Naujienos

Miškininkas V.Čaikauskas: Pasirinktoji specialybė – lyg kelias į laimę...

Ukmergiškis miškininkas, Lietuvos miško savininkų asociacijos Valdybos narys Vidmantas Čaikauskas  šį mėnesį švenčia garbingą jubiliejų: šiam darbščiam, pareigingam, kolegų ir pavaldinių mylimam specialistui 2016-03-21 sukanka 60 metų. Sveikiname!
Jubiliatas įsitikinęs, kad miškas visais laikais ir dengė, ir rengė, ir maitino Lietuvos žmogų. Ir neišnyko mūsų šalies žaliasis rūbas, nes jis vis atkuriamas, atsodinamas, kai kur atželia ir savaime. Su visais šiais gamtoje vykstančiais reiškiniais visą savo gyvenimą ir sieja V. Čaikauskas. Su gerbiamu miškininku kalbėjosi žurnalistas Kostas Pivorius.

Nuotr.: miškininkas Vidmantas Čaikauskas

- Kas Jus paskatino pasirinkti miškininko kelią? Gal ne tik senelių mažas Pempiškės kaimelis girios kaimynystėje, ne tik grybavimas bei uogavimas, žaidimai su kitais kaimo vaikais miške? Juk Jūsų tėveliai buvo mokytojai... Ar giminėje buvo miškininkų?

Na, gal vaikštinėjimas po mišką nuo mažumės ir nėra pakankamas argumentas renkantis profesiją, bet jaunam gali ir to pakakti. Esu girdėjęs  ir keistesnių motyvų. Tai, kad mamos pusbrolis (t.y. man kaip ir antros eilės dėdė ) dirbo eiguliu atgautame Vilniaus krašte, Arvydų girininkijoje, sužinojau  neseniai ir visiškai atsitiktinai. Šis faktas dar kartą parodo, kiek daug mes nežinome apie savo gimines ir savo kraštą.

- Jūs abu su žmona – miškininkai. Tik dabar Regina Čaikauskienė labiau rūpinasi apželdinimu, aplinkotvarka, rengia apželdinimo projektus, pati ar su kolegomis juos įgyvendina. O Jūsų paties kitoks verslas. Žodžiu, vienas auginate žalumą, rūpinatės mūsų krašto „plaučiais“, kitas medžius kirsdamas (netiesiogiai) iš to pelnotės duoną... Ar dėl to po Jūsų namų stogu visada taika?

Nebūna namų be dūmų... O jei rimtai, tai abu esame savo srities profesionalai, dirbame savo mėgiamus darbus ir kaip biologijos mokslus krimtę žmonės puikiai suprantame, kad sėkla sudygsta tik pasiekusi žemę ir kad tai, kas kartą išaugo (gimė), atėjus laikui, turės būti nuimta arba savaime virs puvėkais. Tik mane nesiliauja stebinti kai kurių žmonių ir dalies žiniasklaidos pastangos bei noras „kriminalizuoti“ brandaus medyno kirtimą. Miškas, kaip ir bet kuris kitas gamtos elementas,  turi savo gyvenimą - subrendęs medynas arba nukertamas, arba pamirštas palaipsniui sunyks pats (tokių „pavyzdžių“ nemažai galime pamatyti vidurio Lietuvoje, kur palikti likimo valiai džiūstantys uosynai virsta lazdynų ir kitokių krūmų sąžalynais). Nukirsti brandų medyną nereiškia jį sunaikinti. Tai lyginčiau su derliaus nuėmimu, po kurio vėl prasidės naujas miško gyvenimo ciklas nuo sėklytės.  Mes kertame ankstesnių kartų augintus ir prižiūrėtus medynus. Tai įpareigoja ir mus atkurti kirtavietes bei puoselėti jaunuolynus. Todėl neteisūs oponentai, nuolat gąsdinantys visuomenę dėl niokojamų Lietuvos miškų. Apie kokį miškų naikinimą kalbama, kai miškai atkuriami ne tiktai iškirstuose plotuose, bet ir įveisiami žemėse, kur prieš tai medžiai neaugo, kai didėja bendras medienos tūris. Juk per paskutinius septynetą metų miškų plotai padidėjo 114,5 tūkstančių hektarų t.y. šalies miškingumas išaugo beveik 2 procentais.

- Koks gerb. Vidmantai, Jūsų kelias iki dabartinių pareigų – iki „Bangenės miško“ direktoriaus? Kiek metų ir kur dirbote miškininku?

Visuomet buvau ir, manau, liksiu miškininku: pareigybių įrašai darbo knygelėje (dabar tokių, berods, ir nebėra), eilutė CV ar lentelė ant kabineto durų nekeičia žmogaus esmės. Keičiasi tik laiko, kurį gali skirti tiesiogiai miškui, ir laiko, kurį tenka dalinti kitiems klausimams spręsti, santykis. Na, o šiaip teko 15 metų dirbti girininku, po to urėdijos komercijos skyriaus viršininku, urėdo pavaduotoju ir jau 12 metų  triūsiu privačioje miškininkystės įmonėje „Bangenės miškas“.

