Naujienos

Žemės ir miško savininkų pergalė Lietuvos Aukščiausiame Teisme

Žemės ir miško paskirties žemės savininkai, būdami medžiotojų būrelių nuo sovietmečio laikų tęstinumo būdu naudojančių medžioklės plotų vienetus medžiotojų  kolektyvų nariais, turi teisę steigti savo asociacijas, medžiotojų būrelius ir siekti gauti leidimą naudoti juose medžiojamųjų gyvūnų išteklius, nebijodami, kad bus pašalinti iš dabar medžioklės plotus naudojančių medžiotojų būrelių.

Lietuvos Aukščiausias Teismas praėjusią savaitę (2014-11-12, bylos Nr. 3K-3-484/2014) paskelbė nutartį, pagal kurią nuo sovietmečio laikų medžioklės plotus naudojantys medžiotojų būreliai negali pašalinti  iš medžiotojų kolektyvo narių žemės ir miškų savininkus, kurie siekia suformuoti atskirus medžioklės plotus privačios žemės ir miškų nuosavybės pagrindu.  

Šilalės rajone medžiojantys „Medvėgalio“ medžiotojų būrelio nariai, kurie yra būrelio naudojamo medžioklės ploto vieneto dalies žemės ir miškų  savininkai, nuolat nesutardavo su būrelio  vadovais dėl medžioklės tvarkos. Medžiotojai, žemė ir miškų savininkai, buvo nuolat žeminami, pažeidžiamas jų kaip žemės savininkų orumas, sudarant dirbtines kliūtis medžioti. Šilalės raj., Kaltinėnų apylinkėse gyvenantiems 27 medžiotojams būdavo duodamas tik vienas medžioklės lapas, į kurį medžiotojai turėdavo važiuoti įrašyti savo duomenis prieš kiekvieną medžioklę apie 10 km. Medžioklės lapas nebūdavo išduodamas motyvuojant nepasitikėjimu žemės savininkais.    

2010 m. birželio mėn. žemės ir miškų savininkai, būdami ir medžiotojų būrelio nariais, įkūrė savo asociaciją – medžiotojų klubą „Medžiotojų ragas“. Įkūrus MB „Medžiotojų ragas“, savininkai buvo dar labiau diskriminuojami. Jiems buvo sudaromos dirbtinės kliūtys medžioti, buvo reikalaujama vykti į skirtingas Šilalės rajono vietas  užsirašyti į medžiotojų būrelio „Medvėgalis“ medžiotojų medžioklės lapą, buvo tyčiojamasi sudarant kitas dirbtines kliūtis medžioti. 

2010 m. rugsėjo 22 d. MB „Medžiotojų ragas“ kreipėsi į Šilalės rajono savivaldybės medžioklės plotų sudarymo komisiją, prašant suformuoti MB „Medžiotojų ragas“ naują, atskirą medžioklės plotų vienetą, kuriam būtų priskirtos Ieškovų ir trečiųjų asmenų žemės  ir išduoti leidimą jame naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius LR įstatymų nustatyta tvarka.

2012 m. gegužės 12 d. įvyko medžiotojų būrelio, naudojančio žemės ir miškų savininkų nuosavybę medžioklei, narių visuotinis susirinkimas. Jame nagrinėjant klausimą dėl medžioklės plotų vientisumo būrelio nariai susirinkime balsuodami nusprendė naudojamą medžioklės plotų vienetą palikti nepadalintą. Buvo priimtas sprendimas pašalinti neva priešiškai veikiančius būrelio narius, žemės ir miškų savininkus,  iš „Medvėgalio“ medžiotojų kolektyvo narių.

2012 m. rugpjūčio 12 d. žemės ir miškų savininkai kreipėsi ieškiniu į Šilalės rajono apylinkės teismą, kurio prašė panaikinti 2012 m. gegužės 12 d. įvykusiame medžiotojų būrelio narių visuotiniame neeiliniame susirinkime priimtus sprendimus, kuriais savininkai  buvo pašalinti iš medžiotojų būrelio narių.

