Naujienos

J.Dagilis: Medžioklė. Tarp dabarties ir praeities

Saulėtą spalio priešpietę, nuo ribinės linijos su moto dalgiu guldęs šalnos nesulaukiančius žolynus, prisėdau ant samanoto kelmo atokvėpiui. Ramią miško tylą sutrikdė šūvio, antro – aidas. Neprigirdžiu. Nesiėmiau spręsti iš kur sklinda garsai. Gal mūsų, gal kaimynų valdose medžioja – ne esminis klausimas. Jau visą Nepriklausomybės ketvirtį amžiaus nebe supaisysi kas, kada, kur medžioja ar šiaip šaudo,- dalinasi pastebėjimais biržietis miško savininkas ir kraštotyrininkas Jonas Dagilis.

Berods dar 2002 metais Brazauskinį palikimą vetavo prezidentas Valdas Adamkus. Seimas neatsižvelgė. 2005 m. gegužės 13 d. Konstitucinis Teismas nutarė, kad net šeši Medžioklės įstatymo straipsniai prieštarauja mūsų Konstitucijai. Valdantiesiems kaip nuo žąsies vanduo. Vienu metu „pamalonino“. Savininkai, nenorintys, kad jų plotuose medžiotų, gali rodyti iniciatyvą ir per seniūnijas ar kitaip savo valdų neleisti trypti. Juokdariai. Kai miškų ploteliai tik po kelis ha, o savininkai nesame vieningi, jeigu vienas uždrausi, kitas ne – koks skirtumas, iš kur ant galvos pabirs švininė mana. Iš tavo miško ar kaimyno iššauta.

Vos neužsnūdusio į realybę grąžino alsavimas į nugarą. Grįžtelėju galvą ir žvilgsnis susitiko su protingomis šuns akimis. Tik akimirkai. Nereaguodamas, kad aš visgi žmogus, dargi šio miško savininkas, pro pat šoną šoko pirmyn ir nušmirinėjo jau per nušienautą proskyną. Virš peties iškilusi antenėlė, kaip pirmųjų laidų mobiliųjų telefonų, grąžino į realybę. Tai medžiotojų būrelio, kurie medžioja mūsų valdose, svečių iš Italijos šuo. Teigiama, kad tai protingi, mokyti, brangūs šunys. Kas taip sako, gal žino. Bet jeigu tam, kurį aš mačiau, būtų atgijęs proproprotėvių plėšrūno instinktas, šių eilučių neberašyčiau. Žandai, oi tvirtai išugdyti. Svečių šuo psireiškė sodyboje prie Biržų girios. Įsisuko į kieme belesinėjančių vištų pulką ir vieną pasitvėrė. Mirtinai. Visų neišguldė, gal tik todėl, kad pirmosios iš nasrų nepaleido. Bet tai įrodo, kad ir tie ištobulinti šunsnukiai lietuviškų įstatymų neskaito: medžioti arčiau kaip du šimtai metrų prie sodybų berods uždrausta. Bet vištos nebuvo nuėję ir dvidešimties. Iki sutemos neužgulė miško dar kelis kartus užvedžiau moto dalgio varikliuką ir sėdau poilsiui. O tomis minutėmis – iš dabarties į praeitį.

Aš pats su medžiotojais po Biržų girią nuo 1980 m. pravaikščiojau, pravažinėjau iki 2005-jų. Tarp 30 - ties vyrų – įvairovė pagal amžių, išsilavinimą, užimamas pareigas. Bet kai prasidėjo miškų privatizacijos  nei vienas nesuabejojo savininkų pirmenybe. Ieškojo, tarėsi, gavo žodinius, atskirais atvejais rašytinius sutikimus ir bendro sutarimo dėka medžioklės plotai nesumažėjo. Jeigu kas iš miškų, žemės savininkų būtų pasiprašę priimami į būrelį, manau, nebūtų suabejota. Gyvenantys pamiškėje ar tik atvažinėjantys į savo valdas – tai papildoma sargyba ir žvalgyba. Parama ruošiant pašarų laukelius, kitaip saugant žvėris.

