Naujienos

Metai girių apsuptyje ir versle

Šiomis dienomis garbingą  jubiliejų švenčia visoje Lietuvoje žinomas miškų savininkas, Lietuvos miško savininkų asociacijos Valdybos narys, pirmininko pirmasis pavaduotojas Kazimieras Šiaulys iš Daugirdiškių kaimo Trakų rajone. 2016-04-26 jam sukanka 60 metų. Sveikiname!
Sukaktuvininkas – žemaitis, gimė ir augo Plungės rajone, tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute baigė mokslus, dirbo ir eiliniu mokytoju, ir vidurinės mokyklos vadovu, ir keletą metų buvo Kruonio HAE statybos valdybos kadrų skyriaus viršininku.  Kaip sakoma, šis veiklus, išradingas ir principingas žmogus negimė su miškininko marškinėliais...

- Gerb. Kazimierai, nekartą esate sugretinęs visuomenės ir miško gyvenimo paraleles, pabrėžęs, kad ir medis, ir žmogus turi savas šaknis. O kokioje aplinkoje išaugote Jūs? Jaunystėje gal nė negalvojote apie miškininko kelią ir kas lėmė, kad juo tapote?

K. Šiaulys: Išaugau kolūkio kalvio ir namų šeimininkės šeimoje, buvau jauniausias, ketvirtas, vaikas. Mano miškininkystės patirtis buvo malkavimas miške praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje, kai buvau Alsėdžių vidurinės mokyklos mokinys. Tėvas, išsivežęs mane į mišką kaip pagalbininką, o gal ir auklėjamaisiais tikslais, nuolat aiškindavo, kad eglaitę galima imti tik tą, kurią palietus, ji pati išgriūva nupuvusiomis šaknimis.Važiuodavome malkauti į plotą, kuriame buvo gabaliukas tėvui priklausančio miško. Tai jis prisipažindavo pašnibždomis, gal iš pagarbos tam miškui, gal iš baimės, kad nenubaidytų vilties tą turtą kada nors atgauti. Bet ta viltis buvo. Pamenu, aštuntame dešimtmetyje, kai aš buvau studentas, parvažiavęs namo, vakarais aštrių politinių diskusijų metu mama sakydavo, o tėvas pritardavo, kad griuvo Stalinas, grius ir Leninas. Aš į juos žiūrėdavau su baime, o pasirodė, kad gyvenimiškoji patirtis leido jiems tikėti tuo, kas vėliau ir įvyko. Mano pasirinkimą tapti miškininku lėmė aplinkybės, kurios susiklostė tam tikroje vietoje tam tikru laikmečiu. Iki devinto dešmtmečio dirbau įvairiuose darbuose už atlyginimą, kuris manęs niekada netenkino ir aš pasąmonėje suvokiau, kad reikia „verstis per galvą“, kaip žemaičiai sako, ir tapti savarankišku tiek užsiėmimo prasme, tiek pabandyti pats save įvertinti pinigine išraiška. Nusipirkau seną benzopjūklą ir išėjau uždarbiauti į mišką – kirsti džiūstančių eglynų. Įsitikinau, kad be pajamų, kurias gauni už konkretų atliktą darbą, darbas miške ir įdomus, ir prasmingas. Tuo pačiu metu prasidėjo restitucijos procesas, pamačiau, kad atsirado daug žmonių, kurie turėjo teisę į nuosavybę, bet nenorėjo tapti savininkais. Supratau, kad aš noriu prisiimti tą naštą juo būti. Vėliau, išmokus valdyti tą procesą, liko tobulinti dalyvavimo jame modelį, didinti nuosavo miško plotus, semtis žinių apie miškų tvarkymą ir miškų ekonomiką. Kiekvieną dieną dalyvaujant toje veikloje, žinios ateina pačios – svarbu buvo jas susisteminti, pasidaryti savo išvadas, kurios neretai skyrėsi nuo visuotinai priimtų miškininkystės ir ekonomikos dėsnių.

- Šiandien K. Šiaulys iš Elektrėnų savivaldybės Daugirdiškių kaimo – vienas stambiausių miško savininkų Lietuvoje. Kokie Jūsų valdų plotai šiuo metu? Ir kodėl pasirinkote būtent šį regioną, nes juk esate ne šio krašto žmogus?