Žemės savininkai tokį „Medvėgalio“ medžiotojų būrelio sprendimą apskundė teismui. Šilalės rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 6 d. priėmė sprendimą  savininkų ieškinį patenkinti visiškai. Šilalės rajono apylinkės teismo sprendimą „Medvėgalio“ medžiotojų būrelis apskundė Klaipėdos apygardos teismui. Išnagrinėjusi bylą pagal medžiotojų būrelio apeliacinį skundą, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 11 d. priėmė nutartį, pagal kurią Šilalės rajono apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti žemesnių instancijų teismų sprendimus. Tokiu būdu užkirstas kelias šalinti iš medžiotojų kolektyvo narius, žemės ir miško paskirties žemių savininkus, siekiančius realizuoti savo teisę medžioti žemės ir miško nuosavybės pagrindu naujai suformuotuose medžioklės plotų vienetuose.

„Medvėgalio“ medžiotojų būrelis žemės ir miškų savininkų pašalinimą iš medžiotojų kolektyvo narių argumentavo tuo, kad medžiotojų būrelio narys  turi pareigą neturėti medžiotojų būreliui priešiškų tikslų,  nevykdyti priešiškos veiklos siekiant atskirti dalį medžioklės plotų.  

Žemės ir miškų savininkai grindė savo poziciją tuo, kad teisės būti kito medžiotojų būrelio nariu ribojimas pagal Konstituciją galimas tik įstatymu. Tokio ribojimo negali nustatyti nei medžiotojų būrelio  vadovai nei šios asociacijos įstatai. Suinteresuotų asmenų prašymas savivaldybės komisijai  padalinti medžioklės plotus negali būti prilyginamas neteisėtiems veiksmams, ar nelojalumui, kadangi medžioklės plotų padalijimo galimybė numatyta Medžioklės įstatyme.

Dar Konstitucinio Teismo (KT) 2005-05-13 nutarime Dėl medžioklės įstatymo tam tikrų normų atitikimo Konstitucijai pažymėta, kad šiame KT nutarime nagrinėtas  ir aiškintas žemės sklypų, esančių medžioklės plotuose, savininkų teisių ir teisėtų interesų apsaugos konstitucinis kontekstas.  KT nutarime konstatavo, kad ankščiau, tiek tarpukario Lietuvoje, tiek po nepriklausomybės atstatymo 1990-03-11 iki Medžioklės įstatymo (MĮ) įsigaliojimo, MĮ įtvirtintas medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinis reguliavimas nutolo nuo autentiškos Lietuvoje susiklosčiusios ir ankstesniuose teisės aktuose įtvirtintos medžioklės tradicijos. Ankščiau galiojęs specialus savininkų leidimo medžioti jų žemėse principas – sutarties sudarymas, buvo pakeistas bendro leidimo principu, reiškiančiu, kad medžioti savininko žemėje galima, jeigu savininkas to neuždraudė Medžioklės įstatyme numatytais pagrindais ir tvarka.     Tarpukario Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpiu medžioklės reguliavimas iš esmės skyrėsi nuo to, kuris buvo įtvirtintas Lietuvos valstybės okupacijos, sovietmečio laikotarpiu. (1935 m. Medžioklės įstatymas: I. Bendrieji nuostatai 1. Laukinių gyvių priežiūra ir jų medžiojimo teisė kurioje nors žemėje priklauso tos žemės valdytojui. 2. Nuomojimas žemės neduoda nuomininkui medžioklės teisės toje žemėje, jeigu nuomininkas nėra gavęs iš savininko sutikimo raštu šita jo teises naudotis).

Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę 1990-03-01 medžioklės tvarka buvo reguliuojama LR Vyriausybės nutarimais ir buvo leidžiama sudaryti medžioklės plotų vienetus privačios žemės ir miškų nuosavybės ar nuomos pagrindu. 2002-06-20 priėmus MĮ tokia medžioklės tvarka buvo pakeista ir įteisintas sovietmečiu sudarytų medžioklės būrelių veiklos ankščiau naudotuose medžioklės plotų vienetuose tęstinumo principas.   

