Naujienos

J.Dagilis: Su girininko dukra atsisveikinome buvusioje girininkijoje

Biržų krašto kraštotyrininkas miško savininkas Jonas Dagilis prisimena žinomos aktorės, režisierės, scenarijų autorės Galinos Dauguvietytės, kuri eidama 89-uosius metus mirė 2015-10-08, šeimos istoriją. Iš biržiečių kilusios LRT režisierės pelenai atgulė po senu klevu, gražiausiu pasaulio kampeliu laikytoje buvusioje jos tėvo ir senelio sodyboje Biržų rajone.

Monografijoje BIRŽŲ KRAŠTO MIŠKAI IR MIŠKŲ ŪKIS tarp ūkinės veiklos personalo 162-ju įrašytas Dauguvietis Borisas, Nemunėlio girininkijos girininkas, dirbęs 1921 05 10 – 1923 02 01. Amžininkai būsimo žymaus Lietuvos kultūros veikėjo girininkavimą atsimena taip: Girininkas dirbo, epizodiškai gyveno Pelaniškiuose Edvardo Gasiūno namuose. Kaimelis patrauklus tuo, kad prie Biržų girios link kitų didesnių gyvenviečių, Biržų. Skersai girią ir Dauguvietynė, girininko namai, oficiali girininkija netoli. Tik medkirčiai bei mediena pro Pelaniškius juda. To srauto sukontroliavimui kaimo keliukuose dažnai ir stoviniuodavo grėsminga girininko figūra su medžiokliniu šautuvu pažastyje, niekur nematytu auskaru ausyje.

Ne viską išgalėjo sukontroliuoti girininkas. Pirmojo pasaulinio karo sugriautame krašte medienos poreikis buvo didžiulis. Tempė kaimiečiai rastus kaip kas sugebėdami. O girininkijos veiklą jau tikrino urėdijos ar dar didesni viršininkai.  Būtent jie ir sulaikė savivaliautoją. Atsivežė į Pelaniškius. Oi kaip negerai tam, kuris apkaltintas vagyste ir girininkui, to nemačiusiam... Išsigelbėjo  abu, girininkui perėmus iniciatyvą. Įsijautė taip, kad stebėjusiems atrodė, kad dar vienas pykčio priepuolis ir tą vargšą žmogelį girininkas gyvą į gabalus  suplėšys ar stačią į pluktinę aslą įgrūs. Revizoriai, vengdami tokios ar panašios baigties, įsikarščiavusį atvėsino teigdami, kad ne viskas taip blogai. Žmogus supratęs savo kaltę ir ateityje nebesavivaliausiąs. Jie nenumanė, kad pavaldinys ką tik pademonstravo tai, ko carinės Rusijos prestižiškiausiose teatro mokyklose buvo išmokęs.

Pirmai progai pasitaikius girininkas kaimiečio atsiprašė. Suprask, negalėjau advokatauti. Dabar abu išsisukom. O bendrauti su ūkininkais progų netruko. Kur bepakviestų - ėjo, važiavo. Kukliuose pobūviuose iškart tapdvo susirinkimo siela, visokių šposų pravadyrius. Kai po daugelio metų rašė nemarią „Žaldokynę“, manoma, ne vieną epizodą panaudojo iš patirties girininkaujant. Ir vietovardis Medeikiai  ne pritemptas. Pelaniškiai – Medeikiai – kaimyniniai kaimai. Todėl teiginys „Žaldokynės“ištakos girininkijoje – nenuginčijamas.

Atnaujinęs teatralo veiklą Borisas Dauguvietis ne tik atsisakė girininkavimo, bet ir ūkį atidavė dirbti nuomininkams. Paskutinieji – Diliai. Jų sūnus Jonas prisiminė: „Čia malkų – nors sudek, vandens – nors prigerk.“ Taip savo tėvų ūkį apibūdinęs Borisas. Atlygis už beveik 70 ha valdas, gyvenimą stambiame vienkiemyje taip pat pagal dauguvietiškus užmojus: paruošti ne mažiau 100 kg gero miežinio salyklo, išrūkyti kumpių, kitų negendančių skanėstų. Žiemą iš Nemunėlio į ledainę privežti ledų, apipilti pjūvenomis. Tai žaliava vasarai, sukti maroženui(ledams). Išbetonavo baseinėlį, į kurį vasarą prinešdavo vandens, o suvažiavus svečiams, prigaudę Nemunėlyje prileisdavo žuvų.

