Naujienos

R.Klimas: kviečiu Jus kritiškai, labai kritiškai vertinti tai, kas parašyta

Miškų ūkio konsultacinė taryba 2016-02-08 svarstė Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programos peržiūros ir atnaujinimo klausimus, įvertindama dabartinę padėtį šiame sektoriuje [protokolas].  Procesas prasidėjo Aplinkos ministerijos užsakymu 2015 m. atlikus nepriklausomą ekspertinį Programos įvertinimą. Gavus įvertinimo rezultatus išryškėjo probleminiai klausimai, dėl kurių reikalinga platesnė diskusija. Suradus bendrą sutarimą kokiu būdu spręsti esamas problemas, bus rengiamas detalus Programos atnaujinimo projektas, kurį planuojama pateikti LR Vyriausybei svarstyti 2016 m. I-ąjį pusmetį.  Pristatome tolesnei diskusijai nusipelniusio šalies miškininko, buvusio miškų ministro Rimanto Klimo nuomonę svarstomais klausimais.

Nuotr.: Rimantas Klimas

Lietuvos miškingumo didinimo klausimas.

Šalies miškingumo didinimas yra tapęs neginčytinu būtinumu, gal net prievartine  priemone. Tai atsispindi ir šio svarstymo protokole. Tačiau jau nedrąsiai sakoma- pasiekti suplanuoto rodiklio –34,2 proc. iki 2020 metų – neįmanoma „esamomis priemonėmis“. Siūloma „ieškoti naujų priemonių“ net 35 proc. miškingumui pasiekti. Įvairiuose ankstesniuose svarstymuose buvo kviečiama vertinti faktus, dėl kurių Lietuvos miškingumas nuo 19–20 proc. 1945–1947 m. išaugo iki dabartinio 33 proc. Tai ne kažkokių plynių miškuose ar dykviečių sąskaita.Tai atsitiko apželdinant (ar savaime apželiant) buvusias dirbamas žemes, pievas, kaimavietes,kai Lietuvą nusiaubė tremtys, emigracijos, melioracijos ir kitos „planinės“ prievartos priemonės. Nekelia susižavėjimo ir perdėtas ES dėmesys naujų miškų įveisimui. Manau, reikia labai atsakingai įvertinti tai, ką jau pasiekėme. Nemažinkim DUONOS plotų.

Valstybinių miško medelynų ateities klausimas.

Medelynų skaičiaus mažinti nereikėtų. Manau, kad tai siūlantieji tuo siekia palaipsniui silpninti urėdijas, kai kurioms jų tampant mažiau reikšmingomis. Mažiau funkcijų, mažiau reikalingumo. „Modernių“ medelynų blizgesys, aišku, stebina žurnalistus, valdžios atstovus, tampa tarsi miškininkų darbų veidu, kultu ar panašiai. Savaiminis miškų atsikūrimas, turint omenyje daugybę puikių pavyzdžių ir gilią praktiką, galėtų pasitarnauti tiek atsikūrimo (atkūrimo) proceso atpiginimui, tiek miško įvairovei.

Valstybinių miškų ūkinio valdymo tobulinimo klausimas.

Mąstančioji visuomenės dalis, miškininkų visuma nepritaria veikėjų pastangoms, kurie siekia „tobulinti“ valstybinių miškų valdymą, vis kreipdami šį procesą į urėdijų sujungimą. Ko tik neprigalvota – nuo vienos įmonės (įstaigos), kaip esą yra absoliučiai didžioje dalyje ES valstybių, iki 9 valstybės įmonių (tai, matyt, būtų superurėdijos). Kadangi LR Seimas Miškų įstatyme vis dėlto įvertino 42 urėdijų reikalingumą, tam išjudinti „drožiama lazda“ – kasmetinis privalomas dviejų lygių (šalies ir miškų urėdijos lygmens) valstybinių miškų ūkio efektyvumo vertinimas. Bus kaip pasakėčioje: vilkas apkaltins avinėlį, kad šis sudrumstė upelio vandenį. Kartais atrodo, kad kai kurie veikėjai neturi ką veikti, nori būti labai reikšmingi – tam ruošia „pavojingus fejerverkus“. Skaitant protokolą,visgi malonu pastebėti posėdžio dalyvių R. Beinorto, R. Lapinsko, V. Mikšio, V. Bartkevičiaus,I.Ruginienės  racionalų mąstymą. A. Gaižutis teikia esminį siūlymą –valstybinių ir privačių miškų klausimai neturėtų būti sprendžiami atskirai – būtina spręsti  valstybinį miškų (visų – R.K.) valdymo efektyvumo klausimą.

Šia proga vertėtų prisiminti ir vertinti kai kuriuos  miškų žinybos vadovų sprendimus, kurių nauda abejotina. Tai nedidelių medienos cechų panaikinimas, eigulių tarnybos sumenkinimas, vadovų ir specialistų parinkimas pagal partijų užgaidas ir net pačios Miškų ministerijos išblaškymas.

