Naujienos

J.Dagilis: Tautos istorija ir medžių šakose bei šaknyse persipynusi

Jaunimas tik iš pasakojimų, rašytinių šaltinių žinantis okupacijų, Antrojo pasaulinio karo frontų baisumus, sunkiai patiki, kad  ir tokiomis aplinkybėmis Lietuvoje sodinom medžius, juos saugojom, ugdė miškus. Miškus, kurie daugiaprasmiškai buvo gelbėtojai ir maitintojai, - pasakoja kraštotyrininkas ir miško savininkas biržietis Jonas Dagilis.

 Nuotr.: Jonas Dagilis.

Pirmoji sovietinė okupacija 1940 – 1941 m., ypač žiemą įsiminė tuo, kad kaimyniniame Tabūne, kituose Biržų krašto miškuose kirto daug medžių. Kas tik pageidavo – visiems leido dirbti. Medkirčiams, vežikams gerai mokėjo. Prisimenant tokią medkirtystę per laiko atstumą formuojasi išvada, kad taip „darbininkų valdžia“ pildė politinius pažadus – visiems davė darbo ir duonos.  O mediena, išvežta į laikinus palaukės sandėlius, kaip karo grobis kilus karui 1941-jų vasarą atiteko hitlerininkams.

„Sako, kad vokiečiai ir iš š… vašką spaudžia. Gal tikrai taip. Dabar, kur prie rusų iškirto mišką, jie verčia kelmus rauti“… Taip ir panašiai kalbėdami vyrai ėjo į netolimą Tabūną žiūrėti vokiškų užgaidų. „To nei prie carų buvę nei šykščiausias ūkininkas samdinius vertė. Nebent ten, kur brūzgynus iškirtę dirvonus plėšė, linus sėjo… O čia – vidury miško kelmus rauna!"

Žiūrėti vokiško stebuklo pirma suaugusių bėgome vaikai. Miške jokių vokiečių nebuvo. Dirbo 4 – 5 vyrų grupė. Lietuviai iš Biržų ir aplinkinių kaimų. Per darbo biržą pavykę įsidarbinti… Prilyginti durpynuose, lentpjūvėse dirbantiems. Gauna korteles maistui, dar markėm primoka, o svarbiausia, gavo dokumentus, kad dirba ruošdami kurą, reikalingą didžiajam Reichui. Maždaug  taip kalbėjo kelmaroviai su kaimiečiais. Visus domino rovimo procesas. Pirmiausia apie kelmą iškasa griovį. Nukapoja šaknis. Užkabina metalinį trosą, kurį tempia rankomis sukamo „kaparo“ būgnas. Dar atplėšti iš žemės padeda ilgais rąstigaliais. Išrautą kelmą išvelka į lygesnę vietą. Ten suskaldo. Išvežus į palaukę tas šleivas kreivas šaknis sukrovė į taisyklingus „štabelius“. Atitekę kaip karo grobis raudonarmiečiams, nugalėtojų nedžiugino. Lietaus nuprausti, saulės, vėjo nudžiovinti gražiai paįvairino kraštovaizdį ne vienerius metus.

Ar Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje žievino spygliuočių rąstus – neteko patirti. O karo metais mačiau kaip tai daroma. Maždaug metro aukščio sultingus žievės ritinėlius sustatydavo kaip javų pėdus į gubeles. Išdžiūvusius kur tai išveždavo. Tai ne vienerius metus tęsėsi ir po karo. Jau Biržų miškininkai turėjo savo krovininių automašinų. Vienos jų vairuotojas A. Laniauskas sakė, kad tokį neįprastai lengvą krovinį vežąs į odų išdirbimo įmonę Rygoje.

