Naujienos

J.Dagilis: Rašykime savo skriaudų metraščius, istorijas

Rašto, kvalifikuotai paruošto LMSA vadovybės ir 2014 m. vasarą išsiuntinėto Lietuvos Valstybinėms institucijoms, nekomentuoju. Jaudina tolesnis dokumento likimas: kas teiksis perskaityti ar sureaguos? Tikriausia, kaip dešimtimis kartų – ne! Taip galvoti verčia ir asmeninė patirtis. Ministrai net nesiteikia atsakyti,- svarsto biržietis miško savininkas Jonas Dagilis mums atsiūstame laiške.

O pasiduoti, nuplaukti pasroviui,  kaip padarė valdų savininkas, prie Biržų iškirtęs perspektyvų beržyną ir ten siekiantis atkurti žemės ūkio paskirties plotus – dar nekyla rankos. Norisi pakovoti už miškus ir juos ugdančius žmones. Kaip? Manau, viena iš priemonių būtų rašyti Lietuvos miškininkystės istorijas XX -XXI amžiaus sandūroje ir vėlesniais metais. Iš to, ką dabar sodiname, ugdome apčiuopiamą naudą gal turės tik trečia palikuonių karta. Apyrašai, kaip nepagrįstai buvome apmokestinami, kitaip terorizuojami, tebūna lydraščiais jaunuolynams, peraugantiems į perspektyvius medynus.

Yra Lietuvoje tradicija – pradedant statyti solidžius objektus į pamatą įbetonuojama kapsulė. Laiškai ateinančioms kartoms. Mes, sodinantys miškus, to nepraktikuojame. Manau, ir nereikia savo vilčių, tikslų slėpti po miško paklote. Dauginkime užrašus visomis įmanomomis priemonėmis, dalinkimės tarpusavyje. Nevenkime įamžinti konkrečius valdininkus, ištisas žinybas, vejančius iš miškų jų savininkus ir žlugdančius Lietuvos miškininkystę kaip bendro šalies ūkio dalį. Tegu ir tai išlieka ateinančių kartų pajuokai bei pasmerkimui.

Visos nuoskaudos, kurias patiriame Lietuvos privačių miškų savininkai, surašomos ant briedžio odos netilptų. Tam reikia sąsiuvinėlių, knygučių. Gal metinių rinktinių, gal pagal regionus?

Svarstykime ir dirbkime.

 Jonas Dagilis, LMSA Biržų skyrius
2014 m. rugpjūčio 19 d.