Naujienos

dr.N.Kupstaitis: Lietuvoje galime pagrįstai didžiuotis savo miškais ir miškų ūkiu

"Kai sulaukiau kvietimo pasidalinti savo mintimis apie tai, kaip atrodo miškai ir miškų ūkis praėjus ketvirčiui amžiaus nuo nepriklausomybės atkūrimo, ilgai nedvejojęs sutikau tai padaryti"- rašo dr.Nerijus Kupstaitis, Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas.

Nuotr.: dr. N.Kupstaitis vieno iš skrydžių į Briuselį Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai metu.
Straipsnis, pavadintas "Viskas gerai su tais mūsų miškais", pirmą kart buvo išspausdintas žurnalo "Miškai" 2015 m. sausio numeryje. Autorius maloniai sutiko pasidalinti mintimis ir su portalo Lietuvosmiskai.lt lankytojais.

"Kai sulaukiau kvietimo pasidalinti savo mintimis apie tai, kaip atrodo miškai ir miškų ūkis praėjus ketvirčiui amžiaus nuo nepriklausomybės atkūrimo, ilgai nedvejojęs sutikau tai padaryti. Save priskiriu realybę suvokiantiems optimistams, taigi galima nujausti, kad vertinimai nebus persmelkti pesimizmo. Nors viską apibendrinti derėtų pabaigoje, užbėgdamas už akių pasakysiu: nematau jokių rimtų argumentų miškininkams plakti save rykštėmis ir su lietuviams būdingu negatyvizmu bėdavoti, kad viskas eina blogyn. Priešingai, matau labai daug įrodymų, kad galime pagrįstai didžiuotis savo miškais ir miškų ūkiu.
Tiesa, bandymus pasiskelbti geriausiais pasaulyje, nelaikau vienu tų įrodymų. Ir be tokių, švelniai sakant keistų ėjimų, matau pakankamai dėmesio vertų teigiamų pokyčių su miškais susijusiame šalies gyvenime",- savo poziciją išsako dr.Nerijus Kupstaitis.

Panaikintas valstybės monopolis miškams.

Bene reikšmingiausias pokytis šalies miškuose ir miškų ūkyje tiesiogiai susijęs su Lietuvos nepriklausomybe – tai privačios nuosavybės teisės į miškus atkūrimas ir privačių miškų atsiradimas Lietuvoje, kuris sąlygojo privačių miškų ūkio susiformavimą. Žinoma, galima ginčytis, ar tas privačių miškų ūkis jau susiformavęs, ar jis toks, kokio norėtų viena ar kita visuomenės grupė. Sutinku, kad tai nebaigtinis procesas, tačiau nesutinku su teigiančiais, neva privačių miškų ūkio Lietuvoje nėra, nes nėra tam skirtos direkcijos ar dar kokios valstybės institucijos, kuri labiau rūpintųsi privačių miškų savininkais. Man privačių miškų ūkis šiandien reiškia, kad privatūs miškai užima labai reikšmingą šalies miškų dalį (apie 40 proc.), šių miškų savininkais yra ženkli Lietuvos gyventojų dalis, šiuose miškuose vykdomi kirtimai teikia beveik 40 proc. medienos (nebūtinai rinkai), šie miškai atkuriami, prižiūrimi ir tvarkomi jų savininkų, šiuose miškuose (ne mažiau nei valstybiniuose) dirba miškotvarkos, miškininkystės ir ypač medienos ruošos paslaugas teikiančios įmonės, šių miškų (žemės) rinka sudaro galimybes persiformuoti ūkiniams vienetams į ekonomiškai gyvybingesnius, stambesnius vienetus ir t.t. Visa tai reiškia, kad privačių miškų ūkis yra svarbus šaliai ekonomine, o ypač socialine prasme. Nesileisiu į svarstymus, kas būtų, jei privačių miškų Lietuvoje nebūtų, bet mano supratimu, alternatyva valstybiniams miškams mažų mažiausiai prisidėjo ir prie pačių valstybinių miškų ūkio ekonominio efektyvumo didinimo, taip pat ir prie sprendimo turėti „valstybinės reikšmės miškus“, t.y. iš esmės prie sveiko balanso tarp dviejų labai skirtingų nuosavybės formų įtvirtinimo.

Padidintas miškų išteklių potencialas.

Labai svarbu įvertinti tai, kaip per tą ketvirtį amžiaus pasikeitė šalies miškai. Vėlgi, mano supratimu jie pasikeitė į gerąją pusę: miškų plotai padidėjo, medienos prieaugis ir sukauptas medienos tūris taip pat, rūšinė medynų sudėtis pasistūmėjo į Lietuvos sąlygas geriau atitinkančią. Na žinoma, nostalgiją gryniems eglynams puoselėjantieji, su pastaruoju mano teiginiu nesutiks, tačiau tai jų valia. Vertinant bendrai: šalies miškai ne tik išsaugoti (ko jau iš esmės būtų pakakę pateisinti miškininkų triūsą sudėtingu nepriklausomybės kūrimo laikotarpiu), bet dar ir pagerinti – o tai jau tikrai reikšmingas visų įvairiais lygmenimis miškų ūkyje dalyvaujančiųjų nuopelnas. Žinoma, nederėtų visų nuopelnų prisiimti vien miškininkams: nepriklausomybės pradžioje miškai daugiausia plėtėsi savaime nenaudojamuose žemės ūkiui plotuose ir tik vėliau įsibėgėjo reguliuojamo miškingumo didinimo darbai, kurių apimtys ypač išaugo „atradus“ Europos Sąjungos paramą naujų miškų įveisimui. Bet vėlgi, nesvarbu kieno tai nuopelnas, svarbu, jog miškai šiuo metu dengia lygiai trečdalį šalies, o tai reiškia, jog pasiekėme tokį miškų plotą, kurio iš esmės jau pakanka subalansuotoms visuomenės reikmėms patenkinti. Tolesnis miškų plotų didinimas turėtų būti rimtai svarstomas ir derinamas su kitais žemės naudojimo poreikiais. Dabartiniame etape vos ne svarbiau būtų racionaliau panaudoti sukauptą miškų potencialą, ypač turint galvoje vis dar rezervuotus nuosavybės teisių atkūrimui, bet niekaip nesulaukiančius šeimininko rankos visai nemažus ir galima sakyti visai apleistus miško plotus.

