Naujienos
R.Prūsaitis: urėdijos pamatu turi būti girininkija ir kasdien besidarbuojantys miške jos darbuotojai
Apie svarstomą galimą urėdijų veiklos pertvarką ir valstybinių miškų ūkinės veiklos gaires išsamiai supažindina generalinis miškų urėdas dr. Rimantas Prūsaitis. Urėdą kalbina žurnalo "Mūsų girios"vyr.redaktorius Rimondas Vasiliauskas, interviu rasite straipsnyje "Trypčiojimas vietoje- veikla be perspektyvos" žurnalo 2015 m. Nr.4.Nuotr.: generalinis miškų urėdas dr. Rimantas Prūsaitis
Prašome trumpai pristatyti miškų urėdijų ūkinės veiklos rezultatus ir prioritetus.
Praėjusiais finansiniais metais miškų urėdijos gavo 572001470 litų pardavimo pajamų, 44215264 litų pelno (nuostolių) prieš apmokestinimą ir 3765654137656541 litą grynojo pelno (nuostolių). 2013 m. metais miškų urėdijų pardavimo pajamos sudarė 531882140 litų, pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą – 4451579844515798 litų, o grynasis pelnas (nuostoliai) – 38413506 litai. Vadinasi, miškų urėdijų pelnas 2014 m. mažėjo 1,9 proc. arba 0,7 mln. litų.
Per šių metų I ketvirtį miškų urėdijos realizavo 832,46 tūkst. kub. m apvaliosios medienos ir 42,2 tūkst. kub. m miško kirtimo atliekų. Vidutinė apvaliosios medienos kaina buvo 42 eurai už kub. m (145 Lt), kirtimo atliekų – 9 eurai už kub. m (31 Lt). Lyginant su tuo pačiu 2014 m. laikotarpiu apvaliosios medienos 54 tūkst. kub. m ir kirtimo atliekų 21 tūkst. už kub. m realizuota mažiau. Vidutinė apvaliosios medienos pardavimo kaina sumažėjo 2,89 euro už kub. m, kirtimo atliekų išliko tokia pati.
Šiemet numatoma atkurti 9708 ha miško kirtaviečių, o įveisti 781 ha naujų miškų ne miško žemėse.
Pagrindiniu prioritetu 2015 m. numatomas žaliavos iš miško kirtimo atliekų gamybos apimčių didinimas bei skiedros gamyba ir jos pateikimas biokuro biržai konkurencingomis kainomis.
Prioritetiniai uždaviniai: mobilios miško apsaugos kontrolės grupės veiklos vykdymas; bendros informacinės miškų ūkio veiklos apskaitos sistemos kūrimas ir diegimas; miškų urėdijų veiklos ir turto panaudojimo efektyvumo didinimas; miškų urėdijų likvidinės medienos tūrio išeigos kontrolė.
Nuo šių metų pradžios gana vangiai vyksta prekyba kai kuriais apvaliosios medienos sortimentais. Medienos perdirbėjai varsto LR Seimo, Vyriausybės duris, siekdami keisti Prekybos apvaliąja mediena taisykles ar net Miškų įstatymą. Kas numatyta susidariusiai situacijai stabilizuoti?
Dabartinė padėtis nėra tragiška, nors kai kurių sortimentų pardavimai, iš tikrųjų, sumažėjo. Be to krito ir medienos kainos. Lyginant su praėjusiais metais, šiemet numatome gauti mažiau pajamų. Medienos perdirbimo įmonių, medienos eksportuotojų atstovai ne kartą kreipėsi į Aplinkos ministeriją inicijuodami Prekybos apvaliąja mediena taisyklių tam tikrų punktų pakeitimus motyvuodami tuo, kad dabar jose trūksta lankstumo, operatyvumo. Generalinė miškų urėdija su kai kuriais jų pasiūlymais sutinka, nors neabejotinai gins miškų urėdijų komercinius interesus. Bet kokie pakeitimai galimi tik abipus naudingomis sąlygomis.
