Naujienos

Aldona Kvedarienė, Valstiečių laikraščio žurnalistė 2005-05-17 d. straipsnyje "Penkiasdešimtyje dvarų - samdyta Lietuva" apie kaimo ateitį ir perspektyvas šnekina Žemės ūkio rūmų Garbės prezidentą profesorių Antaną STANCEVIČIŲ. 

Lietuvos kaimas prarado jau daug ką: gamybą, rinką, įtaką. Europietiškos išmokos už negamybą, už derlingiausių žemių apželdinimą mišku ir toliau Lietuvos žemdirbį stumia nuo ekonomikos arenos.
Tuo tarpu į ją žengia danai su savo tūkstančio kiaulių fermomis, kitas stambus ar skolintas kapitalas. Į savo rankas jis susišluos ir žemę, juolab kad Seimas jau rengia Žemės rinkos liberalizavimo įstatymą.
Praradęs žemę, kaimas praras jau viską. O Lietuva - kaimą.
Ar reikia Lietuvai kaimo? To vėl klausia savo ilgus gyvenimo ir darbo metus kaimui atidavęs Žemės ūkio rūmų Garbės prezidentas profesorius Antanas STANCEVIČIUS.

Žmogaus ir gamtos sargas

– Gerbiamas profesoriau, jeigu šis hamletiškasis būties klausimas, išskyrus Jus ir patį kaimą, niekam daugiau nerūpi, tai gal ir nereikia to kaimo?
– Bet juk viso pasaulio pažanga prasidėjo nuo kaimo. Nuo žemės ūkio vystymosi. Tą darė Amerika. Plėšė prerijas. Tą darė Tarybų Sąjunga. Ji pradėjo kitaip. Ji eksploatavo kaimą: sėmė iš jo, statė pramonę, tiesė kelius. Kai nualino kaimą, sugriuvo ir pramonė, ir pati Tarybų Sąjunga...
Kaimą šiandien išlaiko visos valstybės. Net tos, kurios turi pramonę, brangakmenių kasyklas, ir todėl joms nėra aktualu pačioms gamintis maistą – jo mainais galėtų įsigyti už savo turtus. Kaimą, žemės ūkį vysto net kalnų rajonai, kur sunkios gamtinės, klimatinės sąlygos. Net Laplandija.
– Kodėl visiems reikia kaimo?
– Jei yra miškai, yra ir jų sargai – eiguliai, girininkai. Tad ir kitose Žemės teritorijose turi būti sargai – jose gyvenantys žmonės. Kitaip Žemėje pasidarys kaip Mėnulyje: kam reikės molio, tas atvažiuos jo, išsikas. Reikės žvyro, smėlio, jo prisižers. Reikės seną televizorių išmesti – išmes.
Taigi kaimas – aplinkos sargas. Visos ekologinės, gamtosaugos programos be žmogaus yra niekas.
Kaimas – lygintojas, ūkinės pusiausvyros kūrėjas. Pramonė pulsuoja, gamybos lygis tai kyla, tai krinta. Jos nuosmukių metu pramonės darbininkai grįžta į kaimą. Tą mes jau regėjome ir Lietuvoje. Kai sunyko, bankrutavo miesto įmonės, jų žmonės ėmė grįžti į kaimus, griebėsi žemės. Iš jos šiaip taip išgyveno. Jeigu nebūtų buvę kaimo, būtų buvę daug sunkiau išlaikyti tokią socialinę pusiausvyrą.

Intensyvus ūkis atgyveno

– Klausimu, kur, jei nebus kaimo, pasidės jo ar miesto žmogus, šiandien nieko nesugraudinsime. Į jį atsakoma palyginimu, kiek žmonių dirba Europos ir Lietuvos žemės ūkyje. Taigi ir Lietuvai siūlomas intensyvus ūkis.
– Intensyvi žemės ūkio plėtra gali grėsti didelėmis nelaimėmis. Jei Kinija panorėtų turėti tiek automobilių, kiek jų turi JAV, pasaulyje pritrūktų naftos. Jei ji sunaudotų tiek popieriaus, kiek JAV, iškirstų visus Žemės rutulyje augančius miškus.
Tad pirmiausia reikia žiūrėti, kad nekiltų konfliktas tarp visuomenės ir ekosistemų, nuo kurių priklauso visuomenės gyvenimo sąlygos. Antai mūsų žvejai jau skundžiasi, jog Baltijos jūroje nebėra menkių. Žemę graužia erozija, padidėjo CO2 koncentracija, pradeda tirpti ledynai, kyla jūros vandens lygis, o gruntiniai vandenys žemėja. Gėlo vandens pasaulyje turime ne tiek daug, o kuo toliau, tuo daugiau jo naudojama. Tiek pramonėje, tiek žemės ūkyje. Kuo intensyvesnė gamyba, tuo šių išteklių reikia daugiau.
Todėl jei anksčiau gamyba buvo paremta vartotojiška ekonomika, šiandien turime orientuotis į ekologinę ekonomiką.
Po karo Europa orientavosi į intensyvųjį žemės ūkį. Kai trūko maisto, tokia strategija buvo tinkama. Tačiau pernelyg išsiplėtusi gamyba atnešė naujų problemų, kai nebėra kur dėti perteklinės produkcijos. Dar bandome gintis – muitais, kvotomis. Neatlaikys jų užtvaros. Antai į ES rinkos erdvę veržiasi cukranendrių cukrus, kuris yra labai pigus. Tai kuo gintis? Žinoma, mažėjančiomis kainomis ir geresne produktų kokybe.
Intensyvios gamybos ūkiai geba pagaminti pigų produktą, bet ekologiškai švarų išauginti gali tik šeimos ūkininkų ūkiai. Kuriuose dirba ne samdiniai, bet patys savininkai.