KT  nutarime dėl Medžioklės įstatymo konstatuojama, kad  Valstybė  (jos  institucijos)  gali  pasirinkti įvairius laukinių  gyvūnų  (jų rūšių) populiacijų tinkamo valdymo būdus ir priemones.   Kita  vertus,  paisydama  Konstitucijoje  įtvirtintų socialinės   darnos   imperatyvo,   teisingumo,   protingumo  bei proporcingumo  principų,  kitų  Konstitucijos  nuostatų, valstybė (jos  institucijos)  negali  pasirinkti tokių laukinių gyvūnų (jų rūšių)  populiacijų  valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdų  ir  priemonių,  kurie  nepagrįstai  suvaržytų  ar apskritai paneigtų   asmenų   ar   socialinių  grupių  teises  ar  teisėtus interesus, pamintų teisėtus jų lūkesčius. Šiuo atveju KT konstatavo, kad žemės savininkų teisės negali būti paneigtos, paminti jų teisėti lūkesčiai.

KT nutarime dėl MĮ yra konstatuota, kad medžioklė  kaip  žmogaus  veiklos  rūšis  ir socialinis institutas  yra  įvairialypis  reiškinys,  apimantis: 1) laukinių gyvūnų  (jų  rūšių)  populiacijų  valdymą  (t.  y. reguliavimą ir kontroliavimą);  2)  laisvalaikio veiklą; 3) ūkinę veiklą. Minėti trys medžioklės aspektai yra tarpusavyje susiję. Taigi, KT konstatuoja ir medžioklės veiklos rūšį – ūkinę veiklą. Tokiu būdu dabartiniai medžiotojų būreliai, tęstinumo būdu nuo sovietmečio laikų, „paveldėję“ medžioklės plotus, vykdo ūkinę veiklą naudojant žemės ir miškų nuosavybę, organizuoja komercines medžiokles, gauna pajamas bet užkerta kelią žemės ir miškų savininkams medžioti. Tokiu būdu yra paneigiama žemės savininkų teisė į nuosavybę. 

Aiškindamas  Konstitucijos  23  straipsnį KT  savo  nutarimuose  ne  kartą  yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje   įtvirtinti   nuosavybės  neliečiamumas  ir  apsauga inter  alia  reiškia,  jog  savininkas  turi  teisę  valdyti  jam priklausantį  turtą,  juo  naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti,   kad  kiti  asmenys  nepažeistų  šių  jo  teisių,  o valstybė  turi  pareigą  ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Konstitucijos   23   straipsnio   2   dalies  nuostata,  kad nuosavybės    teises    saugo   įstatymai,   reiškia,   jog   yra garantuojama  įstatyminė  subjektinių  nuosavybės teisių apsauga. Subjektinė  nuosavybės  teisė paprastai apibūdinama kaip įstatymų saugoma  savininko  galimybė  savo nuožiūra ir interesais valdyti jam  priklausantį  turtą,  juo  naudotis  ir  disponuoti,  tačiau savininkas  negali  peržengti  įstatymų  nustatytų  ribų, varžyti kitų  asmenų  teisių  ir  laisvių  (Konstitucinio  Teismo 1999 m. kovo  16  d.  nutarimas).  Minėta  Konstitucijos  23 straipsnio 2 dalies  nuostata  reiškia ir tai, kad įstatymai turi saugoti visų savininkų  nuosavybės  teises,  taigi  ir  valstybės,  kaip visos visuomenės   organizacijos,   nuosavybės   teisę   (KT 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).  Konstitucinė  nuosavybės  teisės  apsaugos  garantija  - tai status  quo  garantija,  nes  ji  pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės  teises  (KT  1998 m. spalio 27 d., 1999 m. kovo 16 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai)[LR KT 2005-05-13 nutarimo Dėl Medžioklės įstatymo Konstatuojamoji dalis, VII skyrius, 15 punktas]