Ne veltui sakoma, kad visos blogybės nuo valdžios. Bekonfliktinė situacija matomai nepatiko buvusiems išskirtinių medžiotojų grupių nariams. Tik paklūstant jų įgeidžiams etapas po etapo kūrė įstatymus, tolimus daugumos lūkesčiams. Suskaldė, sukiršino be jokios gyvenimiškos būtinybės. Tai suprasdamas, tariamai galima VETO teise, nesinaudoju. Patirtis primena į kokią padėtį patektų medžiotojai, sunkiai sužeidę žvėrį kaimyno valdose, kuris, palikdamas kruviną šleifą, ateitų į mano mišką. Gyventi reikėtų draugiškai. Visiems. Visapusiškai. Bet  esame gramzdinami į vis didesnį supriešinimo liūną. Jau dešimtmetis, kai nesu tarp medžiotojų. Tačiau, kai 2015 m. rudenį LR Seimas neleido medžiotojams naudotis naktinio matymo prietaisais – pagailo medžiotojų, netaikliais jų šūviais sužeistų, besikankinančių žvėrių. Ir dar kartą pasibaisėjau mūsų išrinktaisiais. „Koks gyvenimo nepažinimas, nekompetencija, o priima Įstatymus!

Trumpa spalio diena turi ilgus vakarus. Vakare kraštotyrininko užrašuose ir susiradau „Biržų kunigaikštystės baudžiauninkų pareigas“(…) Į oblavą, jei pasitaiko Biržų girioje, turi visi išeiti davus iš anksto jiems žinią, nuo dūmo po vieną žmogų ir juos negalima daugiau kaip dvi dieni laikyti. Be to kiekvienas valakas turi turėti devynis sieksnius tinklo žvėrims gaudyti iš kanapių ar karnų (neturį moka pabaudos dvi kapas), taip pat ir vėzdus. O kurie gali, tai ir šautuvą tinkamą oblavai pagal išgales. (…)

Perskaitęs tai, viešai klausiu ar mūsų protėviai baudžiauninkai nebuvo arčiau stambiųjų žemvaldžių miškų, jų gėrybių negu dabar mes, privačių miškų savininkai tariamai savo miškuose?

Mokytojo, vadovo netekus

Tamsias, besnieges prieškalėdines dienas dar niūresnes padarė viešas kvietimas atsisveikinti su buvusiu ilgamečiu Biržų ATS viršininku, plačiai žinomu žmogumi Alfonsu Vazaliu (1930 05 01 – 2015 12 21).

Asmeniškai man tai MOKYTOJAS. Naujai padėjęs pažinti medžius, tarp jų gyvenančius žvėris bei juos jungiančią visumą, ką vadiname miškais. Kad miškai ne tik medžiai, mediena – žinojau nuo vaikystės. Alfonso, kitų jo bendraminčių dėka tai pasikartojau suaugus. Teko naujai bandyti suvokti tų gamtos gėrybių santykį su žmogumi. Deja, pagrįstą ne senąja kaimiška ūkine samprata, bet kartais absurdiškais įstatymais, taisyklėmis, nuleidžiamomis iš labai aukštai.