Oi tos artisto, režisieriaus atostogos! Laukdavo Diliai, jų kaimynai ir tolėliau gyvenantys. Liepa, rugpjūtis praeidavo kaip nesibaigianti šventė. Bet Borisas ne tik iškylavo, o ir dirbo. Užveisė sodą, pasodino 2 ha pušynėlį, kurį vadino Svilaite. Ten iš akmenų sukrovė ugniakurą, panašų į aukurą. Pats suprojektavo vasarnamį, samdė statybininkus. Su tėvu, kitais jo svečiais Dauguvietynėje gyvendavo ir Boriso dukra Galina. Jonui vos ne bendraamžė. Miesto panelė, bet susidraugavo. Kartu žaizdavo.

Vasaros, vaikystėje praleistos vaizdingoje aplinkoje tarp nuoširdžių žmonių, matomai, įsiminė visam gyvenimui, suformavo pasaulėžiūrą, išugdė prieraišumą tėvo gimtajam kraštui. Kas paneigs, kad vietą amžinam poilsiui pasirinko ne Menininkų kalnelyje, kitoje prestižinėje Vilnijos vietoje, o vaikystės prisiminimų genama prie Nemunėlio. Nežinančių bendros situacijos toks priešmirtinis pageidavimas nustebino. Ir mes biržiečiai ne visi prisimename, kad Dauguvietynės kaimynystėje ne mažiau įspūdingų Panemunės dvaro medžių apsuptyje tebėra Zygmunto Koscialkovskio (1865 – 1906) kapavietė. Dabar primiršta, retai lankoma. O Galinos paauglystės metais tai buvo ne tik gražiai sutvarkyta, prižiūrima kapavietė, bet ir apipinta istorinėmis legendomis, faktais apie lenkų – lietuvių kovas prieš carinės Rusijos priespaudą.  Iš Panemunės kilęs Marijanas Koscialkovskis (1892 – 1946) praėjęs karo, revoliucijos kelius tapo žymiu Lenkijos valstybės, politikos veikėju(1935 -1936 m. premjeras ir t. t.) Bet tarpukaryje pašlijus Lietuvos – Lenkijos santykiams į Panemunę neatvažiuodavo, o per Latviją atskrisdavo lėktuvu. Apsuks dvarą, numes motinai laišką, pamojuos sparnais ir vėl nuskrenda į Latviją. Tai trukdavo minutes, o įspūdžių, kalbų vietiniams – ne vieneriems metams. Tai negalėjo nepaveikti ir viskam imlios paauglės Galinos.

In memoriam Galinai Dauguvietytei	Straipsnio autorius su bičiuliais miškų savininkais prie aktorės kapo

Prie pakasioto, gėlėmis pridengto žemės plotelio,  po kuriuo urnos su velionių pelenais,  kalbėjo,  galvas nulenkė ir Biržų rajono vadovai. Jiems gerai, kas gerai prasidėjo. Naujieji sodybos savininkai Audra ir Donatas Ambrazevičiai tik iš televizijos sužinoję, kad jų valdose bus laidojama G. Dauguvietytė, nesutriko, iššūkį priėmė geranoriškai. O kas toliau – jau ir rajono vadovų daugiaplanis rūpestis. Sunkiausiai išsprendžiama problema – kelio asfaltavimas. Nuo Kvetkų, pro Dauguvietynę, kitus įdomius istorinius objektus pro N. Radviliškį, Germaniškį vingiuoja Nemunėlis, ribojamtis Lietuvą nuo Latvijos. Kairiajame krante senasis vieškelis pramintas kunigaikščių Radvilų, o gal ir anksčiau. Šimtais kartų juo arkliniais vežimais važiavo, pėsti ėjo Borisas Dauguvietis, jo šeimos nariai, gausūs svečiai. Jiems tai buvo suprantama, pakeliama. Dabar turistinių autobusų, kitų ištaigingesnių automašinų vairuotojai žvyrkelių vengia. Per tai vaizdingas, gausus istorinių objektų kraštas mažai lankomas. Antraip žiūrint – ištuštėjus kaimams, katastrofiškai sumažėjus gyventojams, pagal dabar Lietuvoje veikiančias normas – asfalto čia nesulaukti. Reikia, kad Vyriausybėj, Seime priimtų Įstatymą, pagal kurį atskira eile būtų finansuojamas pasienio kelių tvarkymas. Bet tai kol kas svajonės, kilę ne tik netradicinių laidotuvių valandomis.

Jonas Dagilis
LMSA Biržų skyriaus narys