Ne tik dėl natūralios cheminės medžiagos žievino spygliuočius. 1944 -jų pavasarį į medienos sandėlį prie Pono tilto per Rovėją privežė rinktinių rąstų. Ilgi, tiesūs. Nužievino. Padžiovino. Po to ištepė žalsvu impregnuojančiu skysčiu, sukrovė į taisyklingas trikampio formos rietuves, apkalė smaluotu popieriumi toliu ir laikė tam, kad nuodingas chemikalas kuo giliau į medieną įsiskverbtų. O frontas ritosi pagal savo dėsnius. Nespėjo taip paruoštais telegrafo stulpais pasinaudoti hitlerininkai – perėmė stalinistai. Viliojo pirmarūšė mediena karo padegėlius, bet atgrasė pakitusi spalva. Neišsivežiojo po vienkiemius. Pokaryje panaudojo tiesiant elektros laidų liniją tarp Biržų – Latvijos pro Germaniškį.

 Pamąstymai per laiko atstumą: tuomet su hitleriniais  okupantais bendradarbiavę lietuviški valdininkai šitaip tik Biržų krašte išgelbėjo keliasdešimt vyrų nuo mobilizacijos į tarnybą savisaugos daliniuose ar priverstinių darbų Vokietijoje.

Pranašiškos būta miškininkų spėlionės, kad po kelmų išrovimo į kas keli metrai perkasiotą miško žemę įsiterpė daug įvairių medžių sėklų. Ot kils medeliai!,- vylėsi. Neapsiriko. Po keliolikos metų ten iškilo nepraeinamas jaunuolynas. Šviesino ir gamino kirvamalkes. 1956 metais savo kailiu patyriau kokia tai neparanki produkcija, kai dviese į bortinio Zilo kėbulą reikia pakrauti, nuvežus iškrauti 10 kub. m kastuvo koto storio, metro ilgio brūzgulius. Nuskurdinti gyventojai pirko ir džiaugėsi, kad bent tokių malkų gauna.

Kelmarovyste vokiška tvarka neapsiribojo. 1944-jų pavasarį į Tabūną atėjo, dviračiais suvažiavo  Biržų gimnazijos  moksleiviai. Sėsią eglutes – nuvilnijo žinia tarpumiškės vienkiemius. Kai sėjimo sąvoka susijusi tik su žiemkenčiais, vasarojumi, miško sėjimas vėl kažkas nematyta, negirdėta. Sėti sėklikes daigynuose, kurių Tabūne buvo net du – dar suprantama. O čia – tiesiog miške. Ir ėjo suaugę, bėgom vaikai žiūrėti naujo išmislo, bet nieko mandraus nepamatėme. Gimnazistas kauptuku praardo samanų plotelį, o jo porininkė ten įberia kelias sėklytes. Vaikinas kauptuku dar pajaukia dirvožemį ir abu, žengę kelis žingsnius nurodyta kryptimi, vėl pakartoja tuos pačius veiksmus. „Vaikai, vaikai, kas ir kada sulauks jūsų medžių? Jau frontas virpina žemę“,- graudeno ūkininkai moksleivius. Kaip matyti, po septyniasdešimt metų medžiai išaugo iki brandos. Dalyje gimnazistų apsėto ploto jau ir biržė plynam kirtimui atrėžta. Tik neteko patirti, kad bent vienas iš miško sėjėjų būtų lankęsis pasigėrėti savo darbo rezultatais. Todėl, kad jauni, išsimokslinę žmonės išsiblaškė po visą pasaulį, o likusiems Lietuvoje pokaris buvo pražūtingas. 

Vaikystėje nebuvau tik pasyvus stebėtojas. Būginių pradinės mokyklos tipinį pastatą statė prieškaryje. Neužbaigė, neapželdino. Toks vienišas ir stovėjo nykiame, šaltiniuotame lauke. Mokytoja visiems keturiems skyriams Bronė Gaigalaitė, bendraudama su miškininkais, ėmėsi medelių sodinimo. Nežiūrėjo, kad karas, hitlerininkų okupacija neša įvairius nepriteklius, atvežė pamiškėje iškastų berželių, o mokiniai kasėme duobes, pamokant suaugusiems – sodinome. Dalis jų, tikiu ir mano sodintų, išlikę iki dabarties.

