Naujienos

J.Dagilis: Kai skauda – kiek išgalėdami šaukiam

"Esu prirašęs straipsnelių aplinkosaugos, miškininkystės temomis. Bet kai kurie skaitytojai nepatenkinti pasirinktų temų kryptingumu. Kodėl rašau tik kritiškai, su nusivylimu? Negi pas privatininkus nėra nieko gražaus, teigiamo!, - stebisi ir priekaištauja. Įsiklausęs į kritiką, apsižvalgęs bandau „pasitaisyti“. Kiek tai pavyko pats nesiimu spręsti. Pateikiu skaitytojų teismui", - kviečia su dėstommis mintimis susipažinti  kraštotyrininkas, publicistas ir aktyvus miško savininkas iš Biržų Jonas Dagilis.

nuotr.: Janytės Žebrauskaitės

Tolimojoje  Amerikoje.

Vadinkime Ją Ieva. Jos pasirinktasis tebūna Adomas. Susipažino jau būdami suaugę, baigę aukštuosius mokslus, turintys perspektyvias specialybes. Supiršo juos plačiašakis Internetas. Neatskiriamai. Kai iškilo būtinybė kurti savo Rojaus sodą – težinojo kelis reikalavimus: Adomo darbdavė, turinti užsakovų geriausiose pasaulio firmose, pageidavo, kad kurtųsi ne toliau kaip šimtas kilometrų nuo tarptautinio aerodromo. Kartais, programų sutrikimų atvejais reikia skristi į tolimą tašką. Randasi naujas užsakovas, o kryptis visai į kitą pasaulio kraštą. Bet pagrindinis darbas su galingais kompiuteriais,  skaičiavimo mašinomis. Aparatinei būtina erdvė, geras vėdinimas, o dirbančiam - daugiau poilsiauti gamtoje gryname ore – prikišamai nurodoma ant kiekvieno „darbo įrankio“- sudėtingo elektroninio prietaiso.

Anksčiau išvardintų aplinkybių spaudžiami jaunavedžiai sutarė, kad reikia savos pastogės. Tolėliau nuo miesto. Surado benykstantį vienkiemį miško apsuptyje. Nuo asfaltuoto kelio valdos atskirtos kelininkų statyta tvora. Užnugaryje – rami upelė. Su kaimynais tik privalomos miško juostos. Santaupų nepakako. Pasitikėdami savimi ir gyvenimu ėmė ilgalaikę paskolą. Persitvarkė gyvenamąjį namą ir gyvena įsikūrę pagal poreikį bei pomėgį. Elektra pajungta izoliuotu kabeliu, pakabintu ant atramų. Dujos – požeminiu vamzdeliu, paklotu tarp medžių. Energetinio saugumo atžvilgiu – jokių rūpesčių. Tik keliukas, nuo kiemo vedantis iki valstybino kelio, baigiasi griežtu įpareigojimu – niekada nepalikti pravirų vartų, vartelių. Kad stirnos, išbėgę į kelią, avarijos nesukeltų.

Oi tos stirnos!

Lietuvė, augusi sodininkų šeimoje, negalėjo nurimti be savo gėlyno, daržo. Kai šitiek erdvės aplink - prisėjo žirnių, sodino morkas, pomidorus ir visa kita, kas tiktų stalui. Gražiai augo tik iki pražystant. Atėję eikliakojės iki paskutinio žiedlapio nuskalpo. Bandė užuojautos prašyti per valdiškus namus - gavo atsakymą, skambantį maždaug taip: „Jūsų pupos – jūsų ir rūpestis. Apsitverkit. Medžioti galima tik pagal galiojančius įstatymus medžiotojams“.