Miškų urėdijos turi nemažą istorinę praeitį, svarbios dabarties regionų gyvenime, dalyvauja įvairiose kultūrinėse–socialinėse programose. Tai ne vien  medienos, t. y. prekės gamintojos. Jos turi atsiimti pelnytą aplinkosaugos darbo barą. Jos turi išsaugoti dešimtmečiais sukurtą materialinę bazę. Argi nematome, kuo pavirsta uždarytos mokyklos, ligoninės, kultūros namai, paštai. Argi nesuvokiame, kur veda pragaištinga kaimų naikinimo politika ir karklų sąžalynais pavirstantys  arimai ir pievos. Jeigu žinybos vadovai nesusitvarko su 42 urėdijų jiems pavaldžiais darbuotojais, tai jų problema. Reikia tobulintis.

Miškų įstatymas pastaraisiais metais „patyrė sunkių išbandymų“. Prisimename, kaip drebino Seimą miškų „urbanizavimo“ priešininkai, dešimtis valandų rodydami savo „susirūpinimą“. Kaip LRS ir kitose struktūrose staiga padaugėjo „miškininkų“, giliai išmanančių miškų problemas. Ačiū Dievui, šios kadencijos LRS, atrodo protingiau dirba. Siūlymas kurti naujos redakcijos Miškų įstatymą priimtinas – būtina jį apvalyti nuo priešiškų tautai ir valstybei nuostatų.

Lietuvosmiskai.lt komerntaras: Su gerb.Rimanto Klimo mintimis galima sutikti, galima joms prieštarauti, tačiau sutikite- tik atviroje diskusijoje gali gimti racionalūs sprendimai. Blogiau būna, kai žmonės bijosi išsakyti savo nuomonę. Gerb. Rimantas tikrai ne iš tokių.
Kadangi ne visi skaitytojai žinos, kas tie autoriaus minimi žmonės, tai pateikiame AM Miškų ūkio konsultacinės tarybos 2016-02-08 posėdyje dalyvavusiųjų pilną sąrašą ir nurodome atstovaujamas organizacijas:  Miškų ūkio konsultacinės tarybos pirmininko pavaduotojas, aplinkos viceministras Linas Jonauskas (posėdžio pirmininkas). AM Miškų departamento Miškų ūkio plėtros skyriaus vyriausioji specialistė Giedrė Ričkutė (posėdžio sekretorė). Kiti dalyviai: Danas Augutis – Nevyriausybinių aplinkosauginių organizacijų koalicijos atstovas; Edmundas Bartkevičius – Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas; Raimundas Beinortas – Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena“ direktorius; Marijonas Bernotavičius – Lietuvos miškininkų sąjungos Miško auginimo specialistų bendrijos pirmininkas; Algis Gaižutis – Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininkas; Alfredas Galaunė – VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto direktorius; Nerijus Kupstaitis – AM Miškų departamento Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas; Remigijus Lapinskas – Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ valdybos narys; Virgilijus Mikšys – Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Miškų instituto direktoriaus pavaduotojas mokslui; Aidas Pivoriūnas – Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius; Rimantas Prūsaitis – Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos generalinis miškų urėdas; Inga Ruginienė - Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkė; Albertas Stanislovaitis – Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorius; Albinas Tebėra – Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos direktorius; Arvydas Urbis – Vakarų Lietuvos medienos perdirbėjų ir eksportuotojų asociacijos valdybos pirmininkas; Valdas Vaičiūnas – AM Miškų departamento direktorius; Paulius Zolubas – Valstybinės miškų tarnybos direktorius. Eglė Mankevičienė – Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos Miško atkūrimo ir apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė.

Privačių miškų ūkio plėtra.

Ūkininkavimo privačiuose miškuose patirtis ir rezultatai (valstybės pajamos, piliečių apsirūpinimas kuru, mediena, poilsinė vertė ir kt.) kviečia – nori nenori – daryti išvadą, kad gana savarankiškas darbų stilius (beveik nėra valdininkijos virš jų savininkų) efektyvus. Valstybės per miškų veiklos reglamentus primetama įvairi prievarta (ir labai nedidelė pagalba) dar leidžia „nepamesti veido“, t. y. lygiuotis (ar net pralenkti) į valstybinių miškų tarnybas.Čia dar negirdėti apie perkamus vadovų postus, prabangius apdovanojimus...

Tačiau 25-eri Nepriklausomybės metai nepasitarnavo galingos efektyvios kooperacijos sistemos sukūrimui. Atrodo, kad Valstybei tiesiog nereikia tokios kooperacijos, kurioje privati miškų nuosavybė niekuo-gerąja prasme- nesiskirtų nuo valstybinės. Juk miškai tokie patys. Ir žemė Lietuvos...

Vis dar jaučiama „dvigubų standartų“ politika – čia valstybiniai miškai, čia privatūs miškai. Vyresnis brolis būna geras brolis, jei jis padeda jaunesniam.

Rezervuotų nuosavybės teisių atkūrimui miškų įtraukimas į ūkinę veiklą.