Tradicijos – kiekvienas vyras privalo pastatyti namą, užauginti sūnų ir pasodinti medį - laikymasis komplikuotas. Su pirmomis dviem dalimis – gerai. Su medžiasodžiu supainiojo pokario nepritekliai. Nuo 1949-jų tėvai kolūkiečiai. Jų turėtas 16 ha žemės sklypas, inventorius jam dirbti, ūkiniai pastatai – suvisuomeninti. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis – pasodybinis 60 arų sklypelis, į kurį primatuotas kiemas, sodas. Dar  gabaliukas Rovėjos lankų ganyklai, šienavimui. Reali grėsmė iškilo ąžuoliukams, prieš kelioliką metų pasodintiems tėvo motinos gimus anūkams, tai yra mums su sese. Primityviai saugojom, kad girtas traktorininkas nesutraiškytų, kiti tokie pat bėdžiai kolūkiečiai savo gyvulių metalinėmis grandinėmis neraišiotų. Bendromis pastangomis, tarpusavio supratimu – išsaugoti. Dabar jie galiūnai. Liemenų apimtis – daugiau kaip po du metrus. Bet čia ne apie tai… 

Nuo 1950-jų pavasario šeimoje ūkelyje kiekviena žemės pėda, joje užaugęs žolės kuokštas – vertybė. Tik šitaip kruopščiai išnaudojant tai, ką duoda ne itin derlinga dirva tėvai sugebėjo tvarkytis taip, kad neteko patirti kolchozinio  badmečio. Reali grėsmė iškilo dvidešimtmetėms liepoms, susodintoms apie vienkiemį. „Šaknys dirvožemį alina, šakų pavėsyje daržovėms, net javams saulės stinga“,- bėdavojosi tėvai. Trumpinom viršūnes, genėjom šonines šakas. Tokios sukarikatūrintos liko iki dabarties. Jaunimui, nežinančiam laikmečio realybės, nesuprasti, kodėl medžiai ne kaip medžiai, o su dešimtimis viršūnių.

O gamtoje gyvenimas slinko pagal savo dėsnius. Netolimoje kaimavietėje senieji ąžuolai brandino giles. Stvarstė juos kėkštai ir nešėsi link savo buveinių. Kai kurie iškrisdavo, gal kai kuriuos paslėpdavo. Skaudu, bet per kiekvieną šienapjūtę nupjaudavau po keliolika šiųmetinių ir stambesnių. Kolūkis savo valdose traiškė be skrupulų. Tik išdygusio ant visuomeninės žemės ir pasodybinio sklypo ribos, nenaikinau. Geriau būtume vyšnių ar slyvų pasodinę,- moralizavo motina. Bet naikinti griežtai nereikalavo. Toks ir praaugo kadaise nuskriaustas liepas. 2015 m. liemens apimtis buvo 1,90 metro, aukštis gerokai virš dvidešimties. Tuo pačiu, tai konkretus reliktas, kaltinimas praėjusiam laikmečiui. Jeigu prieš šešiasdešimt metų nebūčiau nušienavęs išlikusio bendraamžių – vienkiemis jau stovėtų keliasdešimties panašių gražuolių apsuptyje.

Po 1992-jų atgavus teisę į turėtą žemę, šienas, ganyklos dar turėjo vertę. Antra, nešienausi – vienkiemis apaugs brūzgynais. Šienavau, bet užmatęs ąžuoliuko žalsvumą pakeldavau dalgį. Ne kiekvieną užmatydavau, aplenkdavau, tačiau atrankinės šienapjūtės rezultatai – akivaizdūs. Kai LMS asociacijos Biržų skyriuje kilo idėja Lietuvos (kiekvienam) šimtmečiui – po šimtą ąžuoliukų – nedvejodamas palaikiau bendraminčius. Kaip dalis skyriaus narių esu iš tų, kuriems sodinti nebereikia. Ąžuoliukai jau yra, žaliuoja! Tereikia užtikrinti apsaugą dabar ir dar keliolika metų ateityje.   

