyti apie rezeviniais vadinamus miškus. Manau, reikia kuo greičiau spręsti jų priklausomybės klausimą: dalį privatizuoti, o dalį priskirti valstybinės reikšmės  miškams. Tiesa, nuo masinio valstybinių miškų privatizavimo reikia susilaikyti, nes iš pavienių savininkų neretai būna lengviau nusipirkti mišką ir jį iškirtus gauti daugiau pajamų. Tačiau, įkėlus „medienos rykliams“ į miško žemę vieną koją, įkelti kitą – jau tik laiko klausimas. Todėl dabar svarbiausia, kad racionalūs sprendimai ir argumentai sulauktų politikų daugumos pritarimo, kad mūsų politikai nesusigundytų „šlamančiais“ ir nesugniužtų po sunkiais pinigų maišais, kad teisingai įvertintų tiek privačių miškų savininkų tikruosius poreikius, tiek valstybinių miškų miškininkų tikrąją vertę ir reikšmę. Juk negalima nuvertinti valstybinių miškų reikšmės ir manau, nes nemaži plotai patrauklesnių miškų, priskirtų rekreacinių miškų kategorijai, yra valstybiniuose miškuose. Juose miškininkai įrengė lankytojams per 2 tūkst. įvairių rekreacinių objektų, tvarko poilsiavietes, daugiausia valstybinių miškų sąskaita išplėstas saugomų miško teritorijų tinklas.

Finansai

– Ar valstybės biudžeto (nacionalinių ir ES paramos) lėšų panaudojimas miškų ūkio reikmėms yra pakankamai efektyvus? Jeigu tobulintinas, kaip siūlote spręsti pagrindines problemas, kokias priemones ketinate įgyvendinti?

– Kaip žinia, valstybiniai Lietuvos miškai išsilaiko savo lėšomis ir dar sumoka nemažus mokesčius į valstybės biudžetą – apie 0,3–0,4 proc. šalies biudžeto. Dar beveik 35 proc. miškų yra privatūs, kurie nereikalauja biudžeto lėšų. Tačiau o didžioji dalis – apie 15 proc. visų likusiųjų miškų – apie 270 tūkst. ha, yra vadinamieji rezerviniai, skirti nuosavybės teisėms atstatyti, kurie yra tarsi didžiulė valstybės biudžeto skylė, pro kurią švilpauja vėjai. Tai miškai, kuriuos jau daugiau nei ketvirtį šimtmečio galima vadinti miškais be šeimininko. Vien įjungus į valstybinių miškų sistemą laisvos žemės fondo miškų fonde liksiančius vadinamuosius rezervinius miškus, galima būtų sukurti Lietuvos kaimui apie tris šimtus naujų darbo vietų. Tokia reorganizacija būtų viena efektyviausių priemonių, panaudojant lėšas miškų ūkiui.

Tiesa, miškų sektoriui kasmet skiriamos nemažos ES paramos lėšos, kurios nuo pat pradžių įsisavinamos vangiai. Tačiau tai daugiausia dėl paramos taisyklių netobulumo, nes paramos skyrimo taisykles nuo pat pradžių kažkodėl buvo patikėta rengti Žemės ūkio ministerijai, kurioje nėra nė vieno miškininkystės specialisto. Tai ne tik nepasitarnauja efektyviam lėšų panaudojimui, bet ir sudaro prielaidas galimam piktnaudžiavimui ir korupcijai...

Mokesčiai

– Ar panaikinsite vienintelį tokį ES šalyse papildomą apyvartos pobūdžio 5% mokestį privačių miškų savininkams [įvestą Miškų įstatymo pakeitimo įstatymu (Nr. XII-761) 2014-01-23] kaip žalingą privataus miškų ūkio plėtrai ir diskriminuojantį miškų savininkus kitų verslo sričių atžvilgiu. Kaip numatote pertvarkyti mokesčių sistemą miškų ūkiui?

– Mūsų nuomone, mokestį kelių tiesimui, remontui ir priežiūrai turėtų mokėti ne tik miško bet  žemės savininkai, ir tie, kurie jais važinėja, tai yra, visi transporto priemonių savininkai, todėl palaikome privačių miškų savininkų nuostatą, kad šis 5 proc. mokestis yra socialiai neteisingas. Tačiau reikia įvertinti tai, kad valstybinių miškų valdytojai vykdo bendras prevencines – priešgaisrinės, apsaugos nuo ligų ar kenkėjų, miško apsaugos ir kelių priežiūros priemones. Manome, kad privačių miškų savininkai turėtų pariteto pagrindais prisidėti prie šių tarnybų išlaikymo. Taigi  šis solidarus visų besinaudojančių keliais subjektų mokestis keliams turėtų neviršyti vieno procento nuo apmokestinamų pajamų.

Medienos pramonė

– Koks Jūsų požiūris į medienos pramonės esamą būklę ir būtinas vystymo kryptis Lietuvoje? Kokią politiką ir kaip įgyvendinsite  medienos pramonės atžvilgiu Lietuvoje?

– Medienos pramonė Lietuvoje yra pasiekusi gana aukštą lygį ir ją būtina palaikyti, nes ji viena iš nedaugelio gaminančių produkciją eksportui iš vietinės žaliavos. Tačiau niekada nepalaikysime vadinamųjų „medienos ryklių“, siekiančių monopolizuoti ir medienos gamybą, ir perdirbimą, taip užsitikrinant savo verslui viršpelnius, o miškų atkūrimo klausimus paliekant nuošalyje. Neigiamai žiūriu ir į urėdijoms priklausiusių medienos apdorojimo cechų likvidavimą: juk juose ne tik sukurdavo pridėtinę vertę, bet ir sukurdavo kaimo vietovėms nemažai darbo vietų. Jei būtų veikusios šios įmonės, tai tikrai būtų sumažinę kaimo vietovių gyventojų emigraciją iš Lietuvos.

