Naujienos

V.Jusas: po 25 metų politikai pagaliau pripažino, kad ir privačiuose miškuose yra keliai. Bet - tiktai tiek.

Parodoje „Baltijos miškai“ 2016-05-21 pabandyta surengti diskusija „Papildomi 5 proc. privačių miškų savininkams:  teisinga ar klaidinga“ suteikė progą įvertinti jau antrus metus skaičiuojamo  mokesčio pasekmes,- įspūdžiais dalinasi diskusijoje dalyvavęs Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) pirmininko pavaduotojas miškininkas Vidmantas Jusas.

 nuotr: straipsnio autorius Vidmantas Jusas 

Politikai garsiai įrodinėjo, kad mokesčio surinkti pinigai bus skirti privačių miško kelių remontui. Dabar jau žinome, kad keliams iš tų pinigų skiriama tik 10 proc., kiti naudojami kitoms bendroms miškų ūkio reikmėms (tai buvo žinoma ir rengiantis mokestį įvesti, bet politikai kartais būna akli kaip ką tik gimę kačiukai). Tarp kitko, maždaug pusė bendroms miškų ūkio reikmėms surinktų lėšų panaudojama Generalinės miškų urėdijos ir Valstybinės miškų tarnybos išlaikymui. Įdomu dar ir tai, kad Lietuvos  automobilių kelių direkcija vietinių kelių remontui lėšų 2016 metais skyrė mažiau, nei 2015-tais. Gal tai irgi susiję su naujo mokesčio „kelių priežiūrai“ įvedimu?

Tačiau gera žinia ta, kad vis tik po 25 metų pagaliau politikai pripažino, kad ir privačiuose miškuose yra keliai. Ir kad jų patys savininkai niekaip negali sutvarkyti. Todėl įstatymu tai pavedė daryti valstybinėms miškų urėdijoms. Patvirtino tvarką, bet paaiškėjo, kad net nėra teisiškai apibrėžta, kas tas miško kelias, kurio priežiūrai gali būti naudojami skirti  4 mln.eurų. Tačiau ilgai laukta pradžia padaryta, ir belieka bendromis jėgomis tą tvarką tobulinti, pasimokant iš šiais metais paaiškėsiančių klaidų ir netobulumų.

Kur kas liūdnesnis vaizdas su privačių miškų medienos naudojimu: jis sumažėjo trečdaliu. Galima būtų džiaugtis, kad lieka daugiau nekirstų miškų (nors Lietuvoje problema perbrendusių medynų didėjimas, tiesa, ne gyventojų mėgstamų pušynų). Tačiau kas už to slepiasi. Penkiais procentais apmokestinama paties savininko parduodama mediena. Tai reiškia, kad apmokestinama ne tik nenukirsto miško vertė, kuri malkų atveju dabar 1-2 Eur, bet ir savininko darbas tą medieną pagaminant ir išvelkant iš miško pirkėjui. Malkų kaina pas pirkėją 20 Eur, ir nuo šios sumos reikia sumokėti 5 proc. Todėl dingsta bet koks noras pačiam kirsti savo mišką ir iš to gauti pajamų. Jau geriau tuos sausuolius nupjautus palikti, jei pačiam malkų nereikia.  Todėl kai kurie  savininkai patys nekerta, o parduoda nenukirstą mišką, dar kiti  visai nieko nekerta, taip prarasdami galimybę savo miške susikurti darbo vietą sau ir savo šeimos nariams. Taigi, galime sakyti, kad naujasis mokestis prisidėjo prie nedarbo didinimo (tegu ir ne darbo biržos statistkoje, nes darbo vietos miško savininkas niekada ir neregistravo) ir paskatino dar kažkiek žmonių pajamų ieškoti Anglijoje.

Tačiau ką daryti, jei vis tik reikia pajamų, o išvažiuoti į Angliją negali ar nenori? Tada daug naudingiau mišką parduoti su žeme, t.y. parduoti savo nuosavybės teisę. Mokesčių sąskaita gauni penktadaliu daugiau pinigų, nes parduodant nuosavybę daugeliu atveju neskaičiuojamas ir 15 proc. gyventojų pajamų mokestis. Tarp kitko, parduodant medieną gyventojų pajamų mokestis skaičiuojamas atmetus neapmokestinamą minimumą, o naujasis 5 proc.mokestis skaičiuojamas nuo pirmo gauto euro. Todėl mažus kiekius gamindavę ir parduodavę miško savininkai mokesčio ir visai nemokėdavo, o dabar privalo.

Parduodantys mišką su žeme dažnai kol kas patys, tur būt, nesupranta, ką jie praranda. Žymių žmonių naudotas rašiklis, kėdė ar švarkas aukcionuose parduodamami už fantastinius pinigus. Tai negi mūsų prosenelių naudota žemė, pasodinti medžiai kiekvienam gimusiam vaikui atminti ar pamatiniai trobos akmenys, suridenti prosenelių rankomis, neturi mums jokios vertės? Tam, kuris nusiperka tą sklypą, tai tik miške baigianti sunykti obelis, alyvų krūmas ar akmenų krūva, o ne prosenelių gyvenimo pėdsakas. Valstybinės miškų tarnybos planuose irgi nerasite sodybvietės, tai tik, geriausiu atveju, intarpas medyne, arba ir tas neišskirtas. Tai ar reikia stebėtis, kad mūsų vaikams nėra skirtumo kur gyventi, kai nutraukiami bet kokie ryšiai su tėvų ir protėvių gimtine? Kai nelieka vietos, kurioje bus proga prisiminti giminės gyvenimus, sužinoti, kodėl ta griova miške vis dar vadinama Rėkų griova (mano prosenelių gimtinėje).

Sumažėjus privačių miškų naudojimui, sutapo, kad ir medienos kainos sumažėjo (dėl ne nuo Lietuvos priklausančių įvykių). Todėl iš medienos verslo gyvenančios įmonės išgyvena ne geriausius laikus ir pirkti sklypų negali. Kirsdamos savo miškus jos patiria papildomai 5 proc. nuostolį. O naujų sklypų neįperka, kai  tuo tarpu nenukisto miško tik išsikirtimui žmonės neparduoda, nes tai dėl mokesčių nuostolinga. Tačiau dėl Pasaulyje vykstančių procesų pasidarė patrauklu investuoti ne į naftą ar Graikijos obligacijas, o į nekilnojamą turtą, ypač tokį kaip žemė, kuri, kaip sakydavo mūsų senoliai, nei dega, nei skęsta. Žemdirbiai Lietuvoje laiku suregavo ir paspaudė politikus, kad būtų sudėti saugikliai išparduoti žemę užsieniečiams. Miškų žemei jokie saugikliai nesudėti, todėl miško sklypus dabar perka ne Lietuvos investuotojai. Lietuvaičiai paprasčiausiai negali konkuruoti kaina, nes net ir visus medžius nukirtęs ir pardavęs ( ko įstatymai neleidžia), negausi jokio pelno. Todėl greitai lankysimės laisvai, ką taip gina politikai, po švedo ar suomio mišką. O kadangi pastarieji turi pakankamai pinigų, o reiškia - ir įtaką,  tai greitai politikai nuolankiai vieną naktį ar rytą vienbalsiai priims ir kitus jiems, NAUJIESIEMS, palankius įstatymų pakeitimus...

Vidmantas Jusas
LMSA Marijampolės skyr.pirmininkas
2016 m. gegužė