Apie save ir laikmetį, kurio metu suartėjau su Alfonsu Vazaliu. Dar gerokai iki 1980-jų didžioji valstybė silpo be tvirtos valiutos, nes vienas iš generalisimų įvedė dvigubą finansinę sistemą. Liaudžiai – rublis – rublio tevertas, o partiniam elitui – rublis lygus doleriui. Pastarųjų, tvirtų, padengtų auksu, labai stokojo. Vienas iš šaltinėlių – ir Lietuvoje sumedžiojami žvėrys. Kai suartėjome, apsiskaitęs Alfonsas mane paprotino: medžiojame daug, ne sau. Valstybė, eksportavusi vieną briedį, gauna ne mažiau valiutos kaip už Volgą – 24! Tai, kad ne viską pasiimdavo valstybė – patyriau įsidarbinęs Biržų rajono Medžiotojų ir žvejų draugijoje vairuotoju. Naujas bortinis UAZ tipo sunkvežimiokas įgytas už sumedžiotą žvėrieną. Be medžioklės žinovės skyrius dar išgalėjo samdyti vairuotoją – puse etato neribotą darbo dieną tos mašinos priežiūrai bei nuplovimui. Retsykiais pavairuoti. Toks prie „valdžios“ galėjau įsijungti į bet kurį būrelį. Pasirinkau „Latvelius“. Patraukė vyrų įvairovė, jų dalykiškumas, aukšto rango valdininkų nebuvimas.

Alfonsas Vazalis nebuvo oficialus būrelio vadovas. Bet jo argumentuotas žodis dažnu atveju likdavo lemiamas. O dalykinė parama iš jo vadovaujamos įmonės – sunkiai pervertinama. 

Visi sutartinai paklusome tuomet plačiai propaguotai nuostatai  -  „Neglobosi, nemedžiosi!“. Ir vežėme į šėryklas atliekas nuo grūdų valomųjų. Rinkome likučius iš cukrinių runkelių laukų. Vežė atliekas net iš Panevėžio cukraus fabriko. Išvardytiems ir panašiems darbams paremdavo Alfonso vadovaujama įmone. Kad jis pats asmeniškai būtų pasinaudojęs tarnybine padėtimi – neteko patirti. O augusį Rokiškio kaimiškoje vietovėje, medžiojusį nuo jaunų dienų, traukė ir Biržų krašto  miškai. Pėsčiomis neprivaikščiosi, „Moskvičiuku“ snieguotais miško keliais nepravažiuosi. Nustebino Alfonsas visus kai savo „Moskvičių“pakėlė aukštyn, pakeitė važiuoklę tiek, kad visi keturi ratai tapo varomieji. Ir ką jam daryti? Po miškus važinėti traukia, o  paskyros „Nivai“, Uazui“, neturint  užtarimo tarp vietos valdininkų  - nesulauksi.

Alfonsas oficialiai nevadovavo būreliui. Bet jo žodis daugeliu atveju buvo lemiamas. Pradedant medžioklę su varovais perspėdavo: „Nekruvinkime miško. Jeigu nesi tikras kad nušausi – nešauk! Kas paleis sužeistą  - sekmadienio neturės…“

„Mano metais“ (nuo 1980-jų) būreliai savaitgaliais jau privalėjo organizuoti planines medžiokles. Licenzijų, leidžiančių medžioti kanopinius žvėris, nestokojo. Vykdėm planą. Įsiminė atvejis, kai rajone vienas būrelis nesumedžiojo stirnos. „Degančią“ licenziją padėjo užgesinti gyvulių supirkimo, apdirbimo punkto darbuotojos, dirbusios medžiotojų paslaugoms savaitgaliais, naktimis. Būtent jos patarė vieno žvėrelio skerdieną perskrosti pusiau ir užpildyti dvi licenzijas. Nukentėta šiek  tiek finansiškai, bet rajono medžiotojų garbė išsaugota.

O girią prikruvindavo. Sekmadienių nebūdavo. Važiuodavom, eidavom pėdsakais ne beprasmiškai. Pavykdavo rasti jau mirtinai nukraujavusius. Paliegusius nušaudavo. Kai 2015-jų pabaigoje Seimo  dauguma neleido medžiotojams naudotis naktinio matymo prietaisais, prisiminiau taip praleistus savaitgalius ir pasibaisėjau mūsų seimūnų nekompetencija. Ar jie patys suprato kiek šiuo vienu aktu pasmerkė žvėrių ilgoms kančioms?

