Naujienos

J.Dagilis: Ant miškų – politinis smogas. Kiek įvertiname to nuodingo rūko pragaištingumą?

Metai keičiasi politikuojant. Baigiant 2015-sius Lietuva rengėsi minėti Laisvės gynimo 25-metį. Išplėstinėje programoje  Laisvės premijos skyrimas bei įteikimas. Vieni tam siūlė prof. Vytautą Landsbergį. Galintys suteikti – atmetė. Plačiau įvairiai aptarinėjamas šis akibrokštas. Susikoncentruota į vieną veiksmą, konkretų asmenį, gal todėl, kad neįvertintas žinomas, gerbiamas politikas. Bet žiūrint iš savo pakrūmės, tai tik ledkalnio viršūnėlė,- pastebi biržietis miško savininkas Jonas Dagilis.

Metai po metų įvairia forma paminamos,  keičiamos gyvenimo permainos, kurių tauta, vedama tokių kaip V. Landsbergis, tikėjosi įgyti išsivadavus iš didžiosios kaimynės globos. Išsivaduota? Teoriškai taip, bet realybėje tai, kas bolševikinėje sistemoje dangstyta „liaudies poreikiais“, dabar pervardinta „visuomenės“. Šliaužianti okupacija grįžta, smelkiasi į įvairias ūkio šakas. Ne išimtis – miškininkystė.

Dar gerokai anksčiau iki Laisvės premijos peripetijų, valdantieji ant Lietuvos privačių miškų mestelėjo papildomą apmokestinimą. Lygiagrečiai su premijos neįteikimu tai pradėta įgyvendinti. Intensyviau vystančius miškininkystę tai žlugdo ekonomiškai. Visus kitus smulkiuosius,  kurie turime  miškų tik dėl pomėgio, pratęsiant šeimos tradicijas, pasikertame tik ūkio reikmėms ir t. t., tai paveikė morališkai. Įžeidė ir, jeigu dėl susiklosčiusių aplinkybių mišką parduotum išsikirtimui, privalėsi 20 procentų atiduoti valstybei. Penki procentai būsią nukreipti kelių plėtrai, pagerinimui. Bet tai akių dūmimas, niekada nepriartėsiantis miražas. „Kelių gerinimui“ patikėti gali tik nežinantys realios situacijos arba nenorintys žinoti.

Gaunantys pajamų mokestį jau privalo mokėti. O dėl kelių pagerinimo – takoskyra. Tik tie miško savininkai, kurių valdos prisišlieję prie valstybinių miškų, kelių, vietinės reikšmės kelių dar gali turėti bent viltį, kad kažkada oficialius kelius pagerins. Daugumai smulkiųjų net svajoti nevalia. Atstatant nuosavybę, bent jau Biržų krašte tarpūkiniai servitutiniai keliai nebuvo projektuojami, net senųjų dvarelių atkarpų, išlikusių kolchozmečiu, planuose nepažymėjo. Asmeniškai mūsų šeima, šimtai panašių, neturime nei juridinės, nei moralinės teisės prašyti pagerinti, rekonstruoti tai, ko dokumentuose  neturime. Nežiūrint, kad valdų niokojimas intensyvus. Važinėjama pagal paprotinę teisę vietovėmis, kur važinėjo ūkininkai tarpukario metais,  kartais pasukama, kur važiuojantiems patogiau. Daugumoje tai per bendruomeniškumą, tarpusavio supratimą pakenčiama. Būna ir konfliktų. Neapsikentęs grybautojų, pamėgusių link miško važiuoti ganyklų keliuku, gal valdų savininkas provėžoje įkasė apverstas… akėčias. Kas kaltas dėl sugadintų  padangų – neišaiškina ir juristai. Pravažiavimas niekur neatžymėtas. Dar buvo užtveriamas parankinėmis priemonėmis. O jeigu išlaužo, nuverčia – paklojo akėčias.

Teko skaityti „argumentą“, kad vienas miškavežis suniokoja kelią labiau negu tūkstantis pravažiuojančių lengvųjų automobilių. Kas rašo, gal tokį atvejį ir žino. Mano asmeniniai pastebėjimai ir patirta žala per dvidešimt metų – priešingi. Medienos išgabenta tūkstančiai kubinių metrų. Kadangi vežta pašalus arba sausros metu – lauko keliukams, dirvai – jokios žalos. O kai per vos sudygusius žiemkenčius prariaumojo visureigis – provėžos liko iki rugiapjūtės.  Suaugo, pagelto rugiai – vikšrinei technikai  tai ne kliūtis. Tokių ir apverstomis akėčiomis neatbaidysi.

Gal kituose Lietuvos rajonuose kitaip. Biržų – privačių miškų ploteliai nedideli, įsiterpę tarp dirbamų laukų. Jau žemdirbių technika niokoja miško ir lauko keliukus daugiau negu medienos vežėjai. O ten, kur į ganyklas atginama melžiamų karvių banda – chaosas. Kenčia pravažiavimai per valstybinius ir privačius miškus. Kad ir sodriai palijus, melžimo nesulaikysi. Matant tokią situaciją – nesuprantamas valdančiųjų trumparegiškumas – papildomai apmokestinti tik gaunančius pajamas už medieną. O visi kiti, niokojantys kur kas daugiau – pamaloninti lieka nuošalėje. Kodėl? Sunku apskaičiuoti, įvertinti pervežamų krovinių vertę. Gal to nereikia. Teisingiausiai būtų dar padidinti auto degalų akcizą. Tikslinį, nukreipiant kelių statyboms, remontui, priežiūrai. Pieną ar malkas vežiojame – kelių priežiūrą remtume solidariai.

Metų pradžios dar viena politinė naujovė – kuriama „Neapmokestinamų pajamų didinimo partija“. Kadangi pats į tokią nesiruošiu ir kitų neraginu. Jeigu ši ar kita partija pasivadintų TEISINGŲ MOKESČIŲ PARTIJA“ - pagalvočiau. Tik abejotina ar tokią registruos Teisingumo ministerija, nes tai būtų viešas įrodymas, kad visos kitos partijos težiūri tik savo interesų. Aprašomu atveju – sužlugdyti privačią miškininkystę, galėjusią egzistuoti kaip savarankiška Lietuvos ūkio šaka.

Sakoma, nelaimės po vieną nevaikšto. Turintiems miškų nelaimė ir tai, kad padidintas minimalus atlyginimas. Jeigu Valstybė turtinga, labai gerai kad didina biudžetininkų algas. O ką daryti nedidelių įmonėlių, besiverčiančių medienos gamyba, išvežimu, savininkams? Kelias tik vienas - pakelti paslaugų kainas. Tai apmokestinti dar vienu mokesčiu. Realizuojamai medienai, kuri ir taip pigi – kainos nesukelsi. Realybėje atskirais atvejais gaunasi taip, kad privačią miškininkystę dotuoja pensininkai iš savo kuklių pensijų.    

Jonas Dagilis, LMSA Biržų skyrius
2016 m. sausis