Pabrėžtina,   kad   pagal Konstituciją   bet  kokiu  nuosavybės  teisės  ribojimu  negalima paneigti   nuosavybės   teisės   esmės. Jeigu  nuosavybės  teisė apribojama  taip,  kad  ją  įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji   suvaržoma   peržengiant   protingai  suvokiamas  ribas  arba neužtikrinamas  jos  teisinis  gynimas, tai yra pagrindas teigti, jog  pažeidžiama  nuosavybės  teisės  esmė,  o  tai  tolygu  šios teisės neigimui. Šiuo atveju medžiotojų būrelis, pašalindamas žemės ir miškų savininkus iš medžiotojų kolektyvo narių  paneigė jų teisę į nuosavybę, kurią gina LR Konstitucija ir įstatymai.

Nagrinėtos   konstitucinės   justicijos   bylos dėl Medžioklės įstatymo kai kurių normų konstitucingumo kontekste pažymėtina,  kad  teisės  aktuose reglamentuojant laukinių gyvūnų (jų   rūšių)   populiacijų   valdymą   (t.   y.   reguliavimą  ir kontroliavimą)  privačių  žemės  sklypų,  miškų, vandens telkinių savininkų  nuosavybės  teisės  gali būti apribotos tik tiek, kiek būtina  siekiant  minėto  visuomeniškai  reikšmingo tikslo, t. y. tik   tiek,   kiek  būtina  tam,  kad  būtų  užtikrinta  laukinės gyvūnijos    apsauga,   jos   išteklių   racionalus   naudojimas, atkūrimas  ir  gausinimas.  Jeigu  siekiant  minėto visuomeniškai reikšmingo  tikslo  yra  neišvengiamai  būtina  kokiu  nors mastu apriboti  privačios  nuosavybės  teises  (nepaneigiant šių teisių esmės),  tarp  minėto  tikslo  ir  pasirinktų  ribojimo priemonių turi  būti  protinga pusiausvyra: gali būti nustatytos tik tokios ribojimo  priemonės,  kurios  savininkų  nuosavybės teises ribotų ne daugiau negu yra būtina.   KT 2002 m.   kovo   14   d.   nutarime  konstatavo  ir  tai,  kad  asmens konstitucinė  teisė  į nuosavybę yra esminė asmens ūkinės laisvės įgyvendinimo  sąlyga  ir  kad  ribojant  asmens teisę į nuosavybę yra  ribojama  ir  asmens  ūkinės  veiklos  laisvė. KT   1998   m.   spalio   27  d.  nutarime  konstatavo,  kad Konstitucijos   46   straipsnio   1   dalyje   pamatinis  vaidmuo skiriamas  būtent  privačiai  nuosavybei  - vienai iš pagrindinių vertybių, kuriomis grindžiamas tautos ūkis.

MĮ, galiojančio nuo 2014-01-01 12 straipsnis. (Medžioklės plotų naudotojų teisės ir pareigos) 7 d.  įpareigoja  medžioklės plotų naudotoją užtikrinti privačios žemės sklypo savininko teisę, numatytą šio Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (t.y. žemės savininkas turi turėti būdą kaip įgyvendinti savo teisę medžioti savo žemėje).

Šiuo atveju „Medvėgalio“ medžiotojų būrelis remdamasis savo įstatais (ne įstatymo lygmens teisės aktu) pašalino žemės ir miškų savininkus iš medžiotojų kolektyvo narių ir taip pažeidė jų konstitucines teises, paneigė ieškovų teises ir laisves, pažeidė Ieškovų teisių ir laisvių prigimtį bei jų esmę. Tokie medžiotojų būrelio įstatai yra neteisėti, nes jie prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.

