Naujienos

J.Dagilis: Abejonės artėjant rinkimams į LR Seimą

Esu vienas iš šimtatūkstantinio Lietuvos smulkiųjų žemės paskirties ir miškų savininkėlių būrio, kurie teturime vos po kelis hektarus miško ir kitokios paskirties žemės plotelių. Tai, kad mus administruoja net dvi – Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos, dar ne didžiausia blogybė. Ūkininkaujame nesuprasdami kokios santvarkos Valstybėje gyvename. Dar bolševikinio ar laukinio kapitalizmo?  Ar esame Lietuvos piliečiai ir mums, mūsų turtui galioja Lietuvos Konstitucija, ar tik su pareigomis ir atsakomybe valdančiųjų valia esame nusviesti šimtmečius atgal į baudžiavinę santvarką. Tik pareigos ir atsakomybė be jokių teisių apginant savo turtą,- pastebi biržietis miško savininkas Jonas Dagilis.

Nuotr.: straipsnio autorius Jonas Dagilis

Su tokia patirtimi, iš to susiformavusia nuotaika pasitinkant 2016-jų Seimo rinkimus abejoju ar bus už ką balsuoti. Nes balsuoju tik už tokią partiją ir jos narį, kurie pasižadės kurti įstatymus, nepažeidžiančius savininko teisių į jo turimą turtą – žemę, mišką.

Medžiai ir jų grupės – miškai, auga ant žemės, šaknys žemėse. Todėl mūsų valdymui pakaktų vienos – ŽŪM ir miškuose užauginamai medienai taikomo požiūrio kaip į dirvose užauginamą žaliavą – grūdus, šakniavaisius ir t. t.

Mums reikia ne kelialaipsnės valdininkų armijos, o tarnautojų. Būtina ne mažiau kaip per pus sumažinti aplinkosaugininkų, juos perkvalifikuojant į žemėtvarkininkus, geodezistus, projektuotojus. Kompleksiškai dirbdami, pereidami iš kadastrinės vietovės į sekančią, sudarytų dokumentus, turinčius išliekamąją vertę valstybiniu mastu ir teiktų naudą mums, smulkmei.  Sumažėtų kuolų karai, turėtumėme aiškias pravažiavimo juostas miškais ir laukais.

Papildomas 5 procentų medienos apmokestinimas neva kelių tvarkymui – niekinis. Patirtis leidžia tvirtinti, kad pravažiavimus niokoja ne atsakingai dirbantys medienos gabentojai, bet žemdirbiai, kiti ūkiniai subjektai, o daugiausia – iškylautojai. Todėl lėšas kelių tvarkymui reiktų kaupti iš papildomai apmokestinamų degalų. Kas kiek važinėja – tokio dydžio ir akcizą moka.

Augau aplinkoje, kurioje kaimiečiai ir lauko keliuose susitikę pasilabindavo. Jeigu kas į pasveikinimą neatsakydavo, tokį pašiepdavo. „Kiaulė su kiaule prasilenkdamos sukriuksi, o čia dvikojis padaras“. Dabar šis senas lietuviškas paprotys sunaikintas teisės aktais, įstatymais. Bet reikia, kad bent minimalus sukriuksėjimas taptų privalomas. Medžiotojas, žvejys ar kitoks gamtos mėgėjas, įžengęs į privačias valdas - „sukriuksėk“, jeigu to pageidauja savininkas.

Greta stiprių kaimynų jaučiamės saugesni. Šiuo atveju urėdijų. Tai ūkiniai subjektai, kurie netolimoje ateityje švęs savo veiklos šimtmečius. Norėtųsi, kad baigtųsi kalbos apie jų reorganizaciją. O valstybiniuose miškuose ūkininkaujantys galėtų ramiai ruoštis savo darbaviečių šimtmečiui.

Aprašant skaudžią miško savininkų kasdienybę pats suprantu, kad ieškoti užtarimo tarp politikų – beprasmis darbas. Dalis visuomenės nuteikta prieš privatininkus ir tebenori gyventi pagal principą „kas tavo, tai ir mano, bet kas mano – tai neliesk!“ Arogancijos, pasipūtimo pakylėti valdininkai nusileisti iki tarnautojų – taip pat nesutiks. Ar  tokioje aplinkoje rasis politikų, drįstančių stoti prieš įsibėgėjančią neįvardintą nacionalizaciją, abejotina.

Miškų, žemių savininkams prieš kelis metus artimiausia partija buvo Valstiečių. Bet po to, kai prie jų prisijungė Žalieji, didžioji dalis visuomenės tokio derinio nesupranta. Sunku atskirti kur baigiasi aplinkosaugininkų teroras ir prasideda Žaliųjų kryptinga veikla, siekiant našaus ūkininkavimo nedarant žalos gamtai. Savo asmeninę nuomonę išsakė

LMSA Biržų skyriaus narys  Jonas Dagilis
2016 m. kovas