Naujienos

J.Dagilis: Dirbtines audras virš valstybinių miškų stebint

Gamtoje ir spaudoje aš ne naujokas. Gimiau, augau tarpukario metais miškingoje vietovėje. Mūsų vienkiemyje ir pas kaimynus eigulys, kiti miškininkai pagalbos prasme būdavo pirmi svečiai po kunigo. Tai nesumenko ir metų bėgyje. Ir šis straipsnis apie žmones tarp medžių blaškomų politinių intrigų sūkuriuose – ne pirmutinis. Po vieno tokio gavau įsimintiną patarimą: „Nereikia rašyti esant prastai nuotaikai.“

Ot pasakė! Privataus miško savininkas laimingas, geros nuotaikos!? Skamba kaip dvidešimt pirmojo amžiaus trumpiausias lietuviškas anekdotas. Tai kas apkartina rūsčią privatininkų kasdienybę surašyti ant briedžio odos netilptų. Bet čia ne apie tai...

2015-jų pavasaris išsiskyrė reorganizacinėmis audromis ir virš valstybinius miškus prižiūrinčių urėdijų. Į tai įtraukta gerb. Prezidentė, Vyriausybė, net naujai pradėjęs eiti pareigas generalinis miškų urėdas. Nežiūriu į šią pasiutpolkę pagal posakį – su pasigėrėjimu, kai kaimyno daržinė dega, o su užuojauta ir baime. Pernelyg glaudžiai mes susiję. Juo labiau, kad karštos galvos nerimsta, grasinasi kad imsis ir privatininkų. Jau dabar viešai ripuojama, kad perdaug miškų išdalinta. Tartum 1940-siais nebūta įvykdyta žemių ir miškų nacionalizacija, o nuo 1991-jų pradėta atstatyti nuosavybė. Bolševizmo išsiilgusiems tai kliuvinys.

Tarpukarį pažįstu ne tik per gyvąją atmintį. Turiu galimybę paskaitinėti ir rašytinius šaltinius. Anuo metu valstybinius miškus administravo Miškų departamentas prie Žemės ūkio ministerijos. Darbuotojų vos keliolika. Dar Panevėžyje veikė keturi Miškotvarkos būriai. Ir to visiškai pakako, kad koordinuotų 41 urėdijos veiklą. Urėdijų, kurios tik kūrėsi neturėdamos patalpų, pakankamai miškininko išsilavinimą turinčių darbuotojų. Dabar tai tolima, sunkiai suvokiama, tikėkime, negrįžtama praeitis.

Biržų miškų urėdija įkurta 1920 metais. Plotai – dauguma suvalstybinti grafų Tiškevičių miškai. Su miškais perėmė ir eilę pastatų, tarp kurių ir grafienės Klementinovos vardo dviaukštį medinį vasarnamį. Išardę atvežė iš anapus girios ir vėl sustatė Parovėjos dvarvietėje ant 1905 m. revoliucionierių sudeginto rūmo pamatų. Ten urėdija veikė iki 1944-jų vasaros, kai sudegė fronto mūšių metu. Iki sudegant ir vėliau urėdija vyresniųjų kaimiečių buvo vadinama Klementinovka. Nežiūrint į pravardžiavimą veikė darniai, turėjo pagarbą tarp kaimiečių, nes ir jiems tarnavo. Iš pavaldžių girininkijų urėdas Stasys Šenferis reikalavęs, kad bent kartą metuose savo valdose pamatytų kiekvieną medį. Gal dabartiniu požiūriu tai nebūtina, bet eiguliai, kiti miškininkai ne tik dažnai pėsti, raiti žvalgėsi po valstybinius miškus, bet neaplenkdavo ir ūkininkų. Užsukdavo ir į pamiškės vienkiemius. Neįžeidžiant, atsargiai, tik įsitikinti, kad pas savininką nėra nelegaliai persitemptų malkų.

Siekiantys urėdijų pertvarkos vienu argumentu laiko faktą, kad daug neapdirbtos medienos išvežama iš Lietuvos. Tai ir mums, privačių miškų savininkams nepatinka. Bet kad užsieniečiai brangiau moka! Vieni po to deda tašką, kiti šauktuką. Ir konstatavus faktą diskusija stabdoma. O reikia pratęsti, išsiaiškinti, kodėl lietuviškos medienos perdirbimo įmonės Lietuvoje nekonkurencingos su užsieniečiais. Jie superka brangiau, net emigrantams iš Lietuvos, dirbantiems jų įmonėse, moka europinį atlygį. Iš kokio gausybės rago toks dosumas? Lietuviškos medienos perdirbimo įmonės neplėtojamos. Veikiančios – prie bankrotų ribos. Kodėl nebandoma aiškintis iš kur tokie kontrastai, lyginant su kitomis Europos šalimis? Gal todėl, kad gerai žinoma jog miškininkystės, medienos perdirbimo pramonės žlugdymo šaknys giliau, šakos plačiau.  Urėdijų naikinimas tai tik triukšmelis nukreipti dėmesį nuo bendros problemos. Visose srityse perdaug valdininkų. Ypač aplinkosaugoje. Dubliuoja vieni kitus, kartojasi. Nuo smlkmeniškos globos kenčiame privačių miškų savininkai ir profesionalai. O darbinė veikla žymiai palengvėtų Valstybei ekonomiškai, būtų naudinga sumažinus struktūras aplink generalinę Lietuvos miškų urėdiją.

Biržų rajono kraštovaizdį paįvairina sunaikintų ar išlikusių sodybų seni medžiai. Kūrėsi ūkininkai vienkiemiuose, klausė krašto pagražinimo draugijos, kitų specialistų patarimo, pirko ir sodino. Daugiausia liepos. Tai buvusio urėdijos medelyno palikimas. Ir taip save yra įamžinusi ši administracinė – ūkinė organizacija. Bet ar to pakanka? 2020-siais Biržų ir dauguma urėdijų minės savo veiklos šimtmetį. Ar bus to sulaukta – klausimas kol kas be atsakymo. Tačiau tai netrukdo kaupti medžiagą urėdijų bei joms pavaldžių girininkijų istorijoms. 2006 m. išleistoje monografijoje BIRŽŲ KRAŠTO MIŠKAI IR MIŠKŲ ŪKIS ūkinės veiklos personalo skyriuje paminėti 1162 dirbę bei dabar dirbantys darbuotojai. Sudėtingų likimų, įdomių asmenybių būta. Nederėtų juos nustumti užmarštin. O iš dabartinių norėtųsi daugiau. Pavyzdžiui, kodėl prie urėdijų negalėtų veikti projektuotojų, geodezinių matavimų specialistai? Mes privatininkai mokame į Valstybines įmonės kasą – o jie mums savo paslaugas, žinias. Svajonės. Bet svajonės Lietuvoje berods dar neuždraustos.

Jonas Dagilis, LMSA Biržų skyrius
2015 m. birželis