K. Šiaulys: Šiuo metu nuosavybės teise valdau apie 1200 ha miško, dalis ploto priklauso K. Šiaulio individualiai įmonei. Beveik visi miškai yra Trakų rajone bei Elektrėnų savivaldybėje. Taip susiklostė, kad, dirbdamas Semeliškių vidurinės mokyklos direktoriumi, pradėjau statyti namą Trakų rajono Daugirdiškių kaime ir įsitikinau, kad mano likęs gyvenimas suksis apie Trakus. Ilgainiui susipažįstant su miškais, jo apylinkėmis, gamta, supratau, kad tame krašte man yra kažkas artima ir pažįstama. Mano pavardė – Šiaulys (kažkada buvo Šaulys) yra kildinama iš Vytauto Didžiojo laikų, kai kunigaikščio sargybiniai buvo žemaičiai, ir visi, buvę šioje tarnyboje, gavo Šaulio pavardę. Atsirado jausmas, kad mano protėviai kažkelintoje kartoje su Vytautu Didžiuoju yra buvę ar gyvenę Trakų apylinkėse. Gal būt tai patvirtina ir mano pomėgį medžioti, kuris atsirado šiek tiek vėliau. Ši mano susikurta teorija gal ir neturi jokio pagrindo, bet man ji maloni bei padeda puoselėti tam tikrus jausmus šiam kraštui. Miške be jausmo sunku.

- Ko gero, „duoną valgote“ ne tik iš miško... Kokia veikla užsiimate ir kodėl? Ar buvo tokių veiklos barų ar darbų, kurie nepasiteisino ir teko atsisakyti (pav. kalėdinių eglučių auginimas ar verslas Baltarusijoje)?

K. Šiaulys: Vienas veiklos barų šiuo metu – lenpjūvystė ir medinių padėklų gamyba. Tai yra pagrindinė mano įmonės veiklos rūšis, tačiau tai nėra mano mėgstamas užsiėmimas. Įmonės darbą, gamybą prižiūri administracija: jie puikiai susidoroja su užduotimis, aš mažai dalyvauju gamybinio proceso organizavime. Daugiausia dėmesio skiriu strateginiam planavimui ir darbui su žmonėmis. Juk didžiausias įmonės turtas – žmonės. Juos reikia pažinti, sugebėti vos ne iš anksto numatyti jų norus, galimus poelgius šiuo sudėtingu laikotarpiu. Pastatus, stakles galima įsigyti, žmones reikia surasti, pritraukti, juos išsaugoti. Šiais  laikais tai pagrindinis savininko uždavinys ir noras.

Kalėdinių eglučių auginimas šiuo metu yra absoliutus hobis, nes pajamų duoda labai nedaug, pasodintos eglutės jau subrendo į mišką. Tuo labiau, kad Lietuvoje atsirado plantacijų, kuriose auginama dideliais kiekiais, formuojant eglučių lajas, tuo pačiu pasiekiant didelį prekinės išvaizdos eglučių kiekį.

Baltarusijoje įmonė jau parduota, nes, atsivėrus galimybėms gauti europinę paramą, padaugėjo darbo čia, vietoje, tuo labiau, kad minėtai įmonei reikėjo atnaujinti įrangą. O tai šios šalies nestabilioje ekonominėje situacijoje pasirodė per daug rizikinga. Laikas parodė, kad buvau teisus.

- Norėčiau prisiminti daugiau kaip prieš trejetą metų tradicinėje konferencijoje „Miškas – žmogui, žmogus – miškui“ Jūsų pasakytus žodžius: „ Problemų didelių nėra: miškas auga, ariam, sodinam, auklėjam, retinam, kertam. Lūkesčių – per akis, jie, kaip visada, - nesipildo“. Kas slepiasi po šiais paprastais ir visiems suprantamais žodžiais? Ar situacija panaši ir šiandien?

 K. Šiaulys: Lūkesčiai savo termino prigimtimi yra tokie, kad jiems beveik nuolat lemta neišsipildyti. Tačiau svajonės yra varomoji jėga. Jeigu mes neturėsime ateities tikslų, reiškia, gyvenimas pasibaigė. Prieš trejus metus pasakyta frazė apie nesipildančius lūkesčius buvo skirta ne veiklai miške, bet visuomeniniams reiškiniams. Šiandien tai kaip niekada aktualu. Man be galo svarbu, kokiame politiniame, visuomeninių santykių fone mes gyvename, dirbame, ilsimės. Nuo teisinių normų, nuo teisinio mūsų gyvenimo reguliavimo priklauso viskas. Juk mūsų tikrovėje svarbų vaidmenį atlieka visa teisinė sistema, visų gyvenimo sričių sureguliavimas. Tik tada visuomenė turi galimybę judėti reikalinga kryptimi tinkamu greičiu, neeikvodama papildomų jėgų galės sėkmingai įveikti nereikalingus nepatogumus ar kliūtis.