J.Dagilis: nuostata „kiekvienas vyras privalo pastatyti namą, užauginti sūnų praplečiu bei papildau dar dviem punktais: auginti  po šimtą medžių. O apie tai kokiomis aplinkybėmis tai vykdome – sudaryti knygą.

Suprantu, kad tokių savavaliautojų ugdomos ąžuolų grupelės sulauks griežtos kritikos: Sodinam be projektų! Nesertifikuoti sodinukai, gojeliai formuojasi skirtingo amžiaus ir t. t. Bet, kaip sakoma, šuniukai loja – karavanas eina. Prigimtis, lietuviškas charakteris ar kas tai kita dažną lietuvį lenkia medžių globai. O nuostata „kiekvienas vyras privalo pastatyti namą, užauginti sūnų praplečiu bei papildau dar dviem punktais: auginti  po šimtą medžių. O apie tai kokiomis aplinkybėmis tai vykdome – sudaryti knygą. Pavadinimas aiškus – MIŠKAIS ATEINA VALDININKAI. LAIKINI. Po tokia antrašte ir skiriami aukščiau surašyti ir panašūs  kiti puslapiai.

Žmonių ir medžių paralelės kartais susieina, persipina netikėčiausiuose lygiuose. Šiame straipsnyje teigiau, kad pasistačiau namą. Papildau – koks namas be medienos? Statėme 7- 8 -tame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tai laikotarpis dar įvardijamas kaip brandaus socializmo metai. Lietuvos kaimų gyventojams – pražūtingi metai. Kėlė iš vienkiemių visada primokėdami, nepaklusniuosius – ūkiškai, kitaip šantažuodami. Melioratoriai kasmet sunaikindavo šimtus vienkiemių, dešimtis kaimų. Tuo pačiu žydinčius sodus, kitus medžius. Nedarė išimčių ir ąžuolams. O Biržų krašte jų buvo. Ne į visus pretenduodavo sodybų, laukų savininkai. Ūkiškai mąstantys melioratoriai žinodami, kad projekto ribose palikti nei akmenų, nei medžių negalima, ąžuolus nustūmė į pamiškę. Gal kada kas paims, pasinaudos -  tikėjosi. Nei velnio! Budri, darbą priimanti komisija užmatė ir įsakė sunaikinti. Naikinimas – nepigus procesas. Buldozeriu išrausia ilgą gilų kanalą ir vikšrais aplamdę šakas, šaknis, nustumia žemyn buvusias sodybų puošmenas, jų šeimininkų pasididžiavimą.

Valstybinio požiūrio į taip naikinamą medieną nebuvo. Malkines dar pasiimdavo kolūkiai ar gyventojai. Dar turėjo užsakymą paruošti kiek tai obelų medienos suvenyrų gamybai. O ąžuolų, jeigu pageidauji – vežkis kiek išgali. Ir vežėm! Nebijodami, kad tuomet individualius namus besistatantys buvome apšaukti liaudies priešais. Nes nepataikavome vietos valdininkijai dėl valstybinių ar kooperatinių butų daugiabučiuose. O su nurašytais, pasmerktais ąžuolais dirbome taip: rankiniu dvitraukiu pjūklu suskersuoji, sunkvežimį atdaru bortu įvažiuoji į nebaigtą sodybos kapavietę, o buldozeristas rąstus suridena į kėbulą. Į storesnius, kaip 70 cm nepretendavom. Žinojome, kad rajone nėra lentpjūvės, kuri „apžiotų“. Štai ką primena kai kurie laiptinės, rūsio elementai.

Į tas pačias duobes stūmė, užkasinėjo ir akmenis. Po daug metų lėtaeigiu sklandytuvu praskrendant virš melioruotų plotų dar javų laukuose kaip žaizdos matydavosi sodybų, miškelių kapavietės. Iškeltas į paviršių, sujauktas su ariamu sluoksniu podirvis negreit pradėjo brandinti javus, kaip to tikėjosi tuometinė partija ir vyriausybė.

Jonas Dagilis
LMSA Biržų skyriaus narys
2015 m. rugpjūtis