Be to, iš Konstitucijos 28 str. turinio darytina išvada, kad asmenims, kurie, įgyvendindami savo teises ir naudodamiesi savo laisvėmis, nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, varžo kitų asmenų teises ir laisves, gali būti taikomos atitinkamos poveikio priemonės, tarp jų – nuosavybės teisių įgyvendinimo apribojimai, ūkinės veiklos (Remiantis LR KT jurisprudencija medžioklė yra priskiriama ir tam tikrai, specifinei ūkinei veiklai) ir iniciatyvos suvaržymai. T.y. medžiotojų būrelis pašalindamas žemės ir miškų savininkus iš medžiotojų kolektyvo narių ir apribodamas jų teises sistemingai pažeidinėja Konstituciją ir įstatymus. Pagal MĮ 11 str. 2 d.  leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete yra panaikinamas, jeigu medžioklės plotų naudotojas nesilaikė medžioklę reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, šiurkščiai arba sistemingai juos pažeidinėjo. Todėl medžiotojų būreliams, kurie pažeidinėja žemės ir miškų savininkų teises gali būti panaikinami leidimai medžioti. 

2002 m. priėmus Medžioklės įstatymą buvo pasirinktas toks medžioklės teisinio reglamentavimo būdas, kad vienintelė galimybė medžioti savininkui savo žemėje ar miške gali būti įgyvendinta tik priklausant asociacijai – konkrečiam medžiotojų būreliui, kuris tęstinumo būdu įgavo teisę gauti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, kuriam yra priskirtos žemės bei miškai priklausantys tiek valstybei, tiek privatiems savininkams.   Žemės savininkai tik vieninteliu būdu gali realizuoti savo teisę į nuosavybę – priklausyti konkrečiam medžiotojų kolektyvui. Jei medžiotojų kolektyvas nepriima į savo kolektyvo narius žemės savininko (po 2014-01-01 MĮ 13 str. 1 d. pakeitimo įsigaliojimo -  mažesnio nei 100 ha žemės ploto savininkai), arba jį pašalina iš narių, žemės savininkas neturi jokio kito būdo realizuoti savo teisės į nuosavybę, medžioti lygiomis teisėmis kartu medžiotojų kolektyvo nariais.

Šioje LAT byloje buvo sprendžiama ar medžiotojų būreliai gali savo įstatuose numatyti tokius reikalavimus medžiotojų kolektyvo nariams, žemės savininkams, kurie apriboja ar apskritai paneigia jų teises reikšti savo nuomonę, įgyvendinti su savo nuosavybės teise susijusias teises. Medžiotojų būreliai  yra asociacijos ir pagal Asociacijų įstatymo 3 str. (Asociacijos veiklos pagrindai) 1 d. ir 2 d.  privalo  veikti laikydamasi LR Konstitucijos, LR, Asociacijų įstatymo bei kitų įstatymų, Vyriausybės nutarimų, kitų teisės aktų ir veiklą grįsti įstatymams neprieštaraujančiais savo įstatais, draudžiama steigtis ir veikti asociacijoms, kurių tikslas  pažeisti žmogaus teises ir laisves, viešąją tvarką bei atlikti veiksmus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos įstatymams ir visuotinai pripažintoms tarptautinės teisės normoms, veikti dėl kitų valstybių interesų, jeigu jie yra priešingi Lietuvos valstybės interesams.

LAT pripažino „Medvėgalio“ medžiotojų būrelio sprendimą pašalinti iš medžiotojų kolektyvo narių žemės ir miško savininkus neteisėtu, nes remiantis Medžioklės įstatymo 2 str. 19 dalimi, medžiotojų visuomeninė organizacija (pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą – medžiotojų asociacija) apibrėžiama kaip Visuomeninių organizacijų įstatymo (pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą – Asociacijų įstatymo) nustatyta tvarka įsteigtas ir veikiantis LR piliečių ir (ar) užsieniečių , nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, susijusiems su medžiokle, tenkinti bei įgyvendinti. LAT konstatavo, kad šioje normoje „narių poreikių ir tikslų, susijusių su medžiokle samprata negali būti aiškinama atskirai nuo pačios „medžioklės“ sampratos, įtvirtintos Medžioklės įstatymo 8 str. 8 dalyje. Šioje dalyje apibrėžta, kad medžioklė – medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas. LAT pabrėžė, kad tai reiškia, kad medžiotojų asociacijos (būrelio) narių poreikius ir tikslus, susijusius su medžiokle, nulemia, pirmiausia, teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, o medžiotojų būrelių narių poreikiai ir tikslai, nesuderinami su šiuo reguliavimu, nėra saugomi įstatymo.   