Pagal dabar galiojančias taisykles, pasirašius ilgalaikes sutartis, medienos pardavimo kainas galima tikslinti tik kas pusmetį. Tačiau pusė metų – pakankamai didelis laikotarpis, per kurį medienos rinkoje gali įvykti nemaži kainų svyravimai. Bendru sutarimu svarstoma galimybė ilgalaikių sutarčių kainas tikslinti ne kas pusmetį, bet kas ketvirtį. Be to teiksime pasiūlymą, kad pakartotiniam aukcionui trumpalaikėms sutartims sudaryti atskiriems sortimentams kainą galima būtų mažinti iki 20 proc. Pavyzdžiui, pirminiame aukcione parduota apie 90 proc. pjautinųjų rąstų. Pakartotiniame aukcione šiam sortimentui kainą būtų galima mažinti 2-3 proc. Tačiau, tarkim, nepardavus 80-90 proc. malkų ar popiermedžių, pakartotiniame aukcione kainą siūlytume leisti mažinti nuo 10 iki 20 proc.
Balandžio viduryje medienos pramoninkų atstovai eilinį kartą iniciavo Seime Miškų įstatymo pakeitimą, kuriuo žaliavinę medieną iš valstybinių miškų mūsų šalies medienos perdirbėjai galėtų įsigyti pirmumo teise. Tačiau toks teisinis reguliavimas pažeidžia normalaus rinkos funkcionavimo bei lygiateiškumo principus. Laisvas prekių judėjimas yra viena iš ES bendrosios rinkos laisvių, įtvirtintų Sutarties dėl ES veikimo 26 straipsnyje. Siūlytas teisinis reguliavimas galimai ribotų laisvą prekių judėjimą, kadangi kitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys neturėtų galimybių arba turėtų apribotas galimybes įsigyti valstybiniuose miškuose pagamintą žaliavinę medieną. Be to būtų taip pat diskriminuojami kita veikla užsiimantys ūkio subjektai, išskyrus medienos apdirbimo ar perdirbimo veikla šalyje užsiimančius asmenis. Dėl šių priežasčių pramoninkų siūlymas nesulaukė pritarimo Seime.
Daugumos miškų urėdijų galvos skausmas – prekyba miško kirtimo atliekomis biokurui. Tačiau šioje rinkoje, ypač šiemet, padėtis taip pat ne iš geriausių…
Iš tikrųjų, prekyba miško kirtimo atliekomis šiemet vyksta vangiai. Žinoma, įtakos turėjo šilta žiema. Vis tik pardavimų kiekiai mažesni nei tikėtasi. Kitą vertus, miškų urėdijoms po vieną atskirai sudėtinga dalyvauti Energijos išteklių biržos „Baltpool“ organizuotuose aukcionuose. Nors Švenčionėlių, Tauragės ir Valkininkų miškų urėdijas jau šią vasarą pasieks kirtimo atliekas smulkinančios mašinos, jos tik savo urėdijos ribose galės gaminti skiedras. Norėdamos smulkinti kirtimo atliekas biokurui kaimyninėms miškų urėdijoms, šios trys urėdijos bus priverstos dalyvauti viešuosiuose konkursuose. Niekas negarantuoja, kad laimės konkursą būtent jos, o ne kiti rangovai. Norint būti konkurencingais biokuro kiekiu, pristatymo vieta ir kaina, neabejotinai reikalingas kooperavimasis. Deja, galiojantys įstatymai to neleidžia daryti savarankiškoms pelno siekiančioms valstybinėms įmonėms. Tik užtikrinus ilgalaikį, nepertraukiamą didelio kiekio kirtimo atliekų tiekimą, miškų urėdijos galės konkuruoti ar net pirmauti šiuose pardavimuose. Būsime pasmerkti, jei kaip iki šiol miškų urėdijos pateiks po vieną, dvi puspriekabes biokuro per savaitę. Yra ir tokių miškų urėdijų, kurios net nepradėjo to daryti.
Iki rudens numatoma inventorizuoti miškų urėdijų medelynus. Koks šios inventorizacijos tikslas? Ką manote apie miško sodmenų auginimą su uždara šaknų sistema konteineriuose? Kokia tokio medelyno įrengimo perspektyva miškų urėdijose?
