Naujienos

Ekonomistas V.Žukauskas: vertę kuria ne pats miško egzistavimas, bet galėjimas juo naudotis ir jį puoselėti.

Reguliavimais ir mokesčiais surištos savininkų rankos niekaip neskatina matyti miško kaip vertingo, ilgalaikę naudą teikiančio ištekliaus. Juk žmonės yra kur kas labiau suinteresuoti rūpintis tais ištekliais, kurie jiems yra naudingi ir vertingi,- mano ekonomistas Vytautas Žukauskas, LLRI viceprezidentas. Jo straipsnis "Miško pasakos: piktieji savininkai ir tyrieji valstybininkai" 2016-04-29 spausdinamas "Lietuvos žiniose"

Asmen.archyvo nuotr.: ekonomistas Vytautas Žukauskas, LLRI viceprezidentas

Pora citatų iš straipsnio:

[...] Dažnai manoma, kad jeigu norime saugoti ir puoselėti miškus, jie turi išlikti valstybės nuosavybė, neva tik viešasis sektorius yra suinteresuotas darniu miškų vystymu. Šį požiūrį puikiai iliustruoja archajiška Miškų įstatymo nuostata, kad pagal plotą turi vyrauti valstybinė miškų nuosavybė. O privatus sektorius pernelyg dažnai matomas tik kaip ekonominės, trumpalaikės naudos gavėjas – neatsakingas ir trumparegiškas. Bet juk privataus miško savininkas yra ne mažiau nei valstybė suinteresuotas miško puoselėjimu. Privačios nuosavybės esmė ta, kad naudos ir žalos dėl priimamų sprendimų visada patiria pats savininkas. Jis prižiūri, saugo ir sodina mišką, jis suinteresuotas, kad nebūtų niokojama gamta, šiukšlinama ir kitaip kenkiama jo privačiai nuosavybei. Niekam nekyla abejonių, kad kiekvienas žemdirbys žino, kad nupjovus rugius reikia jų pasėti, kad būtų ką pjauti kitąmet. Nors miškas auga ilgiau, esmė ta pati. Ilgalaikė ir tvari miškininkystė duoda didžiausią naudą. Net ir tais atvejais, kai miškas vertinamas ne kaip medienos išteklius, o kaip estetinio pasigėrėjimo šaltinis – privati miško nuosavybė tam niekaip neprieštarauja. Tarp privačių miškininkų pilna miško brangintojų. Jei iš tiesų tikime, kad lietuviai mišką gerbia ir myli, juo gėrisi, nėra jokios priežasties manyti, jog jie to negali savo privačiame miške. Dar labiau – jausdamiesi savininkais ir būdami už jį asmeniškai atsakingi, savo meilę miškui jie dar greičiau gali paversti rūpesčiu ir reikiamais darbais. Būtent privačių savininkų, o ne vien valstybės puoselėjamas miškas yra tikrasis ženklas, kad visuomenė nori mišku rūpintis.

[...]

Bėda ta, kad labai dažnai privačiam ir viešajam sektoriui taikomi dvejopi standartai. Jei miškas valstybės rankose, taikoma nekaltumo prezumpcija. Miško tvarkymas ir apsauga yra pareigūnui paskirta funkcija, todėl nežinia kodėl daroma prielaida, kad jis šventai šią misiją ir atliks, nepiktnaudžiaudamas savo turimu postu – net ir tuomet, kai miško niokojimas jo tiesiogiai nepalies. O jei kažkas valstybiniame miške prišiukšlino ar išpjovė daugiau medžių, nei deklaravo, rypaujama, kad prie kiekvieno medžio girininko nepastatysi. O privatiems savininkams nebyliai taikoma kaltumo prezumpcija. Jie neva godūs ir siekia trumpalaikės naudos, net ir tuomet, kai toks siekis nuskurdina juos ir jų nuosavybę ilguoju laikotarpiu. Tokie dvejopi standartai neatlaiko kritikos – pareigūnai tikrai ne šventieji, o privatūs savininkai – ne trumpalaikės naudos siekiantys miško išnaudotojai.

[...]