Matyt mano genetikoje yra užkoduotas mąstymas apie globalius gyvenimo reiškinius, užmirštant apie savo kasdienines problemas. Mano tėvams, kai jiems buvo 80 bei 90 metų dar rūpėjo, kas dedasi Europoje, Amerikoje, tuo labiau Lietuvoje. Šitą „ligą“, matyt, paveldėjau ir aš.

Labai daug peno apmąstymams apie visuomeninius reiškinius randu gamtoje. Gamtos reiškiniuose randu daug paralelių reiškiniams visuomenėje, politikoje. Norėčiau prisiminti vieną iš paskutinių pastebėjimų.

Šį pavasarį, kaip niekada, labai daug laiko ir pastangų padėjau, vaduodamas miško plotus nuo bebrų invazijos, nes yra patvirtinta Europos Sąjungos parama bebrų sunaikintiems miško plotams atkurti. Bebrai buvo pastatę užtvankų kaskadas, užsemtame miške medžiai išdžiūvę, susidariusi pelkė skleidė nemalonų puvimo kvapą, iš kažkada buvusių tinkamų gyventi plotų pasišalino žvėrys. Upelis, kuris tekėjo per užtvenktą plotą, piktai šnypšdamas ir putodamas vertėsi per įmantriai suraizgytas užtvankas, žemiau jų išsivadavęs vanduo tekėjo savo keliu. Atvažiavo pasamdytas ekskavatorius, išardė, užkasė senas užtvankas, vanduo pelkėje pradėjo slūgti. Aplankiau tą vietą, kur buvo pagrindinė užtvanka, po poros dienų. Buvo tylus vakaras, stoviu, tyliu, jaučiau kažką malonaus ir raminančio. Žiūriu į upelį, klausausi garsų ir pradedu suvokti, kas įvyko. Vanduo, tekėdamas išlaisvinta vaga, skleidžia tylią, ritmingą melodiją, kartais garsiau, kartais tyliau risdamasis per atsivėrusius dugno akmenukus. Vanduo skaidrus, dugnas šviesus, dumblas, šiekštai išnešti, jie prigludo prie krantų ar užutekiuose. Laisvas upelis skleidžia ramybę, tėkmė simbolizuoja stabilumą ir harmoniją. Užburtas vaizdo ir garsų, nejučia suvokiau – gi upelio tėkmė, simbolizuoja mūsų gyvenimą: juk ir jis – nuolatinis judėjimas, - natūralus, be dirbtinių kliūčių. Bet mūsų gyvenimo tėkmę nuolat bando stabyti politikos „bebrai“, kurie labai sumaniai iš įstatymų stato užtvankas tam, kad padarę iš mūsų gyvenimo pelkę, patogiai joje jaustųsi, laisvai galėtų pasiekti sau politinius ir finansinius tikslus, negalvodami apie tai, kad likusiems šio krašto piliečiams apsunkina egzistencijos sąlygas. Gamtoje iš užpelkėjusių plotų pasitraukia dauguma populiacijų – nelieka maisto, gulėjimo vietų.

 Analogišką situaciją stebime mūsų šalyje. Valstybė pamažėl verčiama viena didele pelke. Žmonės traukiasi iš krašto, kurio  didelė dalis valstybės sanklodos prasme yra apsemta neskaidraus, blogą kvapą skleidžiančio vandens.

 Bebrai savaime nėra blogi gyvūnai. Jie protingi, išradingi, tam tikrose vietose daro naudą. Bet jų turi būti tam tikras kiekis, kad savo veikla nekenktų kitoms populiacijoms.

Visuomenė kol kas nesugeba susitvarkyti su „bebrais“ valstybės valdyme. Jų daugėja, jie beatodairiškai veisiasi. Jiems reikalingi nauji veiklos plotai. Naujausias pavyzdys iš „bebrų“ darbo yra 2014 – 2020 metų naujų miškų įveisimo taisyklės. Žemės ūkio ministerijos „bebrai“ taip užtvenkė europines lėšas, kad jų panaudojimas veikia 20 – 30 %. Kas bus daroma su susikaupusių nepanaudotų lėšų pelke, pamatysime. Matyt, „bebrai“ turi planą, kaip toje pelkėje dar geriau jaustis.