Daugumoje miškų urėdijų į medelynus buvo investuojama daug metų, tačiau šis procesas vyko gana chaotiškai, praktiškai be reikiamos kontrolės. Kaip kas sugebėjo, taip tas juos modernizavo. Nuo šių metų pradžios pristabdytos bet kokios investicijos. Generalinės miškų urėdijos komisija iki rudens pagal numatytus kriterijus įvertins realią medelynų padėtį. Išskyrėme tris medelynų grupes: stambūs ir perspektyvūs, galintys būti regioniniais; vidutinio didumo medelynai, tinkantys palikti prie regioninių; neperspektyvūs – maži daigynėliai, kuriuos reikės naikinti. Medelynai turėtų būti ne mažesni kaip 20 ha ploto, turintys modernias laistymo sistemas, pažangią priežiūros techniką, šaldytuvus.
Lyginant su kaimynais, Lietuva iki šiol neturi medelyno, kuriame būtų auginami sodmenys su uždara šaknų sistema. Iniciatyvą įrengti tokio pobūdžio medelyną pirmoji pareiškė Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija. Šio medelyno projektinė sąmata numatyta 3,5 mln.eurų (apie 12 mln. litų). Urėdija yra sukaupusi apie 1,7 mln. eurų (apie 6 mln. litų) nuosavų lėšų, gautų daugiausia vykdant pagrindinius kirtimus škvalo padariniams likviduoti. Dar 1,7 mln. eurų (apie 6 mln. litų) numatoma skirti iš Aplinkos ministerijos Bendrųjų miško ūkio reikmių finansavimo programos. Žvelgiant į perspektyvą, Dubravos EMM urėdija per maža vykdyti tokį projektą, nes vien tik amortizaciniai atskaitymai žymiai sumažins pelningumo rodiklį. Manau, kad, eksploatuojant tokio masto medelyną, kasmet tektų remti šią miškų urėdiją. Jei nebus nuolatinio sodmenų su uždara šaknų sistema realizavimo Lietuvoje ir užsienyje, teks dirbtinai palaikyti ją, tarkim, įvedant privalomą sodmenų pardavimą kiekvienai šalies miškų urėdijai. Tinkama infrastruktūra panašaus medelyno įkūrimui yra dar Panevėžio miškų urėdijoje. Valstybinių miškų sistemoje per ateinantį dešimtmetį reikėtų įkurti bent 5 medelynus sodmenims su uždara šaknų sistema auginti.
Kokie pertvarkymai vykdomi Kuršių nerijos NP miškuose, juos perdavus Kretingos miškų urėdijai?
Kuršių nerijos nacionalinio parko miškus nuo balandžio pradžios perėmus Kretingos miškų urėdijai, joje įsteigtas miškų urėdo pavaduotojo etatas (Kuršių nerijai), įkurtas savotiškas administracinis vienetas prie miškų urėdijos.
Vyksta kilnojamo ir nekilnojamojo turto perdavimo procedūros. Neseniai lankėmės Kuršių nerijoje – vertinome miškų būklę, girininkijų, ūkinių pastatų, garažų stovį, kaip vyksta atkūrimo darbai po gaisro ir pan. Daug diskutavome su darbuotojais, aptarėmė svarbiausius būsimus darbus. Nidos girininkijoje reikėtų nedidelio remonto, Smiltynėje planuojama statyti naują girininkijos pastatą, o Juodkrantėje teks nuomuotis naujas patalpas, nes pastaruoju metu girininkijos darbuotojai glaudžiasi privatizuotos girininkijos nedideliame kambarėlyje. Neabejotinai reikės likviduoti iki šiol išlikusius smulkius neperspektyvius daigynėlius, nes Kretingos miškų urėdija pajėgi neriją aprūpinti savais sodmenimis. Iki šiol Kuršių nerijos NP miškininkai medieną pardavinėjo nekirstu mišku. Kadangi tai neekonomiška, medienos ruoša ateityje užsiims Kretingos miškų urėdija. Nedelsiant numatyta tinkamai įrengti priešgaisrinius kelius bei įsigyti galingus kilnojamuosius vandens siurblius.
Pernai patvirtintos Miškų įstatymo pataisos, kuriomis nustatytas papildomas 5 proc. mokestis privačių miškų savininkams už parduotą medieną. Dauguma šių lėšų numatyta panaudoti miško keliams tiesti ir remontuoti. Kaip tai bus vykdoma praktikoje?