Bet ir to negana. Adomas buvo komandiruotėje. Rytmetį kiek vėliau pakilusi ir į kiemą išėjusi Ieva po lauko stalu rado du...stirniukus. Gražuliukai, bet silpnučiai. Bando stotis ant plonų ilgų kojų – galvomis į stalą atsitrenkia, vėl sukniumba. Ot rūpesčio! Visgi miestietė, mieste augusi, kaip tokiais atvejais elgtis – patirties jokios. Per pažįstamų pažįstamus susirado atitinkamą tarnybą. Tepatarė įvykio nesureikšminti. Bent parą pagyventi be to stalo. Jeigu yra galimybių – laikytis nuo tos kiemo dalies atokiau. Kas vaikus paliko – tas ir pasiims… Ir tikrai. Kitą rytmetį po stalu buvo tuščia. Tik po mėnesio kito – tarp medžių šmirinėjančių stirnų būrelis atrodė gausesnis. Ne tik Adomo ir Ievos valdose, bet ir kaimynystėje nemedžiojama. Šūvių girdėti tolėliau, už upės. Ir grybauti, uogauti, kitaip iškylauti niekas nesiveržia. Privačią, nežiūrint kad dar neišpirktą nuosavybę, gina įstatymai ir visuomenės brandumas. Jeigu prie įvažiavimo į rančą nėra reklamos, kviečiančios pravažiuojančius sustoti poilsiu – niekas ir nesiveržia.

Nutylėti – tolygu  pritarti niekšybei

Kvietimą apsilankyti pas pažįstamus turiu. Deja, ne iš lietuviškos pensijos važinėti po tolimą Ameriką. Bet žinojimas, kad ten galima įsikurti, gyventi visai kitaip, kas Lietuvoje nepasiekiama net Druskininkų merui, tarsi ir teigiama kryptimi rinkti faktai verčia maištauti; dešimtimis kartų klausti kodėl pas mus ne taip kaip normaliose valstybėse.   

Lietuvos statistikos d-to duomenimis per metus Lietuvoje gyventojų sumažėjo 1,1 proc.

Šį straipsnelį rašau paskutinį sausio savaitgalį. Vos prieš kelias dienas didžioji žiniasklaida garsino rūsčius faktus: lietuviai artimesniuose ar tolimesniuose užsieniuose jau turi turto už milijonus eurų. Tik 2015 m. emigravo apie 40 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Skaičiai grėsmingi. Tik neteko skaityti nei vieno analizuojančio straipsnio, kuriame matytųsi pastangos suprasti, kodėl Lietuvos žmonės ne tik emigruoja, bet ir ten įsikuria. Ilgam, panašu, visam gyvenimui. Teiginiai, kad bėga iš Lietuvos tik ieškodami didesnių uždarbių, namus, miškus, ūkius ten perkasi už nelegaliai uždirbtus pinigus, vengiant finansinės apskaitos – ne visai atitinka tikrovę. Bėga nuo valdininkų savivalės, jiems palankiai dažnai keičiamų įstatymų. Ir apmaudu, kad to nenori matyti nei aukšto lygio valdininkai nei dalis visuomenės.

Matant Lietuvos griūtį iš arti, nutylėti – tolygu niekšybės pritarimui. Todėl ir rašau. Savo ir bendraminčių vardu, iš asmeninių paskatų ir pilietiškumo. Juk Biržų kraštas tai mūsų gimtasis kraštas. Kito neturime. Ir per seni ieškoti. Čia turime namus, po kelis hektarus žemės, miškų. Čia norime ne tik ramiai užbaigti gyvenimą, bet ir tai, kas paveldėta, kitaip įsigyta, išsaugoti, palikti vaikams, anūkams. Berods to nedraudžia pagrindinis šalies įstatymas KONSTITUCIJA. Kai matosi kaip tai sistemingai laužoma – pagal išgales ir šaukiame.

Šių metų pradžioje politikų leidžiamas muilo burbulas – kaimiškų rajonų plėtra. Jeigu tai ne tušti žodžiai, „plėtra“ turėtų prasidėti vyriausybėje, Seime. Ar normalu, kad tūkstančius mišrių ūkelių, kuriuose po kelis hektarus žemės, miškų administruoja dvi ministerijos? Nenuginčytina - medžiai auga ant žemės. Todėl ir visi miškai tegali būti pavaldūs tik žemės ūkio ministerijai, o jų savininkai gauti tokias pat lengvatas kaip žemdirbiai.

Jonas Dagilis, LMSA Biržų skyrius
2016 m.sausis