Bandoma užtvankas statyti ir kitose mūsų, privačių miškininkų, veiklos srityse, tiesiog bandoma po truputį išstumti iš veiklos. Įvestas 5% mokestis, keičiamos iš po nakties, be derinimo miškų grupės su didesniais apribojimais, smulkmeniška privataus miško naudojimo reglamentacija – apie tai kalbame nuolat kaip apie veiksnius, trukdančius ūkininkauti. Miškininkystės žinių, be abejo, reikia, tačiau dar daugiau reikia patirties suprasti, kaip visa teisinio reguliavimo sistema veikia. Vargas tam savininkui, jeigu jį aptinka miškų inspektorius – terminatorius, kuris veikia pagal įdėtą jam į galvą programą ir nežino, kad yra logika ir sveika nuovoka. Privačių miškų naudojimo norminių aktų bazę reikėtų negailestingai „išravėti“ paliekant keletą pagrindinių nuostatų. Reguliuojami turėtų būti tik plyni kirtimai. Visi kiti klausimai, tokie, kaip valymo, sanitariniai kirtimai ar medynų kokybinės sudėties formavimas turėtų būti palikti savininko nuožiūrai. Savininkas jausdamas, kad jam trūksta žinių bei kompetencijos, bet kada gali kreiptis į specialistą.

-  Kokie svarbiausi etapai ar laikotarpiai miško raidoje? Kokios investicijos savininkams perspektyvios, teikiančios vilčių? Ta pačia proga – Jūsų požiūris į biokuro gamybą?

K. Šiaulys:  Miškas prasideda nuo daigelio, pasodinto ar savaime išaugusio. Svarbiausias etapas  miškui – jaunas amžius iki 15 – 17 metų. Miškas formavimosi etapų prasme idealiai atitinka žmogaus formavimosi raidą. Nustatyta, kad žmogus pagrindus savo asmenybei susiformuoti pradeda nuo vystyklų iki paauglystės, tarkime, mokyklinio amžiaus. Labai panašiai yra su mišku. Pasodinę daigelį, pirmiausiai turime jį apginti nuo kenkėjų – ligų, vabalų, žvėrių. Praėjus 2 – 3 metams po pasodinimo, priklausomai nuo augavietės, ateina laikas vaduoti sodinukus nuo žolių bei krūmų, paliekant maksimalų tikslinių medžių veislių skaičių. Dar vėliau, po 10 – 12 metų, tiksliniams medžiams pasidaro per ankšta (jei netinkamas tankumas), tada ateina savininkui atsakingiausias laikotarpis: reikia nuspręsti, kokius medžius palikti, įvertinti, kurie medžiai augs greičiau, koks gali būti poreikis ateityje, kokie pavojai gali iškilti dėl ligų vieniems ar kitiems medžiams. Čia ir pasireiškia savininko įžvalgos į ateitį, tuo pačiu ir į ekonominę naudą. Šiuo metu mano pirmiems 20 -25 ha užsodintų jaunuolynų yra po 20 metų, po kelių metų atliksiu retinimo kirtimus. Tikiuosi, kad tuo metu retinimo kirtimai dar nebus nuostolingi. Tie pirmi eurai, gauti iš mano pasodinto ir užauginto miško, neabejotinai bus labai brangūs. Šiuo metu investicijos į mišką pasidarė labai problematiškos dėl nenuspėjamos medienos rinkos pokyčių. Esu sakęs, kad medienos, kaip biokuro, era pasibaigė neįsibėgėjusi. Tam įtakos turėjo kritusios naftos ir dujų kainos, taip pat veržliai besivystančios kitos alternatyvių energijos šaltinių rūšys. Nepaskutinį vaidmenį suvaidino buvusių valdžių nusikalstamas veikimas biokuro plėtroje, siekiant siaurų „bebriškų“ interesų, prekiaujant nafta ir dujomis.

- Kartais sakoma, kad naudingiausia ne tik auginti grūdus, bet ir kepti duoną bei patiems žemdirbiams ją parduoti... Ar pasakymai „nuo lauko iki stalo“ tinka ir miškininkams? Kitaip tariant, ar perspektyvu patiems miško savininkams rūpintis ir medienos perdirbimu?

