Naujienos

J.Dagilis: Reikia daugiau miškų? Įteisinkite esančius – turėsime

Tai, kad Aplinkos ministerija siekia didinti šalies miškingumą, nesuprantama. Žiūrint iš Lietuvos pakraščio panašu, kad tie 2500 ha kasmet jau pasiekti ir planas viršytas. Bet... iš manęs net vaikaičiai juokiasi, kad senelis daugiau popieriaus sugadina norėdamas mišką pavadinti mišku negu tame miške medienos popieriaus gamybai užauga,- dalinasi sava patirtimi biržietis miško savininkas Jonas Dagilis.

Vaikaičiai dalinai teisūs. Šia skaudžia tema esu iki įgrisimo rašęs įvairiais adresais. Po paskutinio Aplinkos ministro akibrokšto, pagarsinto 2015 m. antroje kovo pusėje, pasikartoju. Asmeninės (ir keliolikos pažįstamų) Golgotos prasidėjo prieš du dešimtmečius. 16 ha žemės sklypo planą asmeniniu prašymu daręs matininkas valdas suskirstė taip: 7 ha ariamos, hektaras miško, trys pelkių ir kitokios įvairovės. Nenorėjau sutikti su dviem hektarais pievų, kurių nėra ir mįslingais trim hektarais želdinių. Kodėl klastojama? Juk ten dar kolūkio užleista mišku!,- stebėjausi. Taip, nešienavo, dar sodino, bet nespėjo įvardinti mišku. Kolūkiai griuvo, buvusiems savininkams atstatant nuosavybę tokia paklaida niekas nesusidomėjo. Tuo kas užaktuota ir jie (matininkai) privalo vadovautis,- paaiškino klaidinimo priežastį.

Apie 2006 m. rajone dirbo Žemėtvarkos Instituto specialistės. Rengė Biržų rajono Savivaldybės teritorijos miškų išdėstymo žemėtvarkos schemą. Juokaudamos siekiui miške įveisti mišką pritarė. Remiantis jų išvadomis bei rekomendacijomis 2006 12 22 Biržų rajono Savivaldybės Taryba vilniečių darbą patvirtino ir tuo vadovaujantis dešimtims valdų savininkų išdavinėjo leidimus įveisti miškus ne miško žemės paskirties sklypuose. Asmeniškai man 6 ha plote. Ne visi tuos leidimus ėmė. „Kam leidimas, jeigu miškas ir taip auga“, - samprotavo.

 Nedaug džiaugsmo ir tiems, kurie tuos leidimus pasiėmė. Į prašymą oficialiai pervardinti mišką mišku,- vietos valdininkai atsakė kol mano popierėliuose nebus medynų taksacijos,  to nedarysiantys. Likimo bendrininkai nuramino, kad taksacija ne problema. Kas dešimtmetis daroma visuose miškuose, neaplenkiant ir privačių. Laukėm. Dantis sukandę mokėjom žemės mokestį, bet pagaliau sulaukėm. Taksatoriai atėjo ir praėjo. Žinodamas tai, 2014 m. pradžioje kreipiausi į Valstybinę Miškų Tarnybą. Tai TARNYBA, kuri pačia geriausia to žodžio prasme tarnauja interesantams. Per dešimtį dienų už keliasdešimties litų mokestį atsiuntė pažymas, kad esu 6 ha miško savininkas. Ir taksacijos daviniai nauji, tikslūs.

Bet neįtiko ir šis dokumentų paketas vietos valdininkams. Nepadaryti geodeziniai  matavimai,  nėra ir miško!

Biržų  kraštotyrininkas Jonas Dagilis jau senokai valdininkams kelia paprastą klausimą jam sugrąžintoje žemėje atgavęs jau ūgtelėjusį savaiminukų jaunuolyną: "Šienauti ar malkauti tokioje vadinamoje žemės ūkio paskirties žemėje?" (nuotr. iš asmeninio J.Dagilio archyvo, 2013 m.)

 

Nelaimės po vieną nevaikšto. Kasmet didinamas žemės mokestis, tuo pačiu ir už plotus, kur dar nuo kolchozmečio kyla jaunuolynai. Dar Žemės Ūkio Ministerija griežtina administracinę atsakomybę už žemės ūkio paskirties žemės plotuose nevystomą žemės ūkio veiklą. O ką išvystyti 30-ties metų miškeliuose ?

2015 – 2017 m. planas numato konkrečias priemones miškams išsaugoti bei gausinti,- skelbia Aplinkos ministerija. Jeigu tame plane būtų punktas, numatantis kaip privačių miškų savininkams peržengti biurokratinį barjerą, trukdantį įvardinti  mišką mišku, daug kas statytųsi į savo vietas. Žymiai ataskaitose padidėtų šalies miškingumas. Nejaugi Lietuvoje niekam nerūpi koks realiai turtas ugdomas ateinančioms kartoms. Neatlyginamai  dauguma tokių miškelių savininkų juos ugdo iš inercijos pratęsdami šeimos tradicijas. Ne piniguose maudosi ir už valstybinį atlyginimą dirbantys, miškų savininkams talkinantys žemėtvarkininkai, miškotvarkininkai. O geodezininkai, pasinaudodami savininkų triūsu, jį įvertinusių duomenimis, tesudedantys taškus ant „i“ – pasiima liūtų dalį.  Tai matydami ir tie privatininkai, kurie išgalėtų susimokėti,- vengia. Morališkai nepakeliamas socialinis kontrastas, matymas kaip pasipinigaujama dangstant vyriausybei.

Savo kailiu patyriau, kad geodezininkų darbai brangūs, o juos atliekantys specialistai išrankūs. Neina ten, kur nesimato dangaus. Bet kaip medynuose, artėjančiuose prie brandaus amžiaus, dangų per šakų trikdžius pamatysi? Medžių laja senai užgožusi leistinas trijų metrų ribines linijas. Praplatinti iki 6 metrų ar platesnes – nekyla rankos. Medžių gaila. Aplinkosaugininkų baisu – tai būtų kvaila ir žalinga gamtai.

Įtikėję tuo, kad geodeziniai matavimai būtini, pigūs ir visiems prieinami, galėtų atriekti dalelę iš ES skiriamų lėšų miškininkystei remti ir už juos, skelbiant viešus konkursus, samdyti specialistus kompleksiniams kadastrinių vietovių matavimams. Tuo užsibaigtų kaimuose užsilikusių žmonių terorizavimas, besitęsiantis dešimtmečius. Jeigu matote geresnių būdų kaip išsiveržti iš valdininkijos suręsto biurokratinio rato – siūlykite.

Jonas Dagilis,  LMSA Biržų skyriaus narys
2015 m. kovas