Naujienos

J.Dagilis: Susipainiojo patys savo regztose žabangose

Sklando pastebėjimas: įmesk į beždžionėlių narvą plonasiūlio tinklo atraižų – susipainios taip, kad pačios, be pašalinių pagalbos neišsivaduos. Prisiminiau tai kilus skandalui dėl statybų Druskininkuose: pernelyg arti vandens telkinio, už ES milijonus sutvarkyta aplinka ir t. t. Pagal dabartinę sampratą – didžiausia savivalė. Daug diskusijų viešojoje erdvėje keliančią temą nagrinėja biržietis kraštotyrininkas, aktyvus miško savininkas Jonas Dagilis.

Bet prieš tai, 2016 metų pradžioje po Biržų rajoną pasklido „gera žinia“. N. Radviliškio seniūnija gavusi leidimą ir valo tilto  per Apaščią aplinką. Kerta sausuolius, geni medžius, grėbsto, šalina pernykščius lapus, kitokį šlamštą potvynių metu neštą Apaščia ir įstrigusį pakrančių brūzgynuose, kuriuos dabar leista iškirsti. Štai taip, praėjo ketvirtis amžiaus Nepriklausomoje Lietuvoje iki visagalė Aplinkosauga ne reikalavo apsišluoti, bet ...leido. Nežiūrint, kad seniūnijoje darbuotojų vos ne kaip tarpukario Prezidentūroje, bet valdančiųjų požiūriu nužemintų tiek, kad paliegusio karklo neatskiria nuo perspektyvaus savaiminuko. Be leidimo dirbti nevalia!

Nuo Nemunėlio grįžkime prie Nemuno. Ten šaudoma į kur kas stambesnį taikinį negu paliegę karklai. Pavėluotai, nematant ar nenorint matyti galingajai Aplinkosaugai, tarsi burtininko lazdele mostelėjus staiga išdygo namas, vadinamas dvaru. Iš šalies žiūrint – baisu. Man gaila mero, ministrų, Prezidentės, pritarusių (arba užsimerkusių) prieš ketvirtį amžiaus prasidėjusį žaliųjų terorą, kuris plečiasi, įsibėgėja, paveikia dalį visuomenės mąstysenos. Prieš kurį net Lietuvos rajonų savivaldybių merų meras, ministrai viešai nepasisakė, bet savo interesus tenkino slapta, žaidžiant terminais  ir įstatymais. O kodėl nenuėjo viešuoju keliu? Juk galėjo argumentuoti, kad privatizuojant dalelę viešųjų erdvių taip mažinamos išlaidos jų priežiūrai. Privatininkai mokės žemės mokestį, statant - statybininkai turėjo darbo, pagyvėjo statybinių medžiagų apyvarta. Galutiniame rezultate viena mūsų visuomenės šeima įsikurs taip, kaip leido jų finansinės galimybės, skatino pomėgiai ir poreikiai. Kam nuo to bloga?

Atsakysite, kad pažeistas visuomenės interesas. Bet ar tai mistinei visuomenei maža erdvės Druskininkuose be privatizuoto plotelio, vandens telkinio pakrantės ruoželio? Turint detalų miesto planą, dalykiškai išnagrinėjus, manau, tik Druskininkuose atsirastų kampelių, kuriuose būtų galima pastatyti dar dešimtį panašių „dvarų“. O visoje Lietuvoje – šimtai.

Apmaudu, kad ne šitokį viešąjį interesų įteisinimo kelią pasirinko Druskininkuose. Tai būtų pasitarnavę šimtams lietuvių šeimų. Ir miestai būtų gražesni ir savivaldybės turtingesnės. Bet pasirinktos telefoninės teisės, kabinetų duris atidarinėjant kojomis, metodas.

Gedimino kalno nuošliauža vis didėja. Vilnius, 2016 m. vasaris

Kuo užsibaigtų šurmulys Druskininkuose, tikėkime Lietuvai,  kaip valstybei, jos žmonėms tai išsilies tik į gera. Juk dalis skaudulių gyvo padaro organizme perauga į pūlinius, kurie subręsta ir sprogsta. Jeigu proveržis į išorę – visos galimybės apsivalyti ir sveikti. O jeigu tai dirbtinėmis priemonėmis užgniaužiama – galima viso organizmo gangrena. Tikėkimės, kad taip neatsitiks. Perteklinės aplinkosaugos grėsmę, neatsakingumą akivaizdžiai parodo ir Gedimino kalno šlaitai. Tarnybų, už priežiūrą, apsaugą gaunančių atlyginimus, bent kelios, o šlaitai slenka. Kad pilis užgrius Valdovų rūmus, tik laiko klausimas. Jeigu būčiau karikatūristas – situaciją apie kalną nupieščiau taip: apie Gedimino kalną apstojo aibė sargų. Tik prieiti arčiau negali. Suremti pečiai, sėdynės neleidžia prieiti prie kalno ir imtis konkrečių darbų.

Šio Lietuvos kaip valstybės vystymosi etapo pradžioje (apie 1994 m.)  vienas patyręs ūkinis darbuotojas Biržuose šaukė: plėsdami apsaugines zonas,  įvairiausius draustinius, nepamirškime ir žmonių! Jie ne tik gyvi padarai, bet ir mąstantys! Pajutę patyčias valstybiniu mastu – išsivaikščios… Juoda pranašystė išsipildė ne tik tuomet aptariamoje vietovėje. Ten teliko tik kas dešimtas gyventojas. Ne ką geriau kituose kaimuose, Biržuose. Teko skaityti, kad net Druskininkai neteko daugiau kaip ketvirtos dalies gyventojų.

Tarpkalėdinėmis dienomis sukrėtė reportažas, matytas vienoje iš TV laidų. Su arogancija, pasipūtimu aplinkosaugininkas džiūgavo pagavęs gamtos niokotoją, kuris ne miško paskirties žemėje iškirtęs šimtus įvairių medžių ir dabar privalėsiantis atlyginti tūkstančius už gamtai padarytą žalą. Tarytum ne jo darbdavė Aplinkos apsaugos ministerija nebūtų tarp tų, kurie tūkstančius Lietuvos žmonių laiko dviprasmėje situacijoje.

Iškirsti draudžiama auginti! Tarp trijų žodžių tereikia kablelio ir situacija iškart paaiškėtų. Žinotumėme ar turime mišką, ar už plotus mokėdami žemės mokestį, ten galime elgtis kaip ariamuose plotuose.

Druskininkuose, kituose miestuose vienu kableliu situacijos nepakeisti. Painiuose įstatymuose būtina išsamesnė korektūra. Tereikia tik politinės valios vaduojant Lietuvą, jos miškus, laukus ir miestus iš terorizuojančios įstatymų painiavos, į kurią pakliūna pirmieji rajonų net valstybės asmenys. Bet ar ne patys kalti, kad su absurdiška situacija taikstėsi dešimtmečius.

Jonas Dagilis, LMSA Biržų skyrius
2016 m.vasaris