K. Šiaulys:  Atsakant į šį klausimą, galima sakyti ir taip, ir ne. Mano nuomone, perdirbimas miško savininkui yra racionalus tada, kai turima bent keli šimtai hektarų nuosavo miško, kai šiuo procesu rūpinasi šeimos nariai ir artimi žmonės, kai savininkas pats yra pajėgus maksimaliai dalyvauti tiek miškininkystėje, tiek gamyboje. Dideliuose pinigų srautuose slypi ir dideli pavojai, juos sunkiai suvaldyti, nelengva nustatyti „skyles“, pro kurias „išteka“ pinigai. Pagaliau kiekvieno verslininko apsisprendimo reikalas, kokias apimtis tiek žmonių, tiek lėšų srautų jis gali suvaldyti. O gal jam geriau, likti amatininko lygmenyje: kitaip tariant, būti žmogumi – orkestru...

- Kalbama, kad K. Šiaulys miške ūkininkauja ir šeimininkauja pagal savo susikurtą ekonominį modelį. Kokia to modelio esmė ir jo pagrindiniai principai?

K. Šiaulys:  Mano ekonominis modelis nėra koks  nors ypatingas. Jis tiesiog paremtas patirtimi, kurią suformavo žinios, logika ir miškininkystės dėsnių (o kartais - dogmų) nežinojimas.

Pagrindinį supratimą apie miško, kaip atskiro gyvo organizmo funkcionavimą, suteikė bendravimas su valstybinių miškų specialistais ankstyvuoju mano veiklos laikotarpiu. Ženklią naudą davė ir pašnekesiai apie tai, kaip reikalaujama elgtis pagal kvailus nurodymus, ir kaip derėtų atlikti darbus dėl naudos miškui. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad gerą dešimtmetį nuo 1995 metų buvo kategoriškai nurodoma iškirsti visus beržus iš eglynų ir formuoti grynuosius eglynus. Aš to savo miškuose nedariau ir šiandien turiu puikius mišrius beržo ir eglės jaunuolynus.

Kaip minėjau anksčiau – esu prieš smulkmenišką veiklos reglamentavimą privačiame miške. Kuo dažniau ateini į sklypą, tuo miškui geriau. Idealiu man atrodytų darbas miške kaip sodininko sode. Nupjaunama nereikalinga ar sausa šaka, stebimas miško produktyvumas. Įgudusi akis gali nustatyti, ar metinis prieaugis tinkamas. Jei ne, kažką reikia taisyti. Gal per didelis skalsumas, gal viską gožia ydingai besiformuojantys medžiai. Nustačius tinkamą plyną kirtimą, galima būtų pasiekti dar vieną tikslą – iškirsti blogo boniteto ne savo augavietėje įsikūrusius medžius, taip paruošiant plotą tinkamiems medžiams. Tai pasakytina, pavyzdžiui,  apie pušis, kurios kartais įsikuria ne savo vietoje, neduoda naudos ir užima daug erdvės.

- Kokia europine parama esate pasinaudojęs? Kokia, jūsų nuomone, šių lėšų svarba kitiems Lietuvos miško savininkams? Ar tie privačių miškų savininkai, kurie nerengia projektų, neliko „už borto“ (prisimenant konkurenciją įsigyjant naujas technologijas ar pažangesnes gamybos priemones)?

K. Šiaulys:  Europos parama tikrai pasinaudojau. Bendras K. Šiaulio individualios įmonės ir mano gautas paramos dydis siekia daugiau kaip pusę milijono eurų. Labiausiai džiugina atlikti jaunuolynų ugdymo darbai, kurie yra labai reikalingi miškui, bet imlūs pinigams. Šiemet dideli darbai bus atlikti, atkuriant bebrų sunaikintus miško plotus. Įveisiau kartu su dukromis apie 150 hektarų naujo miško žemės ūkio paskirties žemėje. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad norint pasinaudoti Europos Sąjungos parama, reikia turėti lėšų. Kiek supratau, tokia Briuselio lėšų skyrimo koncepcija: pinigus galima patikėti tam, kas jų turi ir žino kaip su jais elgtis. Lėšos yra skiriamos tam, kad per ilgąjį laikotarpį generuotų pridedamąją vertę, kad būtų atliekami veiksmingi ir ilgalaikiai kraštovaizdžio gerinimo darbai. Pasakysiu atvirai, – yra ir neraminančių dalykų ES paramos panaudojimo reikaluose: kaip bus toliau prižiūrimi naujai įveisti miškai, nes  į naujų miškų įveisimą įsitraukė ir piliečių, kurie iki Kaimo plėtros programos miškininkystės priemonių paskelbimo nieko bendro su miškais neturėjo... Be to, reikalinga prevencija, kad įgyvendinami ES projektai (visi, ne tik miškuose) netaptų galimybe legalizuoti neaiškiais keliais uždirbtus pinigus. Juk jei nieks nepasidomėsi kilme lėšų, kuriomis apmokama už atliktus darbus, tai paskui išmokamos  kompensacijos yra legalūs pinigai, kuriais jau galima disponuoti be apribojimų.