Nuo šių metų sausio 1 d. įsigaliojo Miškų įstatymo pataisos, kuriomis nustatytas už parduotą medieną papildomas 5 proc. mokestis privačių miškų savininkams. Sutinkamai su priimtomis nuostatomis, miško kelių remontui iš Bendrųjų miško ūkio reikmių finansavimo programos šiemet bus skirta apie 1,7 mln. eurų. Apie 2 mln. eurų miškų urėdijos gaus iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos. Miškų urėdijos kelių statybai ir remontui numato investuoti apie 5,8 mln. eurų nuosavų lėšų. Vietos savivaldos komisijos, kurias sudarys savivaldybių, seniūnijų, privačių miško savininkų, miškų urėdijų atstovai, nustatys kelių tvarkymo eiliškumą. Visus miško kelius remontuos pačios miškų urėdijos arba jų pasamdyti rangovai. Nemaža miškų urėdijų dalis turi reikiamos kelių remonto technikos. Tačiau, kaip minėjau, ne visada ta technika bus pilnu pajėgumu panaudota – kaimyninei miškų urėdijai „pagelbėti” galės tik laimėjusi viešą konkursą ar apklausą. Apjungus kelių miškų urėdijų pajėgas, kelių remonto technika neabejotinai būtų panaudota žymiai efektyviau.
Reikia pripažinti, kad ne visose miškų urėdijose ir miško ruošos bei išvežimo technika panaudojama pilnu krūviu. Pasitaiko, kad medkirtės ir medvežės net miško kirtimo sezono metu, o medienvežiai ištisus metus daugumoje miškų urėdijų dirba tik viena pamaina.
Praėjo penki mėnesiai, kai esate paskirtas generaliniu miškų urėdu. Kokie pokyčiai įvyko per šį laikotarpį Generalinės miškų urėdijos, miškų urėdijų veikloje? Kas numatoma artimiausiu metu?
Atlikus praėjusių metų pabaigoje Generalinės miškų urėdijos vidaus auditą, įvykdytas kai kurių specialistų perkėlimas tarp skyrių. Panaikintas vienas vyr. patarėjo ir generalinio miškų urėdo pavaduotojo etatai. Atsižvelgiant į STT rekomendacijas, Generalinėje miškų urėdijoje įkurta Miško resursų kontrolės mobilioji brigada, kuri tikrina medienos sortimentavimą, tūrį, atleidimo važtaraščius ir pan.
Kai medienos kainos buvo pakankamai aukštos ir nuolat kilo, miškų urėdijos turėjo galimybę sukaupti nemažai piniginių atsargų. Dabartiniu metu praktiškai visų medienos sortimentų kainos mažėja arba bent stabilizavosi. Už parduotą medieną šiemet numatoma gauti apie 15-18 mln. eurų mažiau pajamų. Ir tik tuo atveju, jei vyks sėkminga prekyba. Ypač sunkiai parduodama malkinė mediena ir popiermedžiai, todėl kai kuriose miškų urėdijose teko net gamybą pristabdyti.
Artimiausiu laiku visos miškų urėdijos privalo pristatyti naują įmonės struktūros projektą bei pateikti siūlymus dėl girininkijų plotų optimizavimo bei girininkijų darbuotojų atlyginimų išlyginimo. Gautos paraiškos iš Vilniaus, Prienų, Telšių, Ukmergės miškų urėdijų kelioms girininkijoms reorganizuoti. Dabar šalyje yra 350 girininkijų. Jų vidutinis plotas apie 3000 ha, kuris laikomas pačiu optimaliausiu.