Medžioklė

– Ar Medžioklės įstatyme įtvirtinsite kad teisės medžioti (naudoti medžioklės plotus) suteikimas privačioje žemėje priklauso žemės/miško savininkui (t. y. žemės ir miškų savininkų teisę sutartiniais pagrindais nustatyti jų nuosavybėje esančių plotų naudojimą medžioklei), o medžiotojams- žemės/miško savininkams – teisę medžioti nuosavose valdose (jei valdos mažos – susikoperavus ar išsinuomavus). Kaip spręsite nuostolių atlyginimą ūkininkams ir miškų savininkams už žvėrių padarytą žalą?

– Nemanau, kad teisės naudoti medžioklės plotus suteikimas privačioje žemėje priklauso tik žemės ar miško savininkui, nes nereguliuojant tiek kanopinių, tiek plėšriųjų žvėrių skaičiaus, kils neigiamos pasekmės visos šalies mastu. Juk žvėrys laisvai migruoja iš vienos žemės ar miško valdos į kitą, todėl žvėrių skaičiaus reguliavimo koordinavimas turi būti vykdomas daug platesniu mastu, nei vieno savininko sklypas. Kita vertus, didelę dalį medžiotojų sudaro miestų gyventojai, kurių daugelis priklauso klubams, veikiantiems jų gimtosiose ar kitaip su jų gyvenimu susijusiose vietose. Tai skatina medžiotojus rūpintis žvėrimis ir aplinka, kurioje jie gyvena, žiūrėti į mišką šeimininko akimis kaip į vieną visumą. Gaila, bet medžiotojų amžiaus vidurkis didėja, o naujais nariais būreliai pasipildo labai jau palengva. Tad kas gi pamaitins žvėris žiemos metų, jei neliks kaime medžiotojų? Gal ir šią naštą reiks užversti ant miškininkų, kurių ir šiaip nuolat mažėja, pečių? Žemės ir miškų savininkai turi teisę sutartiniais pagrindais nustatyti jų nuosavybėje esančių plotų naudojimą medžioklei. Taip pat turi būti suteikta teisė medžiotojams – žemės ar miško savininkams laisvai medžioti nuosavose valdose smulkiąją fauną, tačiau tokiems pavieniams medžiotojams nuostoliai už žvėrių padarytą žalą, išskyrus įstatymais saugomas rūšis, neturėtų būti kompensuojami arba kompensavimo klausimai turėtų būti sprendžiami pagal atskirą susitarimą.

Aplinkosauga

– Kaip numatote optimizuoti ir racionalizuoti aplinkosauginius apribojimus bei pačias saugomas teritorijas? Kaip spręsite nuostolių atlyginimą ūkininkams ir miškų savininkams atsirandančius dėl aplinkosauginių apribojimų?

– Mano nuomone, žmogaus įsikišimas gamtoje reikalingas, nes žmogaus veikla sukelia ne vien neigiamą poveikį aplinkai.  Neišvengiamas medžiojamųjų žvėrių skaičiaus reguliavimas. O ką jau bekalbėti apie saugomų rūšių ir buveinių apsaugos priemonių įgyvendinimą? Taigi žmogaus įsikišimas ne tik gali, bet ir turi pasitarnauti gamtinių vertybių degradacijos prevencijai bei atkūrimui ir geriau už saugomų teritorijų steigimą pasaulyje dar nieko nesugalvota. Tuo tarp nuostolių kompensavimas dėl apribojimų yra reglamentuotas teisės aktuose. Esame už tai, kad tokie apribojimai būtų gerai pasverti ir nuostoliai ūkininkams ir miškų savininkams kuo mažesni, o už žvėrių padarytos žalos kompensavimo klausimai turėtų būti pirmiausia sprendžiami tarpusavio susitarimu ir tik jo nepasiekus pasitelkti teisėsaugą.

Argumentai.

Įvardinkite bent tris svarbiausius dalykus - kodėl privačių miškų savininkai turėtų balsuoti būtent už Jus, kaip tinkamiausią pasirinkimą renkant 2016-2020 m. Seimą.

1. Šioje kadencijoje buvau vienintelis Seimo narys miškininkas, tačiau, pasirodo, ir vienas lauke gali būti karys. Man pavyko teisingai išaiškinti savo bendrapartiečiams ir Seimo nariams miškininkystės reikalus, kad nebūtų vykdoma skubota ir nepasverta miškų valdymo reforma, kuri nebūtų naudinga nei valstybiniams, nei privatiems miškams.

2. Nepasikeitė mano požiūris miškų valdymo klausimais – tiek privačių miškų savininkai, tiek valstybinių miškų valdytojai prieš įstatymą yra lygūs. Privačių miškų Lietuvoje tikrai ne per daug – kiekvienas pilietis turi teisę į nuosavybę, tačiau aš negaliu sumenkinti ir valstybinių miškų reikšmės. Kur kas blogiau, kuomet miškas be lieka šeimininko, ką galima pasakyti apie rezerviniais vadinamus miškus, kurių priklausomybės klausimą reikia spręsti kuo greičiau.

3. Mano nuomone, mokestį kelių tiesimui, remontui ir priežiūrai turėtų mokėti ne miško ar žemės savininkai, o tie, kurie jais važinėja, tai yra, visi transporto priemonių savininkai, todėl aš palaikau privačių miškų savininkus dėl 5 proc. mokesčio sumažinimo iki 1 proc.  

Ačiū  už Jūsų atsakymus.