- Pernai LMSA (Lietuvos miškų savininkų asociacija) rengiamame kasmetiniame konkurse „Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda 2015“ Jūsų miškams pripažinta pirmoji vieta (2011-tais metais šalyje buvote antras). Ką šis konkursas davė Jums pačiam ir kas šioje veikloje nuo savininko nepriklauso?

K. Šiaulys:  Sutvarkyti vieną miško plotelį gal ir nėra labai sudėtinga. Sunkiau yra palaikyti gerą miško kokybę didelėje valdoje. Galbūt, ateityje bus pasiūlymų, kad savininkas konkursui turėtų pateikti visą miško valdą. Be abejonės, tada reikalingos žymiai didesnės pajėgos mišką apžiūrėti, įvertinti. Bet taip būtų teisingiau. Būtų galima padaryti kelias savininkų – konkursantų kategorijas pagal valdų stambumą. Anksčiau, rinkdamasis nuotaką, jaunikis ne tik žiūrėdavo, ar pašluotos svečių kambario grindys, bet patikrindavo, ar yra dulkių ant spintos ir po lova. Panašus požiūris turėtų būti ir į visą miško valdą. O atlikti darbus, siekiant padaryti mišką tvarkingu, netrukdo niekas. Reikia laiko, darbo rankų ir, be abejo, lėšų. Kultūrų auklėjimas, jaunuolynų ugdymas, sausuolių, virtuolių šalinimas – tai vis darbai, reikalaujantys daug lėšų be galimybės greitai jas susigrąžinti. Valstybė norminiais aktais yra nustačiusi prievolę ugdyti jaunuolynus, tačiau nepagalvojo, kad didžioji dalis savininkų iki šiol neturėjo galimybės tai atlikti, nes trūksta tiek lėšų, tiek ir pajėgumų. Teigiamas dalykas, kad europinę paramą šiems darbams atlikti  gauti jau lengviau. Šią situaciją reikėtų keisti.

- Kaip/ar keičiasi valdžios ir visuomenės požiūris į miško savininkus? O patys Jūsų kolegos – miško savininkai ar tobulėja, ar kinta jų požiūris į savo turtą?

K. Šiaulys:  Valdžios, tuo pačiu ir visuomenės požiūris į privačią nuosavybę ir į privačius miškus tikrai nepasikeitė į gerąją pusę, greičiau atvirkščiai. Taip yra, manau, dėl kelių priežasčių. Didelė dalis jaunų mūsų valstybės pažangaus mąstymo piliečių paliko Lietuvą. Paliko tie, kurie savo gyvenimą pasiryžę tvarkyti patys, nelaukdami ko nors gauti iš valstybės, pasiryžę pritapti prie vakarietiško gyvenimo būdo, tuo pačiu prisiimdami vakarietišką požiūrį į nuosavybę. Besąlygiškai privačią nuosavybę gina ūkininkai, smulkus ir vidutinis verslas, piliečiai, turintys stambesnes žemės bei miško valdas, privačius vandens telkinius. Reiškia, mūsų ne tiek daug.

Teigiu, kad nuo 2000 metų mus valdo centro komitetas (pagal sovietinę analogiją), į kurio sudėtį įeina kelių partijų viršūnėlės. Jie pasikeisdami užima dominuojančią padėtį valdžios piramidėje. Tačiau tikslas yra vienas – neleisti vystytis viduriniajam visuomenės sluoksniui, kuris jų valdymui gali būtų mirtinai pavojingas. Šių dviejų partijų ištakos tos pačios – sovietinė santvarka. Mąstymas vienodas, skiriasi retorika. Juos tebekankina sovietinio mąstymo ir požiūrio tuberkuliozė, šie žmonės tą bacilą skleidžia aplinkui, ji kartais apninka ir jaunus, jau nekalbu apie daugumą senjorų. Valdžia siūlo visą eilę mitų, kurie randa atgarsį nustekentoje ir kritinį mąstymą praradusioje visuomenėje. Mitų pagrindą sudaro teiginiai, kad valstybė saugo, prižiūri, puoselėja, tausoja, gi privatus – tik gadina, švaisto, siekia pasipelnyti, nesirūpina visuomenės interesais. Ypatingą vietą šiuose mituose užima miškai – valstybiniai ir privatūs.  