Samdinys ugdo pagiežą

– O ar samdinys blogiau nei savininkas ravi?
– Kalbėdamas apie privataus ir samdomo darbo skirtumus, duodavau pavyzdį dviejų ūkių: Ražausko Žvirblonių bendrovę ir Stonkaus Žvirgždaičių ūkį. Žemės abiejuose ūkiuose buvo vienodai. Bet bendrovėje dirbo 144 samdyti žmonės, šeimos ūkyje – 45. Samdinio darbas nėra efektyvus. Samdymas ugdo tik pagiežą. Tas jausmas anksčiau ar vėliau prasiverš į įvairias nepasitenkinimo formas ir vėl reikės skaityti Lenino veikalą „Ką daryti“.
Valstybės laisvė priklauso nuo nepriklausomybės, žmogaus – nuo nuosavybės.
– Tuomet nuosavybė, kaip ir laisvė, iškovojama...
– Šį rudenį lankiausi Ignalinos rajone, Kaniūkų bendrovėje. Turėjome ten tokį seminarą. Matau, kad žmonės jo nesiklauso: paniurę, sunerimę. Klausiu, kas atsitiko?
– Taigi jau rašėme: į jų bendrovę, kaip ir į daugelį, nusitaikė panevėžiečiai ir pasvaliečiai.
– Apskritai tų bendrovių kūrimas buvo didžiulė klaida. Reikėjo išdalyti žemę ir nelaikyti bendrovių. Visi daliniai sprendimai atneša didžiausius nuostolius. O ką sakė mūsų valdžios vyrai? Vyručiai, darykit viską, kad tik bendrovės išsilaikytų. Kas dabar iš jų liko? Kas jas perėmė? Tie patys vadovai, arba, kaip jūsų laikraštis rašė, „pelėsiniai“ ar kiti iš nusikalstamos veiklos pralobę asmenys. Pavertę žemdirbius samdiniais, jie ir toliau gyvens iš jų triūso.
– Kita vertus, žemdirbiai samdiniais save pavertė patys. Juk tų pajų niekas prievarta iš jų neatėmė.
– O kiek senų žmonių kaime prilupta? Nebūtinai tas, kuris perka pajus, turi prilupti. Jis gali tik naudotis ta padėtimi, kai šiandien kaimo žmogus nėra saugus. O žmogui vis tiek, kokia intencija – ar dėl pajų, ar dėl 100 litų jį prilups.
Pagaliau kokia nuomonė žmonėms buvo diegiama? Jam buvo sakoma, kad tau gyvenimo nėra. Ėjom į ES, ten tokie įstatymai, kad tau jokių šansų konkuruoti su jos ūkininku. O visa parama iš Europos – vėl ne kaimo žmogaus naudai. SAPARD lėšos sunaudotos blogai. Agrarinio instituto duomenimis, tik dešimtadalis projektų paramai gauti buvo ūkininkų, kurie turėjo pirminę gamybą. 90 proc. paramos atiteko perdirbimo pramonei ir stambiesiems ūkininkams. O ši parama buvo skirta ūkininkų ūkiams rekonstruoti ir modernizuoti.
Panašiai bus ir su dabartine parama iš struktūrinių fondų. Viskas eis į stambiuosius ūkius. Po 2007-ųjų ir visai nebeliks tos paramos. Taigi gniaužiamas kaimo žmogus susigūžė ir pasitraukė.
– O į jo vietą vildamiesi, kad perteklinę mėsą dar galima sukimšti į lietuvių pilvus, ateina danai su savo kiaulėmis...
– Nesvarbu kas. Šiandien danai, rytoj – olandai. Abišala, gudrus konsultantas, ir sako, kodėl vyrukas iš Archangelsko kiaulyną gali turėti, o vyrukas iš Danijos negali? O reikėjo kurti ūkininkų šeimos ūkį ir nebūtų vyrukų nei iš Archangelsko, nei iš Danijos. Ūkininko šeimos ūkį seniai propagavau. Dar mane kritikuodavo: sakydavo Stancevičius nori sugrąžinti į viduramžius. Nereikia taip primityviai suprasti šeimos ūkio.