Pagal plotą pačios didžiausios girininkijos yra Ignalinos (5031 ha), Šiaulių (3900 ha), Druskininkų (3780 ha), mažiausios – Utenos (2231 ha), Vilniaus (2347 ha), Zarasų (2434 ha), Valkininkų (2467 ha) miškų urėdijose. Generalinė miškų urėdija rekomenduoja, kad vidutinis girininkijos plotas būtų ne mažesnis kaip 2500 ha, todėl dar mažesnes stengiamasi apjungti. Tokią praktiką geriausia taikyti ten, kur centralizuota miško ruoša ir girininkijos darbuotojams lieka tik miško priežiūra, apsauga bei kiti su medienos prekyba nesusiję darbai. Nors neprieita bendros išvados, kas geriau centralizuota miško ruoša ar ne, miškų urėdijos šiandien turi teisę pačios nuspręsti, kokią sistemą pasirinkti. Girininkijų plotas taip pat nėra fiksuotas dydis, tačiau ten, kur yra šlapios augavietės, II grupės, miestų miškai ir pan., manau, jos gali būti didesnės. Jei miško ruoša necentralizuota, rekomenduojama tokia girininkijų struktūra: girininkas, jo pavaduotojas ir du eiguliai bei dvi transporto priemonės; jei centralizuota – atsisakoma vieno eigulio etato bei vienos transporto priemonės. Toks margumynas, koks yra dabar tarp 42 miškų urėdijų taip pat nepriimtinas. Laikas parodys kokį modelį teks pasirinkti.
Daug miškų urėdijų lėšų reikalauja priešgaisrinių gaisro stebėjimo kamerų priežiūra. Kasmet kiekviena miškų urėdija turi pakloti apie 10 tūkst. eurų vaizdo stebėjimo kamerų bokštų nuomai, profilaktiniam patikrinimui, remontui, sureguliavimui ir paleidimui gaisrų stebėjimo sezono pradžioje. Stebina skirtingų miškų urėdijų operatorių atlyginimai, kurie svyruoja nuo 380 iki 840 eurų.
Visai neseniai gavome pažymą iš Valstybinės miškų
| Kai kurių urėdijų likvidinės medienos tūrio išeiga 2014 m. |
 |
tarnybos, kurioje nurodoma, jog net 15 miškų urėdijų nepasiekė 75 proc. prekinės arba likvidinės medienos išeigos. Kai kurių miškų urėdijų prekinė išeiga siekia vos 60 proc. Standartiškai nelikvidinė mediena turi sudaryti 15 proc., likvidinė – 85 proc. Pavyzdžiui, aplinkos ministro nurodymu miškų urėdijoms numatyta 2014-2018 m. pasiekti vidutiniškai 83,9 proc. prekinės medienos išeigos. Aišku, galimi nedideli nukrypimai – 5 proc. bioįvairovei, kitiems įvairiems netekimams. Jei miškų urėdijų prekinė medienos išeiga sudaro 75 proc., tai dar galima kažkaip pateisinti, tačiau jei ji nesiekia 70 proc., tuomet peršasi negeros prielaidos. Turime puikių pavyzdžių, kai miškų urėdijose likvidinė mediena sudaro 80 ir daugiau procentų. Ten, kur atsižvelgiama į miškotvarkos medžiagą, daromi savalaikiai paskaičiavimai, analizė, tokių problemų nebūna. Jos kyla ten, kur į tuos reikalus žiūrima pro pirštus.
Sumažėjus medienos pardavimams ir kainoms, akivaizdu, kad kai kurios miškų urėdijos ateityje gali pristigti apyvartinių lėšų investicijoms. Tarkim, Kaišiadorių, Kupiškio, Kuršėnų, Marijampolės, Mažeikių, Utenos, Zarasų, iš dalies Biržų, Anykščių miškų urėdijos turi lėšų atlyginimams išmokėti, tačiau jų didinimui, investicijoms šiuo metu pinigų nepakanka. Pasak naujos Utenos miškų urėdės A. Jočienės, jos vadovaujama urėdija iki šiol gyveno praeito šimtmečio lygmenyje – savo infrastruktūra ženkliai atsilikusi nuo kitų miškų urėdijų: apleistos mechaninės dirbtuvės, girininkijų pastatai, kuriuose nėra normalių buitinių sąlygų, dar išlikę archainiai lauko tualetai.
Žinoma, miškų urėdijų konkurencingumui nemažos įtakos turi kirtimo fondai, miškų plotai, tačiau svarbiausiu faktoriumi vis dėlto lieka sugebėjimas racionaliai ūkininkauti. Pakankamai gerų rezultatų pasiekė Kretingos, Trakų, Vilniaus ir kt. miškų urėdijos.