Miškas yra tokia ekologinė sistema, kurioje labai trapi riba tarp tinkamo ir perteklinio naudojimo, tarp visuomeninio ir privataus intereso, tarp ekologinio, ūkinio ir socialinio intereso suderinimo. Tuo naudojosi ir dabar naudojasi valdžios struktūros, siekiančios sumenkinti privačios nuosavybės, atsakingo piliečio, asmeninės atsakomybės, teisių ir pareigų suderinimo svarbą kelyje į pažangą, į harmoningą visuomenės judėjimą geriausių vakarietiškų vertybių link. 

Miško savininkai tobulėja, keičiasi jų kokybinė sudėtis – atsiranda vis daugiau savininkų, kurių tikslas gauti ne vienkartinę naudą iškertant ir parduodant, bet mato ir ilgametę naudą bei planuoja kuo racionaliau panaudoti visą išaugintą medienos kiekį, pasitelkiant naujausias miško tvarkymo technologijas ir miškininkystės žinias. Prie to prisideda ir atsirandančios naujos medienos panaudojimo galimybės, pakeisiančios biokuro ir celiuliozės sritis.

- Kaip LMSA valdybos pirmininko pirmajam pavaduotojui Jums tenka bendrauti su įvairiomis kontroliuojančiomis institucijomis ir įstaigomis. Kokie tie santykiai? Ar visada inspektoriai ir tikrintojai teisūs bei geranoriški?

K. Šiaulys:  Negaliu kalbėti apie situaciją su kontroliuojančiomis institucijomis visoje Lietuvoje, bet man atrodo, kad situacija yra nebloga. Privatūs miškai turi bene unikalią situaciją, kai kontrolė veikia vieno langelio principu. Privataus miško savininką miške kontroliuoja vienintėlė institucija – Miškų tarnyba per savo rajoninius padalinius. Į mano medienos perdirbimo įmonę taip pat visada gali atvykti: aplinkos apsaugos, energetikos, ekologijos, darbų saugos, mokesčių, katilų, kėlimo įrengimų, augalų apsaugos ir gaisrininkų inspekcijų darbuotojai.

Man susidurti neteko, bet, kaip minėjau pokalbio pradžioje, yra inspektorių – terminatorių, kurie veikia pagal įdiegtą programą vietoje logikos ir sveiko proto. Tada iškyla absurdiškos situacijos, kurios pasiekia teismus. Pasirodo, kad miško naudojimo taisyklėse iš pirmo žvilgsnio nekaltos ir nereikšmingos nuostatos gali pavirsti labai pavojingomis ir sukelti miško savininkui daug problemų. Čia kalbu, pavyzdžiui, apie norą suskaičiuoti iškertamos medienos kiekį privačioje valdoje taip, kaip sveriami vaistai vaistinėje. Galbūt, ateis laikas apibendrinti teisminę praktinę privataus miško naudojimo bylose ir inicijuoti atitinkamas teisinių aktų pataisas.

- Gerb. Kazimierai, papasakokite apie savo pomėgius, savo laisvalaikį, savo atostogas.