-Dar galima pridurti, kad bendrovė „Bangenės“ privačių miškų rinkoje viena pirmaujančių įmonių, sėkmingai plečiančių savo veiklą, siūlančių vis daugiau paslaugų miško savininkams. Taip pat „Bangenės miškas“ (kaip ir jos vadovas V.Čaikauskas) nuo 2004 metų yra Lietuvos miško savininkų asociacijos narė.  Kokius žmones, padėjusius Jums miškininko kelyje, prisimenate?

Per tuos metus teko susitikti ir dirbti su daugybe puikių žmonių, pasišventusių miškui savo darbo žinovų, iš kurių man tik mokytis ir mokytis. Baigęs mokslus, gavau paskyrimą girininko pavaduotoju, o atvykęs į vietą, sužinoju, kad laukia girininko pareigos... Nuoširdžiai man tada padėjo, todėl visada geru žodžiu prisimenu tuometinį Nemenčinės miškų ūkio vyr. miškininką A. Kuzmą, daug konsultavusį ir gelbėjusį įvairiose praktinės veiklos srityse.

- Gal nesupyksite, jei pavadinsime Jus vyresniosios kartos miškininku. Bet Jums juk tenka susidurti, bendrauti ir su jaunesniais, dar vos pradėjusias savo karjerą specialistais. Ko jiems kartais trūksta, ko norėtumėte palinkėti jauniesiems savo kolegoms?

Manau, dabartinius specialistus ruošia panašiai kaip ir mus. Jeigu darbinės veiklos pradžioje kartais ir pritrūksta praktinių žinių ir įgūdžių, tai ne bėda - ir įgūdžiai, ir žinios su laiku ateina padedant vyresniesiems kolegoms. Reikia tik noro. Kaip tik to turi nepamiršti vyresniosios kartos miškininkai ir geranoriškai priimti jaunimą, pasiryžusį puoselėti gimtinės girias.

- Gal galite palyginti darbą girininkijose anais, sovietiniais laikais ir dabar? Kaip šioje srityje pasikeitė reikalavimai, prioritetai ir perspektyvos?

Tik iš pokalbių su buvusiais bendradarbiais žinau apie dabartinių girininkų džiaugsmus ir rūpesčius.  Iš šalies matosi, kad darbo sąlygos, materialinis aprūpinimas dabar tokie, apie kokius net pasvajoti negalėjome, išaugusi darbo kultūra.  Kita vertus, „popierizmas“ tikrai ne mažesnis. Na, o prioritetus geriausiai apibrėžė viena lektorė kažkuriame senokai vykusiame seminare: „anksčiau stengėtės įvykdyti planus, dabar reikės uždirbti pelną“.

- Viename interviu esate pats savęs klausęs: kuo skiriasi darbas privačiuose ir valstybiniuose miškuose... Tad kuo: ar nedidelių plotų savininkai nejaučia „valstybininkų“ globos (ne pačia geriausia prasme) ir diktato?

Kaip čia trumpai atsakyti? Miškininkystės specialybės požiūriu ne tiek jau ir daug tų skirtumų – juk ir miškai tie patys, ir tikslai panašūs. Tik veiklos apimtys visai kitokios: vienur dideli masyvai, kitur – valdos smulkios, darbų daug mažiau. Miškas nepriklausomai nuo nuosavybės formos yra miškas, tad ir ūkininkavimo  principai panašūs: nei medžiui, nei po juo guolį įsitaisiusiai stirnai nesvarbu – jis „valstybinis“ ar „privatus“.  Na, o dėl diktato – stebina noras viską kuo smulkiau reglamentuoti, prikurti daug ir sudėtingų „nuostatų“ , „taisyklių“, „tvarkų“ ir pan. Ir kai kuriose tų „nurodymų džiunglėse“ susigaudyti paprastam kaimo žmogui, keleto hektarų miško savininkui  tikrai nelengva ir , ko gero, net nebūtina.

- Kasmetiniame LMSA rengiamame „Pavyzdingai tvarkomos privačios miško valdos“ konkurse 2015 metais Jūsų „žaliajai teritorijai“ buvo skirta ketvirtoji vieta Utenos apskrityje. Ką skatina dalyvavimas šiame tradiciniame, visus miškininkus skatinančiame pasitempti renginyje? Koks, Jūsų nuomone, turėtų būti tas pavyzdingas miškas?

Manau, kad dauguma miško savininkų stengiasi kuo geriau tvarkytis savo valdose ne dėl rengiamo konkurso. Tiesiog nori, kad jų miškas būtų teisingai prižiūrimas, tvarkomas bei naudojamas, džiugintų akį ir širdį. Be abejo, kiekvienam malonu, kai jo pastangas pastebi ir įvertina. Pavyzdingas miškas gali turėti daug ir įvairių pavidalų: vienam – tai kuo didesnio našumo medynai, kitam – poilsiui pritaikytas miškas, trečiam – tai paukščių, žvėrių ir kitokios gyvasties buveinė.