Norint išvengti finansinių sunkumų, viena iš galimų išeičių – lėšų kooperavimas. Tam tikslui reikėtų įkurti naują struktūrinį padalinį. Kadangi miškų urėdijos yra pelno siekiančios valstybės įmonės, naujojo išlyginamojo fondo įkūrimas galimas tik pakeitus Miškų įstatymą. Vargu, ar tam pritartų Seimas. Bent dabar…
Neramina, kad apie 15 miškų urėdijų šiemet bus sunku pasiekti 5 proc. pelningumo rodiklį. Jei privalomųjų darbų procentą padidintume iki 85-90 proc. ankstesnio lygio, tik 10-15 miškų urėdijų neturėtų finansinių problemų. Papildomų lėšų dar reikia valstybinių miškų registracijai užbaigti, vykdyti nepertraukiamą miškotvarką.
Beveik dvidešimt metų diskutuojama apie miškų urėdijų valdymo optimizavimą. Atlikti moksliniai tyrimai, kuriuose rekomenduojama jį keisti, mažinant šių įmonių skaičių. Ar pritartumėte šių darbų rekomendacijoms?
Nuo šio tūkstanmečio pradžios apie valstybės įmonių miškų urėdijų veiklos optimizavimą parašytas ne vienas mokslinis darbas, atlikti keli analitiniai tyrimai. Aplinkos ministerijos užsakymu nepriklausoma konsultacijų ir verslo valdymo paslaugų įmonė Civitta 2013 m. atliko valstybinių miškų sektoriaus ekonominę analizę, kurią pristatė darbe „Lietuvos miškų ūkyje sukūriamą pridėtinę vertę įtakojantys veiksniai ir jos didinimo scenarijai“. Jame ir keliuose prieš tai atliktuose moksliniuose veikaluose rekomenduojama dabar veikiančias 42 miškų urėdijas reorganizuoti į devynias įmones regionuose – valstybės įmones miškų urėdijas. Jų padaliniai, kuriuos sudarytų 4-5 buvusios miškų urėdijos, taip pat turėtų savo vadovus, buhalterijas. Preliminariais paskaičiavimais, sumažėtų apie 200-300 darbuotojų, iš kurių nemažą dalį sudarytų garbingo amžiaus sulaukę centrinio aparato, girininikijų darbuotojai, todėl jų paslaugų atsisakymas nebūtų toks skausmingas socialinis reiškinys. Kitiems garantuotai būtų pasiūlytas darbas kituose skyriuose ar padaliniuose.
Tokia vizija pasirinkta kaip perspektyviausia. Jei per 2-3 metus nepasiteisintų devynių įmonių variantas, lieka vienintelis kelias – pereiti prie vienos įmonės valdymo sistemos. Tačiau dabartinėje situacijoje kurti vieną įmonę nerealu, nes reikėtų pakeisti daugybę teisės aktų, Miškų įstatymo straipsnių. Aišku, tokį variantą šiandien siūlys tie, kurie sieks, kad nieko nebūtų daroma.
Dar siūloma pasirinkti Lenkijos valdymo variantą. Pas kaimynus dabar yra 430 miškų urėdijų bei 17 regioninių direkcijų su centrine būstine Varšuvoje. Jie turi taip vadinamą išlyginamąjį fondą, kuris atitinka pas mus kažkada egzistavusį Miškų fondą. Šio fondo dėka išlyginama miškų urėdijų finansinė padėtis. Kol kas toks kelias taip pat nepriimtinas, nes reikėtų įkurti vieną įmonę, naikinti Generalinę miškų urėdiją ir t.t.