K. Šiaulys:  Pagrindinis mano pomėgis, kuriam atiduodu ir didžiąją dalį savo laisvalaikio – medžioklė. Esu Semeliškių medžiotojų būrelio pirmininkas,  dar trijų medžiotojų būrelių narys. Žvejoju retai, kai įvyksta „persivalgymas“ medžiokle, tada plaukiu valtele pameškerioti į savo nuosavus du ežeriukus, kurie yra mano miško apsuptyje. Tokio reiškinio, kaip atostogos daugumai piliečių suprantama prasme, kai uždarai įstaigos duris ir dviem ar trim savaitėms pamiršti, kas už jų darosi – nepamenu. Tokia yra vidutinio ir smulkaus verslo savininko ir organizatoriaus dalia. Tarnautojai, stambaus verslo valdytojai turi struktūrą, kuri gali pakeisti nedalyvaujantį veikloje asmenį. Arba gali niekas nespręsti jokių reikalų, kol nėra reikalingo žmogaus. Mūsų verslo lygmenyje tai neįmanoma. Privalai nuolat būti parengties režime, bent telefonu dalyvauti veikloje, nes daugelis sprendimų remiasi asmeninės atsakomybės garantavimo pagrindu.Tiesa, teko pabuvoti Kuboje, pamedžioti Namibijoje, aplankyti visas Skandinavijos šalis, pabuvoti Balkanuose. Dauguma gražių kelionių įvyko su LMSA kolektyvu. Bendravimas su kolegomis daro šias keliones bei išvykas tikrai įsimintinomis. Bet turiu retą ir ne kiekvienam pasiekiamą galimybę kas vakarą kiek yra noro ir sveikatos, pabūti gamtoje su šautuvu, pasiklausyti visų metų laikų simfonijų, pažinti mus supančius kvapus, garsus, susilieti su gamta, pajausti visa savo esybe Kūrėjo jėgą ir neprilygstamą išmintį, pagal kurią sudėliota tvarka mūsų aplinkoje. Žmonėms reikia dar labai daug mokytis siekiant tokios harmonijos.

- Ar šeimoje turite savo padėjėjų ir pasekėjų, ar pamainą auginate?

K. Šiaulys:  Palietėte didžiausią mano rūpestį – kas bus po manęs? Pamainos kol kas horizonte nesimato. Visos trys dukros dirba kitose srityse, anūkai, kurie galėtų pradėti domėtis mano veikla, dar maži. Tai verčia mane ieškoti sveikatos ir energijos resursų, racionalinti savo gyvenimą, įvesti daugiau veiklos koordinavimo elementų be tiesioginio vadovavimo veiklos barams. Atrodo, tai pavyksta ir kuo toliau, tuo labiau tikiu Aukščiausiojo valia kiekvieno mūsų likimui. Stengiuosi ir darbais, ir mintimis tą Jo palankumą užsitarnauti...

- Mielas Jubiliate, stovėdamas ant reikšmingo ir svarbaus savo gyvenimo slenksčio, kaip jaučiatės? Kokie svarbūs ir neatidėliotini darbai Jūsų dar laukia?

K. Šiaulys:  Jaučiuosi puikiai. Sau gyvenime padariau labai daug, atsiranda vidinis priekaištas, kad gal per mažai atiduota visuomenei, per mažai ir per tyliai kalbėta apie tai, ką gyvenimiškoji mano patirtis leistų pasakyti. Kita vertus, nelabai matosi žmonių poreikio tai išgirsti. Ieškoma pavyzdžių toli, idealizuotų, sureikšmintų, suderintų, tačiau, kaip taisyklė, nepasiekiamų. Visuomenė maitinama iliuzijomis, narkotizuojama beveik nerealiais lūkesčiais. Visuomenės moralinis – psichologinis užterštumas pasiekia pavojingą lygį. Grįšiu prie gamtos paralelių: verslo subjektai, ūkininkai, tvirtos šeimos su bazinėmis vertybėmis kuria apie save saugumo ir tvirtumo šakeles, tačiau aplinkui kyla drumzlino, purvino vandens lygis iš užtvenkto gražaus gyvenimo upelio.

Kviečiu visus apsiginklavus ryžtu bei energija išlaisvinti gyvenimo upelius nuo įmantriai suraizgytų perteklinių užtvarų, nuleisti dvokiantį stagnacijos vandenį ir atkovoti teritorijas, tinkančias gyventi ne tik "bebrams", bet ir visiems suprantantiems sugyvenimo bei geros kaimynystės reikšmę mūsų išlikimui.

Sveikindami K. Šiaulį su jubiliejiniu gimtadieniu, linkėdami jam kuo sėkmingesnių bei svaresnių pergalių gyvenime ir kovojant su bebrais gamtoje ar valdžioje, manome, kad šio miškininko – verslininko misija bei veikla padės kurti geresnę ateitį ne tik visiems Lietuvos miško savinikams, bet ir jo namiškiams, trims jo dukroms, jų šeimoms bei keturiems jo anūkams. Belieka tikėtis, kad bent vienas jų tikrai matuosis senelio batus ir keliaus jo pėdomis...

Kazimierą Šiaulį kalbino
žurnalistas Kostas Pivorius
2016 m. kovas