Programoje numatyta iki 2020-ųjų atnaujinti ūkinę veiklą rezervuotuose miškuose. Sunku „įkirsti“ šį žodį „atnaujinti“. Kokia „veikla“ buvo šiuose miškuose visą  Nepriklausomybės metą – žinome. Tai buvo neregėto mąsto valstybės apsileidimas, galima sakyti nusikalstamas apsileidimas.  Pagaliau imtąsi perimti rezervinius miškus į valstybės įmonių veiklą. Bet ar galima leisti, kad šis perėmimas taip brangiai kainuoja urėdijoms. Kitaip, kaip absurdu, nepavadinsi visų procesų. Kai 1992 m. į valstybių globą buvo perimti žemės ūkio įmonių ir karinių struktūrų miškai,  urėdijos šį darbą atliko be didelių išlaidų ir labai greitai ten įvedė tvarkingą ūkininkavimą. Kai iš visų miškų buvo atskirti plotai nuosavybei grąžinti, irgi apsieita be milžiniškų išlaidų. Dabar kai urėdijos perima apleistus miškų plotus, jos turi mokėti milžiniškus pinigus. Ir kas iš to pelnosi? Atrodo, kad gausūs matininkų ir vadinamų projektų autorių būriai. Valstybė turėtų daryti nuolaidas urėdijoms už šių miškų sugrąžinimą valstybei. Urėdijos pačios nesunkiai įjungtų šiuos miškus į savo administruojamus plotus.

Kita. Užmojis ar nuostata perimti visus rezervuotus miškus – labai pretenzingas ir esamu momentu neracionalus. Juk dėl vis taisomos  žemės reformos buvusių kaimų miškuose ir vėliau dėl apleisto žemės ūkio užaugusiuose jaunuolynuose  yra daugybė užsilikusių mažų miško plotelių, besiribojančių su jau privačiais sklypais. Jų pardavimo aucionai sustabdyti, ilgalaikė miškų nuoma neleidžiama. Kai peržiūri laisvos žemės fondo žemėlapius, nustembi pamatęs šių mažų miško gabalėlių gausybę ir negali nesipiktinti biurokratizmo siautėjimu.

Posėdžio dalyvio M. Bernotavičiaus mintys šiuo klausimu yra arti realios padėties. Siūlau, kad į rezervinių miškų perdavimo–priėmimo darbą nedelsiant būtų įtraukti vietos miškininkai arba jiems tiesiog patikėta atlikti šį darbą su miškotvarkos projektų rengėjais. Maži įsiterpę ploteliai neišpūsta (kaip dabar yra) kaina turi būti parduoti vietiniams miškų savininkams.Racionalu-būtina skubiai atnaujinti šių miškų ilgalaikės nuomos praktiką.

Miškotvarkos tobulinimas.

Gaila, kad dabar miškotvarkos projektai vadinami vidiniais miškotvarkos projektais. Negi, esant tokioms gilioms tradicijoms (nuo XIX a.) ir tokiai miškų svarbai tautos ir valstybės gyvenime, jiems skiriama mažiau dėmesio negu kraštotvarkos, gamtotvarkos ir kitokiems projektams. Nesuprantama, kodėl miškų urėdijos turi užsakyti ir mokėti už gamtotvarkos didelės apimties projektų parengimą kartu su miškotvarkos projektais. Beveik visada šis aplinkotvarkos dokumentas tėra jais paremto teritorijų planavimo (rajono ar kt.) dokumento kopija. Ar tai nėra perteklinis projektas, brangiai kainuojantis projektas.

Nepertraukiama miškotvarka yra labai vertinga projektavimo praktika. Jos tobulinimas būtinas, bet atidėjimas ir stabdymas neleistini ir nesvarstytini.

Ugdomųjų miško kirtimų apimtys.

Nemaloni praktika, kai ugdomųjų kirtimų sąskaita  „gydomos“ kirtimų apimtys. Ugdomųjų kirtimų kultas buvo pasiekęs aukštumas XX a. 6-9 dešimtmečiais. Nuolat buvo svarstymų objektas, vengiant dogmatizmo ir švento įsitikinimo apraiškų. Bet – nusikaltėliu buvęs beržas tapo labai pageidautinu, žlugo supertankių želdinių praktika, miškus traiško sunkioji technika ir pan. Todėl visiškai nepriimtinas siūlymas ugdomųjų kirtimų apimčių didinimą įtraukti „į rodiklį“, parodantį miškų urėdijų vykdomą jaunuolynų ugdymo ir retinimo kirtimų apimtis. Reikėtų vertinti V. Mikšio, M.Bernotavičiaus siūlymus. Jei miškas bus pasodintas labai kokybiškai ir pirmąjį dešimtmetį prižiūrimas kiekvienas pasodintas medelis, tai ir retinimai duos geresnę naudą. Nori nenori miškas artėja prie didelio sodo priežiūros reikalavimų. ES, nors ir švaisto, bet jau prie kiekvieno pasodinto medelio reikalauja kuolelio..... Man tai panašu į vaidybą, bet pinigus moka – reikia vaidinti.

Kviečiu ir miškininkus ir visus mišką mylinčius ir suprantančius kritiškai, labai kritiškai vertinti tai, kas parašyta. Neužmirškime – žmogus ir medis – gamtos vaikai. Jie neturėtų pyktis...

Pagarbiai,
Rimantas Klimas