Keisčiasi ir patys miško savininkai, jų požiūris į savo nuosavybę. Įvairių mokymų, kvalifikacijos kėlimo kurso metu bendrauju su dideliu būriu miško savininkų. Džiugina jų smalsumas, noras geriau, ūkiškiau tvarkytis savo valdose, dirbti taip, kad ta veikla teiktų džiaugsmą ir pasitenkinimą ne tik pačiam šiandieniniam miško šeimininkui, bet ir jo vaikams bei anūkams. Malonu, kad ta astafetė vis dažniau perduodama iš kartos į kartą, kad ta mūsų nuosavybė vis labiau gerbiama ir vertinama...  

-Ar teko domėtis savo kolegų – miško savininkų padėtimi ir veikla kitose šalyse? Ir ko norėtumėte palinkėti Lietuvos žaliųjų girių šeimininkams?

Visada žingeidu pamatyti, kaip gyvena ir dirba kiti, kažko iš jų išmokti.  Bene didžiausias įspūdis liko iš vieno pirmųjų apsilankymų pas Suomijos miškininkus. Į mano klausimą: „o kaip gi pas jus baudžiamas suklydęs miško savininkas?“- buvo atsakyta, jog stengiamasi išaiškinti, kad blogai ūkininkaudamas  jis pirmiausia daro žalą pats sau. Palinkėčiau  būti rūpestingais ir atsakingais  savo miškų šeimininkais. Ir dar. Apie gajus stereotipus. Apmaudu, kad tie, kurie mano kitaip nei įtarūs gamtos bei buvusios tvarkos „mylėtojai“, atsieit, yra ne tik mūsų gamtos kenkėjai, bet gal net ir valstybės priešai... O visi miškų savininkai – nepasotinami gobšuoliai, bet kokiomis kartais net ir neleistinomis sąlygomis pasiruošę nukirsti paskutinį medelį. Blogiausia, kad taip manančių ir taip tvirtinančių – dar nemažai. Siūlyčiau ir linkėčiau jiems nusileisti ant žemės, matyti ir vertinti realią padėtį.

-Ar mūsų valdžios nepasitikėjimas miško savininkais, įvairūs suvaržymai, kartais perdėtas atsargumas, noras įrėminti savininko veiklą  jo paties miškuose nedaro „meškos paslaugos“ tiek visai gamtai, tiek šios nuosavybės turėtojui, tiek ir visai ūkio šakai?

Be abejo. Smulkmeniškas nurodinėjimas, gąsdinimas didžiulėmis baudomis  tikrai  neprisideda prie  kūrybiško ir šeimininkiško  požiūrio į savo nuosavybę  bei  pagarbos savo valstybei ugdymo. Juk visuominės pagrindą ir užtikrina laisvas, dirbantis ir kuriantis žmogus. O tas perdėtas nepasitikėjimas, įvairūs suvaržymai, kartais smulkmeniški ribojimai bei draudimai ar nemenkina žmogaus (ne tik miško savininko) pojūčio kaip visateisio savo turto šeimininko norinčio sėkmingai kurti savo ir vaikų ateitį gimtojoje žemėje. 

-Esate medžiotojas. (Ta „liga užkrėtėte“ ir sūnų Vidą...) Ką dar veikiate, ką mėgstate laisvalaikiu, kam skiriate laiką? O gal jo visai ir nelieka – juk gyvenate Ukmergėje, dirbate Panevėžyje, o Jūsų „žaliasis rūbas“ – miškai Ignalinos rajone... Ar nevargina tokia „geografija“ ?

Kai pajausiu, kad „tokia geografija“ neaprėpiama, teks palaipsniui ją siaurinti...

- Ko norėtumėte Jubiliejaus proga pats su palinkėti arba kitaip tariant – kokią įsivaizduojate savo ateitį?

Kol kas užtenka laiko viskam. Spėjam ir savo miškais pasirūpinti (čia visa šeima, sūnūs - Vidas ir Marius - noriai prisideda), lieka laiko ir teatrui, koncertams, retsykiais pavyksta ištrūkti pasidairyti po svietą, žiemomis – nuvykti į kalnus paslidinėti.

O ateitis? Net nežinau... Gal kad vis nepabostų  ieškoti ko nors naujo bei įdomaus, mokėti kasdien naujai džiaugtis gyvenimu, išauštančiu rytu...

- Gerb. Vidmantai, ar Jūs laimingas?

Jei atsakysiu taip – dalis tautiečių manęs nesupras... Atsakymų į šį klausimą šimtmečius ieškojo filosofai ir poetai. Ir daugelis jų atsakė skirtingai. Aš nei tas, nei kitas – kaip ir dauguma mirtingųjų šioje žemėje esu tiesiog žmogus, todėl ir būsenos visokios aplanko. Žinau viena: nemėgstu niurzglių, kol esi sveikas, darbingas ir artimieji šalia šypsosi – viskas gerai! Džiaugiuosi, kad tapau miškininku, kad dirbu tai, kas man malonu ir kas turi išliekamąją vertę...

Miškininką Vidmantą Čaikauską kalbino
žurnalistas Kostas Pivorius
2016 m. kovas