LAT taip pat konstatavo, kad medžiotojų būrelis negali sau kelti tikslo išsaugoti esamus medžioklės plotus. Tokio tikslo suformulavimas būrelio įstatuose reikštų, kad net ir būrelio dauguma negalėtų laisvai spręsti kreiptis ar nesikreipti dėl leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius pratęsimo, padalinti būrelio naudojamus plotus ar pakeisti plotų ribas juos sumažinant, nes tokie veiksmai yra leistini pagal Medžioklės įstatymą. Toks būrelio tikslo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete „sukonstitucinimas“ prieštarautų būrelio, kaip asociacijos, sprendimų priėmimo ir veiklos laisvei.

Po KT konstatavimo, kad visa eilė MĮ normų prieštarauja Konstitucijai, pažeidžia žemės savininkų teises, toliau įgyvendinant Konstitucijoje įtvirtintas žemės savininkų teises nuo 2014-01-01 yra įtvirtinta MĮ 12 str. 2 d. 7 punkte teisės norma įpareigojanti medžiotojų būrelius užtikrinti privačios žemės sklypo savininko teisę, numatytą šio Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje. Nors ši teisė yra įtvirtinta tik žemės savininkams, kurie medžioklės plotų vienete turi žemės nuosavybės teisę į ne mažesnę kaip 100 ha bet gali būti vertinama ir kaip teisės norma, kuri įtvirtina žemės savininkų teises, kurias turi užtikrinti medžiotojų būreliai. Kyla pagrįsta teisinė abejonė, ar medžiotojų būreliai privalo užtikrinti tik daugiau nei 100 ha turinčių žemės savininkų teises. 2002.06.20 priimtas MĮ įtvirtino medžioklės tvarką, kuria yra suteiktas teisiškai nepagrįstas prioritetas sovietiniu laikotarpiu, pažeidžiant žemės savininkų teises, sukurtiems medžiotojų būreliams ir leidžiant jiems naudoti medžioklės plotus,  kuriems yra priskirtos ir privačių žemės savininkų žemės.  Nėra jokios abejonės, kad MĮ 13 str. 1 d. įtvirtinus tik 100 ha žemės savininkų teisę tapti medžiotojų būrelio nariais prieštarauja Konstitucijai.  

Daugelyje senosios Europos valstybių teisė medžioti yra siejama su žemės ir miško nuosavybe. Žemės ir miško savininkams yra nustatyta teisė ir pareiga įkurti asociacijas – medžiotojų klubus, kurie yra atsakingi už medžioklės plotų naudojimą išsaugant gyvosios gamtos biologinę įvairovę, ūkinės veiklos vykdymą naudojant gyvosios gamtos išteklius ir mokesčių mokėjimą, laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimą.     

Šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje suformuota ginčų sprendimo tarp žemės bei miškų savininkų ir jų žemes bei miškus medžioklės tikslams naudojančių medžiotojų būrelių teisminė praktika. Žemės ūkio ir miško paskirties žemės savininkams gali ginti savo teisę medžioti steigdami naujas asociacijas ir prašydami savivaldybių komisijų medžioklės plotams sudaryti ir jų riboms keisti išduoti leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius jų žemėse ir miškuose, nebijodami, kad bus pašalinti iš dabar medžioklės plotus naudojančių medžiotojų kolektyvų narių. 

Advokatas Dr. Algimantas Šindeikis