Ne iš gobšumo, noro paimti nesunkų grobį, klaidžioti medžioklės plotais pats ėjo, kitus gynė Alfonsas. Jautėm moralinę atsakomybę – sužeidei – prisiversk ištaisyti klaidą, užbaik kančias.

Ne kiekvieną tokį savaitgalį buvo galima pavadinti „poilsiu gamtoje“, o  veiksmus – sportine medžiokle. Kai storesnė sniego danga – dėvėjosi rūbai ir apavas. Pirmadieniais jautėsi nuovargis, o  dar namiškiai priekaištauja – prišaudę žvėrių vežate sunkvežimiais, o neatnešate net paragauti. Ne be pagrindo priekaištavo. Pasidalinti leisdavo tik šernus. Ir tik tuomet, kai vykdomas valstybinis planas. Dalybose – vėl nepamirštamas Alfonso reiklumas. Dalykiškai stebėdavo diriamą riestasnukį. Rasdavo prieš metus ar ankstesnių sužeidimų – prašydavo daryti išvadas. Netiksliai, iš per toli šauta, per silpnas užtaisas ir panašiai.

Tarprespublikiniu mastu organizuodavo sportinės  medžioklės trofėjų parodas Vilniuje – Rygoje – Taline. Važiuodavome. Kaip suvenyrus parsiveždavome tų parodų katalogus. Skyriuose, kur įvardinti prizininkai, sumedžioję medaliais atžymėtus briedžių, elnių ragus, nebūdavo Alfonso, kitų Latvelių būrelio medžiotojų. Įsigilinus paaiškėjo, kad ir kaimyniniuose būreliuose, net visoje Lietuvoje padėtis panaši. Išskirtiniams trofėjams būtinas leidimas – licenzija, kuriuos skirstė rajoninė medžiotojų draugija, bet neoficialiai tvirtino partijos komitetas. Negalėdamas perprasti tokio „sporto“ logikos, parašiau į tuometinę „Komjaunimo tiesą“, įvardindamas tuos katalogus, kaip viešai skelbiamus raudonosios buržuazijos narių sąrašus. Koks čia sportas, jeigu prizininkus atrenka politiniai biurai? Sureagavo. Tik aiškinosi ne tai, kas parašyta, o kas menkina tarybinę tikrovę. Nesislėpiau. Aš tik vairuotojas. Už rašinėjimą teisių neatimsi. Tokio rašymo nesėkmes persakiau kai kuriems būrelio nariams, suprantama ir Alfonsui. Pavadino naiviu – valdantieji visada susikurs tokius įstatymus,  kurių naudingiausi jiems patiems, jų aplinkai. Akivaizdus elnių girioje perteklius. Vienaip medžioti leidžiama, net už taiklų šūvį, jeigu neiššausi, pataikęs į sprandą, ir žvėriena tiks kaip pirmarūšė eksportui, būsi premijuotas, bet su sąlyga, kad elnias ne su perspektyviais ragais. O kaip kelių centimetrų tikslumu „eikliam gražuoliui tą perspektyvumą nustatyti? Kad neįvėlus į konfliktinę situaciją su valdžia, dėl šventos ramybės, pamatę raguotą elnią – velnią, vyrai net šautuvų prie peties nebekelia…

Liūdniausia, kad prieš trisdešimt metų išsakytas Alfonso Vazalio pastebėjimas „Valdžia susikurs įstatymus, kurie tik jiems tarnauja“ per valstybinės santvarkos kaitą išsiplėtė, sutvirtėjo iki absurdo. Įstatymai jau kuriami ne tik asmeninių poreikių patenkinimui, bet ir tuščių ambicijų. Neturiu supratimo, kodėl neleido medžiotojams naudotis naktinio matymo prietaisais? Kodėl priverstinai reikės ženklinti savus augintinius ir dešimtys kitų kodėl? Bet tai kitų straipsnių temos. Liūdna, kad tik taip te išgaliu pradėti naujuosius metus.

Jonas Dagilis, LMSA Biržų skyrius
2016 m. sausis