Nors Estijos valstybinių miškų plotas beveik atitinka Lietuvos miškų plotą, šios šalies valstybiniuose miškuose įdarbinti šiandien apie 750 specialistų, Latvijos valstybiniai miškai užima 1,5 karto daugiau nei Lietuvos, tačiau jų sistemoje dirba 950 žmonių. Lietuvos valstybinių miškų sistemoje darbuojasi apie 2000 specialistų. Turime pripažinti, kad Latvijos ir Estijos valstybinių miškų valdytojų pelno rodikliai ženkliai viršija mūsų pasiekimus. Neneigiu, Lietuvos miškų urėdijos taip pat sumoka nemažai mokesčių. Tačiau iš tų 15 proc., sumokėtų į valstybės biudžetą, vis tik apie 5 proc. lėšų įvairiu pavidalu grįžta į mišką. Tai ir pinigai skirti miškotvarkos darbams, Generalinės miškų urėdijos, Valstybinės miškų tarnybos išlaikymui, moksliniams darbams finansuoti, Jaunųjų miško bičiulių sambūrio veiklai remti ir kt.
Reformos tikslas – dabartiniame valstybiniame miškų ūkyje įvesti tvarką, darbo drausmę, tinkamą darbų organizavimą, pasiekti ekonominį efektyvumą, griežtą kontrolę ir t.t, didžiausią dėmesį skiriant miškų priežiūrai, apsaugai, atkūrimui. Dažnai priekaištaujama, jog pertvarkų tikslas – vien tik ekonominės naudos siekimas, kad bus pamintos socialinės miškų urėdijų darbuotojų garantijos. Atvirkščiai, vienas iš svarbiausių permainų tikslų (žinoma, jei tai įvyks) – kievieno miškų urėdijos darbuotojo socialinės gerovės kėlimas. Populiariai kalbant, optimizuojant miškų urėdijų veiklą, bus siekiama palaipsniui didinti atlyginimus.
Remiantis tyrimais, tai galima padaryti tik per tarpines grandis – regionines miškų urėdijas. Nežinau, ar šiandien atsiras toks visažinis, kuris sugebėtų sutramdyti pakankamai išbalansuotą 42 miškų urėdijų veiklą. Tuomet Generalinėje miškų urėdijoje reikia steigti du kartus daugiau etatų, pertvarkyti valdybų darbą, kurios iki šiol veikia formaliai ir praktiškai nefunkcionuoja.
Sutikime, kad tarnautojų skaičius miškų urėdijų centriniame aparate aiškiai per didelis. Piramidės pagrindą būtina gražinti į vietą, o nelaikyti jos apverstos. Akivaizdu, kad kiekvienos miškų urėdijos pamatu turi būti girininkija ir jos darbuotojai kasdien besidarbuojantys miške. Deja, kol kas stipriausia miškų urėdijų grandimi išlieka jų centrai ir vadovaujantys darbuotojai. Negalima nutylėti ir apie abejotinos reikšmės įvairaus pobūdžio viešinimo, teisines paslaugas, pernelyg didelį buhalterijos darbuotojų skaičių. Juk yra nemažai paslaugų ir darbų, kuriuos galima koncentruoti bei susisteminti.
Per paskutiniuosius 15 metų girininkijų sumažinta nuo 450 iki 350. Kiekvienos miškų urėdijos centriniame aparate žmonių skaičius praktiškai nemažėjo – 2005-2007 m. buvo 2300 specialistų, o 2014 m. darbavosi apie 2020 žmonių. Eita lengviausiu, girininkijų mažinimo, keliu. Vargu, ar toks kelias tinkamas ir racionalus? O ir girininkų, jų pavaduotojų, eigulių bei kitų specialistų atlyginimus pakelti ikikrizinio laikotarpio lygmens ar galės kiekviena miškų urėdija? Bent šiandien daugumos miškų urėdijų finansiniai pajėgumai to neleidžia. Tad ar verta laukti? O gal Seimo nariai, sugebantys operatyviai priimti įstatymus, geriau žino apie miškų urėdijų ekonomines, pelningumo galimybes, problemų sprendimo būdus? Argi mes esame kažkokie išskirtiniai, turintys specifinius miškus?
Ikikrizinio lygio ir dar didesnius atlyginimus nori gauti visi. Bet iš kur paimti lėšų jiems didinti? Galime nedaryti jokių investicijų, toliau veržti diržus, gyventi kaip iki šiolei. Prie ko mes prieisime? Ar tai naudinga valstybei? Manau, trypčiojimas vietoje – tai veikla neturinti perspektyvos. Gal verta susimąstyti...
Dėkojame už atsakymus.
Žurnalas "Mūsų girios" 2015 m. Nr.4.
