Naujienos

Medžioklė: Svečias savo žemėje

Tai, kad esu svečias savo žemėje, sužinojau iš medžiotojų būrelio vadovo į kurio teritoriją įeina ir mano iš senelių ir tėvo paveldėtos 12 ha žemės Utenos rajone,- pasakoja miško savininkas Žilvinas Leleiva. Susipažinkite su šio aktyvaus piliečio mums atsiųsta istorija.

Nuotr.: laiško autorius Žilvinas Leleiva

Dabar apie viską nuo pradžių.

Neapsikentęs bebrų daromos žalos: nugraužiamų medžių, patvenkiamo upelio ir užliejamo miško, pavasarinių ir rudeninių maudynių lediniame vandenyje ardant užtvankas, kreipiausi į Utenos rajono  medžiotojų ir žvejų draugiją dėl pagalbos norėdamas išsiaiškinti koks būrelis „tvarkosi“ man priklausančioje teritorijoje. Matyt žinodami keistoką to būrelio vadovo būdą ar šiaip nenorėdami veltis į problemą pasiūlė: „stok į medžiotojus ir pats tvarkysies su problema“. Taigi praėjęs reikiamas komisijas, mokymus bei egzaminus, nusipirkęs „panešiotą“ šautuvėlį (beje visam tam išleidęs nemažą sumelę) tapau medžiotoju. Tam, kad galėčiau bent pasivaikščioti po savo teritoriją su šautuvėliu ant peties ar bent pabaidyti kranklius ar atklystančias iš miško pasmaguriauti vištaitėmis lapes, privalau turėti medžioklės lapą. Tą lapą išduoda vietinio būrelio vadovas, kuriam paskambinęs ir sužinojau, kad jų įstatai nenumato svečių teisėmis medžiojančių piliečių. Taip tapau svečiu savo senelių ir tėvų žemėje, o suvažiuojantys iš nežinia kur būrelio nariai gali pyškinti į valias. Tokiu būdu medžiotojų būrelio įstatai tampa aukščiau už Konstituciją ir medžioklės įstatymą. Beje apie pastarąjį. Jis numato galimybę žemės savininkui medžioti susitarus su būreliu į kurio valdas įeina nuosavybė. Tačiau nieko neaprašyta kas bus jei susitarti nepavyksta. O nebūna nieko. Būrelis gali tiesiog ignoruoti tave ir niekam tai neįdomu. Tiesa, Konstitucinis teismas savo sprendimu pripažino, kad medžioklės įstatymas prieštarauja Konstitucijai ir turi būti keičiamas. Nuo to laiko praėjo bent 10 metų, o vežimas kaip sakoma stovi ten pat.

Taigi grįšiu prie savo problemų. Vis tik dar kartą paskaitęs Konstituciją ir radęs straipsnį apie privačią nuosavybę ir nieko neradęs apie mezgėjų, šokėjų ir juolab medžiotojų būrelius, kreipiausi į Utenos rajono aplinkos apsaugos skyrių dėl medžiotojų neveiklumo ir bebrų daromos žalos. Kaip sakoma: nei patys ką daro, nei kitam duoda. Pareigūnas atvykęs į vietą ir pamatęs tikrai didelius nuostolius tikriausiai paprotino būrelio vadovą, kad šiuo atveju geriau nesipykti su sąvininku, kadangi gali tekti padengti nuostolius. Po kiek laiko gavau raštą, kurio gale buvo parašyta, kad galiu kreiptis į būrelio vadovą dėl medžioklės lapo. Paskambinus, vadovas jau buvo sukalbamesnis. Iš pradžių lape užrašydavęs tik bebrus, vėliau įrašydavo ir lapes, mangutus ir janotinius šunis (kokia privilegija nuo ponų stalo!), kurie šiaip laikomi kenkėjais ir medžiojami ištisus metus ir tuo turėtų rūpintis patys.

Norisi tikėti, kad kada nors bus įgyvendinta Konstitucinės sąvininkų teisė tvarkytis savo tėvų ir senelių žemėje laisvai, o ne prašant atėjūnų malonės.

Su pagarba,
asociacijos narys Žilvinas Leleiva
2016 m. rugsėjis