Naujienos

J.Dagilis: Privatūs Lietuvos miškai. Ar tokių dar yra?

Rašau, ką tik į lauką išstūmęs dvi tamsaus gymio rusakalbes moteris. Pats įsileidau, nes pasilabino, gražiai atsiklausė ar galima užeiti. Iš kažkur atsibastę, bet žino, kad į privačias valdas jėga veržtis nepriimtina. Kai pradėjo siūlyti šiltus batus, kitokius kailių gaminius – požiūriai nebesutapo. Keiksnodamos, ne noromis, visgi išėjo,- pasakoja  biržietis kraštotyrininkas miško savininkas Jonas Dagilis.

 Nuotr.: Jonas Dagilis

Prie namo sodas, gėlynas. Tik niekas nesikėsina į obuolius ar vynuoges. O kai naktimis išskina slyvas ar margaspalvius gėlių žiedus – tai vadiname tikru veiksmo vardu – vagyste.

 Kelyje sustabdė uniformuoti pareigūnai. Su atpažinimo ženklais, bet dar pasisakė pavardę, patikrinimo,  kokios tai akcijos metu, tikslą. Ir tik tuomet paprašė parodyti mašinos bei vairuotojo dokumentus. Visumoje kiekviename jų judesyje, žodyje jautėsi pagarba privačiai automašinai ir jos savininkui. Po patikrinimo palinkėjo saugios kelionės.

Taip maloniai nuteikti vėsoką rugpjūčio 30-sios priešpiete privažiavome prie savo miško. Jau prieigos pribloškė: servitutinis keliukas, kuriuo naudojamės, pagal išgales tvarkome tik keturi valdų savininkai – išpravėžiuotas taip, tarsi ten po lietingų dienų būtų vykęs autokrosas. Kodėl taip – nenustebino. Tik priminė, kad prasidėjus grybavimo sezonui – kiekvienais metais taip. Iš pagrindinių kelių netoli, tai kas tik sumano – užsuka. Grybų randa,  neranda, bet ne tik keliuką, o ir pakeles sukiodamiesi išniokoja.

Tą šeštadienį savo plotuose dar radome dvi automašinas ir jomis atvažiavusius grybautojus. Dar vienas atvažiavo motoroleriu ir vienas atėjo pėstute. Faktas platesniems apmąstymams: pervažiavus užtvanką, kuri užlaiko vandenį keturių bendrasavininkų tvenkinyje, aplenktas vyras, viena ranka stumiantis dviratį, o antrąja nešantis beveik metro ilgio lydeką.

Liaudiškai tariant, tai kas matyta, patirta paskutinį rugpjūčio šeštadienį – vadinama privačiu mišku, už kurį kaip savininkai jaučiame daugiaprasmę atsakomybę. Vadinti privačia nuosavybe nebeatitinka tikrovės. Valdose tą dieną kontaktuota beveik su dešimčia iškylautojų gamtoje. Ir nei vienas iš jų nesiteikė nei pasisveikinti, nei kitaip prisistatyti, kas jie, kodėl čia... ir tai savi, lietuviai, biržiečiai. Ir kaip jiems toli net iki čigonų tautybės prekeivių, kurios braudamosi į privačias valdas bent pasisveikina...

Konkrečiu aprašomu atveju miškas – juridiškai dar ne miškas. Tai tik pievos bei ganyklos, priaugę medžių, želdiniai ar kitoks naujodaras. Miškas išugdytas. Visi reikiami formalumai atlikti, leidimai įveisti mišką išrūpinti, bet tebemokame mokestį kaip už žemdirbystės paskirties žemę, nes į mišką neperveda kol nepadaryti geodeziniai matavimai. O jie aprašomoje vietovėje brangesni negu gautum tuos jaunuolynus pardavęs. Tokių plotų plotelių, kai jų savininkai neišgali ar iš principo nesamdo privatininkų geodezininkų, Lietuvoje tūkstančiai. Savininkai, įvaryti į kampą, griebiasi kraštutinumų. Vienas tokių rugpjūtyje plačiai nuskambėjo nuo Biržų priemiesčio.

Dydis – apie 6 ha, panašus mūsiškėms valdoms. Ir medynai mišrūs ir vietovės reljefas leidžia suformuoti tvenkinėlius žuvivaisai, bet savininkai, prisižiūrėję rūsčios realybės kaip Lietuvoje iškreipta Privataus miško savininko sąvoka, pasuko kita linkme – mišką, kuris augo ne miško paskirties žemėje – iškirto. Sukultūrins. Ten sės javus, sodins daržoves. Jeigu miestiečiai kėsinsis į šias gerybes – bus gaudomi kaip vagys. O uogauti, grybauti, žvejoti – galėjo ir gali, net nepasisveikinę.

Sovietmečiu tie, kurie statėmės individualius namus, buvome apšaukti liaudies priešais su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Atsikūrus Lietuvai, pradėjus grąžinti žemes, miškus, procesas vyko vangiai, su įvairiais trukdžiais. Ne gana to, metai po metų kilpos apie miškais apaugusių plotų savininkus tik veržiamos. Tai, kas šiame straipsnelyje surašyta – tik apie santykius tarp poilsiautojų ir savininkų. Įvairiausių apribojimų apstu ir kituose lygiuose, kai tenka reikalų turėti su valstybinėmis ar visuomeninėmis organizacijomis.

Visa tai matant – sąvoka – Privataus miško savininkas  - nebeatitinka tikrovės. Kalbininkai, juristai, talkinant visuomenei galėtų parinkti tikslesnį apibūdinimą: visuomenės vergas. Valdančiųjų beteisis baudžiauninkas – esamomis sąlygomis, kai žemdirbystei sunkiai pritaikomuose plotuose ugdai jaunuolynus, iš kurių apčiuopiamą naudą turės tik ateinančios kartos, o tuos plotus visi mina kaip visuomeninius, žalieji teroristai grasina baudomis, valstybė apmokestina kaip nepanaudotus žemdirbystei – būtų arčiau realybės.

Jonas Dagilis
LMSA Biržų skyriaus narys
2014 m. rugpjūtis