Perspektyviausias – šeimos ūkis

– Koks, anot Jūsų, tas šeimos ūkis?
– Tai – nuo 100 iki 500 ha – optimalaus dydžio ūkis, kuriame būtų auginama tokia produkcija, kuri turėtų paklausą. Kaip minėjau, ekologiškai švari produkcija.
O Lietuvoje – arba labai smulkūs, arba labai stambūs ūkiai. Štai norėčiau pateikti 1930-ųjų, kai buvo baigta dvarų parceliacija, ir 2003-iųjų metų duomenis. 1930 metais nuo 1 iki 10 ha ūkiai sudarė 46 proc. ūkininkų ūkių, o pagal žemės plotą – 17 proc. Šiandien atitinkamai tokie ūkiai sudaro 78 proc., pagal žemės plotą – 35 proc. Nuo 10 iki 50 ha ūkių anuomet buvo 51 proc., kurie užėmė 33 proc. visos žemės. Dabar tokių ūkių yra 20 proc., kurie užima 24 proc. žemės. O didesnių kaip 100 ha ūkių anuomet buvo 0,6 proc., kurie užėmė 6 proc. žemės plotą. Dabar atitinkamai – tokių ūkių 0,9 proc., kurie užima net 37 proc. žemės ploto.
Dabar siekiama 10 tūkst. ha ūkių. Iš žemdirbių triūso pralobusios komercinės struktūros griebėsi investuoti kapitalą į žemės ūkį. Vienas mano mokinys, gabus vyras (negali sakyti, kad šitiems vyrukams trūksta gabumų), turi 12 tūkst. ha. Tai prekybinė įmonė, kuri turi cukraus, trąšų fabrikus, kalakutų fermas. Tai joks ūkininkavimas, o tik savininkui kapitalo, pelno didinimas.
Tuo tarpu ekologinį ūkininkavimą, kurio dabar, kaip sakiau, reikia, turėtų vystyti tūkstančiai gyvenančių kaime žmonių.
Apskaičiavau, kad, jei vidutiniškai vienas ūkis turės 5 tūkst. ha, tai bus 50 dvarų, ir visa Lietuva. Samdinių Lietuva.

Be žemės hipotekos – be valstybės

– Tačiau štai mano rankose – Laikinasis žemės įstatymas, kuris ūkininkui leidžia įsigyti ne daugiau kaip 300 ha, o juridiniams asmenims – net iki 2 tūkst. ha. Šios nuostatos keisti nesirengiama. Seimas atvirkščiai – skuba liberalizuoti žemės rinką. Kas po to vyks? Įsigiję bendroves, mūsų jau apkalbėti investuotojai – ir tėvynainiai, ir užsieniečiai puls supirkinėti žemes. Kuo be žemės taps mūsų kaimas ir jo žmogus?
– Sakiau, kad anksčiau ar vėliau kaip ūkininko ūkį teks kurti ir Žemės hipotekos banką.
Žemės hipotekai savo žemę galėtų parduoti tie, kuriems jos šiandien nereikia. O Hipoteka turėtų ją parduoti tik tiems, kurie ją dirbtų. Šiems turėtų būti žalia gatvė. Žemė jiems turėtų būti parduodama netgi išsimokėtinai. Jeigu vienam ūkininkui nepavyktų išlaikyti žemės, Hipoteka ją perduotų kitam. Žemė niekur iš tikro ūkininko rankų, o kartu ir iš valstybės neišslystų. Žemę žmogus galėtų Hipotekai ir įkeisti. Daug joje galėtų būti operacijų, kurios padėtų kaimo žmogui išvengti amžino samdinio likimo. O kartu – ir valstybei bei tautai.
– Tačiau tik pats žmogus galėtų apsispręsti, parduoti jam žemę ar ne. Jei parduoti – tai kam. Jeigu jis apie tai nemąstys, nepadės ir jokios hipotekos.
– Tik visuomenė čia gali padėti. Kad žmonės suvoktų, jog, pardavę žemes, samdiniais liks ne tik jie. Ir Lietuva.
– Dėkojame, profesoriau, už šį Jūsų nerimą.

Daugiau apie prof. A,Stancevičių skaitykite čia ...>>>