Nuotr.: D.Konstantinavičiaus

Miškų ūkis tapo pelninga veikla rinkos sąlygomis.

Jei pokyčiai miške yra ilgalaikis procesas, tai miškų ūkį teoriškai galima pakeisti labai greitai ir ketvirtis amžiaus tam yra daugiau nei pakankamai. Tiesa, Lietuvoje jokių revoliucijų miškų ūkyje per tą laiką neįvyko. Nepaisant to, pokyčiai vyko nuolat. Sakykime, kad ir perėjimas nuo pinigų iš biudžeto prašytojų prie pinigų į biudžetą mokėtojų – dabar miškų ūkis veikia rinkos sąlygomis, ne tik nesubsidijuojamas iš valstybės pinigų, bet ir mokantis labai reikšmingo dydžio įnašus į valstybės iždą. Šie įnašai netgi atsveria Europos Sąjungos finansinę paramą miškų ūkiui. Toks statusas jau savaime stiprina miškų ūkio pozicijas bendrame šalies ekonominiame gyvenime. Labai svarbu yra tai, kad nepaisant svaraus indėlio į valstybės biudžetą, pinigų pakanka ir visiems reikalingiems darbams miškuose užtikrinti: pradedant miško atkūrimo, apsaugos ir priežiūros, miškų infrastruktūros priežiūros veikla ir baigiant miškų ūkio veiklos planavimo, administravimo ir kitais neišvengiamai susijusiais darbais. Dar labai svarbu, kad šalies miškų ūkis veikia remdamasis visuotinai pripažintais darnaus miškų ūkio principais, kuomet subalansuotai tenkinami visuomenės poreikiai miškui. Galima sakyti, jog išlaikytas kompleksinio miškų ūkio principas tvarkant valstybinius miškus ir išsaugotos esminės struktūros akivaizdžiai prisideda prie miškų ūkio veiklos efektyvumo. Žinoma, tam efektyvumui koją kiša pastaraisiais metais ypač išbujojęs perdėtas normatyvinis neesminių procesų reguliavimas teisės aktais ir perdėta tokių procesų kontrolė, kai žlugdoma bet kokia specialisto iniciatyva ir neskatinamas mąstymas bei atsakomybė, o tik didinama bereikalinga biurokratinė našta ir mažinamas veiklos efektyvumas. Bet vėlgi, tai palyginti mažesnio masto bėda, kuri nesugriauna pakankamai gerai veikiančios bendros miškų ūkio sistemos.

Miškininkų bendruomenė išliko įtakinga sprendžiant miškų politikos klausimus.

Kalbant apie miškus ir miškų ūkį negalima palikti nuošalyje miškininkų bendruomenės. Nepriklausomybės pradžioje neišsibėgiojusi ieškoti lengvesnio ir didesnio pinigo, ši bendruomenė turėjo visas galimybes labai tvirtai įsitvirtinti Lietuvos visuomenėje. Sakyčiau tai pavyko pusėtinai. Truputį gaila, kad pradėjus kurtis privačių miškų ūkiui, miškininkai susitapatino su valstybiniais miškais ir tikra to žodžio prasme nusisuko nuo reikšmingos dalies šalies miškų. Žodis miškininkas jau savaime buvo suprantamas kaip valstybiniuose miškuose dirbantis specialistas, dar ir šiandien miškininkas daug kam nesiderina su privačiame miške dirbančiu profesionalu. O priešprieša tarp valstybinių miškų miškininkų ir privačių miškų savininkų su metais tik augo. Galima čia kaltinti atskirus asmenis, miškų politiką, susiklosčiusias aplinkybes ar dar ką tik nori, bet mano supratimu, tai patys miškininkai tokiu savo elgesiu tik susilpnino visos miškininkų bendruomenės pozicijas visuomenėje. Nepaisant to, miškininkų bendruomenė išlieka pakankamai įtakinga sprendžiant miškų politikos klausimus ir šiandieninėje aplinkoje, kur daug lemia ne kokios tai vienos profesijos atstovo žodis, o įvairių skirtingų visuomenės grupių interesų suderinimas ir tarpsektorinis bendradarbiavimas.

Apžvelgiau čia tik keletą svarbesnių aspektų, susijusių su pokyčiais šalies miškuose ir miškų ūkyje per ketvirtį amžiaus. Tų aspektų galima būtų parankioti ir daugiau, bet mano supratimu ir šių pakanka, kad apibendrindamas galėčiau pasakyti: viskas yra pakankamai gerai su mūsų miškais ir miškų ūkiu, o tobulėjimui vietos visuomet rasis.

2014 m. gruodžio 23 d.
dr.Nerijus Kupstaitis