Naujienos

Savininkas savininkui nelygu – savininkų tipai ir prielaidos miško politikai

Apie INTEGRAL projekto siekį įvardinti miškingų kraštovaizdžių valdymo problemas rašėme anksčiau. Šįkart norime pasidalinti projekto įžvalgomis apie privačių miškų savininkus,- su atliktos studijos rezultatais supažindina Andrius Stanislovaitis, Vilis Brukas, Gintautas Mozgeris ir Marius Kavaliauskas.

 Iliustracijoje: autorių atlikto tyrimo pagrindu sudarytas žemėlapis "Miško savininkų tipų įvairovė Žemaitijos tyrimų vietovėje"

Per ketvirtį milijono privačių miškų savininkų laikytini vienais svarbiausių miškingo kraštovaizdžio formuotojų. Be abejo, valstybiniai miškai užima didesnį plotą, tačiau juose taikoma tradicinė miškininkavimo praktika, siekiama tų pačių bendrų tikslų bei dirba profesionalai. Privatūs miškai, priešingai, valdomi daugybės savininkų su įvairiais tikslais ir besiskiriančiomis miškininkavimo žiniomis. Šis savininkų margumynas savo ruožtu lemia didelę miškininkavimo įvairovę. Be to, ženklią privačių miškų dalį sudaro miškeliai laukuose ir didesnių masyvų pakraščiai, todėl miškininkavimas juose labiau matomas bei daugiau keičia kraštovaizdį. Dėl šių priežasčių privačių miškų savininkai mūsų tyrime sudarė gausiausią informantų grupę.

Miškų savininkų tikslai

Kokybinių apklausų metu 18 miškų savininkų pasakojo apie miško įsigijimą, turimas valdas, jų charakteristikas, miškininkavimo tikslus, taikomas ūkines priemones, iškylančias problemas bei ateities planus. Kelių valandų trukmės detalūs pokalbiai atskleidė kiekvieno savininko individualumą ir tikslų įvairovę. Lyginant savininkų panašumus ir skirtumus išryškėjo trys savininkų tikslų grupės: idėjinės (nemedžiaginės) paskatos, ekonominiai tikslai ir namų ūkio poreikių tenkinimas.

• Idėjinės paskatos - tai miško turėjimo ir naudojimo ilgalaikiai siekiai: miško išsaugojimas ateities kartoms, valdos perdavimas palikuonims, miško puoselėjimas, gamtinių vertybių išsaugojimas, bioįvairovės gausinimas, tvarus miškininkavimas.
• Ekonominiai tikslai – tai savininko siekis gauti pajamų iš nuosavybės teise valdomo miško. Miškas gali būti vertinamas kaip investicija, be to pajamos gali būti įvairaus dydžio, bei momentinės arba nuolatinės. Vieni savininkai išvis nesiekia pelno, arba atideda miško kirtimą ir pelną ateičiai. Kiti siekia maksimalaus momentinio pelno, treti teikia pirmenybę stabilioms ilgalaikėms pajamoms.
• Namų ūkio poreikių tenkinimas apima miško naudojimą savoms reikmėms. Tai daugiausia malkos bei mediena statyboms, remontui. Nemažai daliai miško savininkų apsirūpinimas statybine mediena ir ypač medienos kuru savoms reikmėms yra svarbiausia, ką galima gauti iš nuosavo miško.

Miškų savininkų tipologija

Daliai miško savininkų svarbiau miško išsaugojimas atsisakant bet kokių ekonominių interesų, taip pat yra savininkų, kurie aiškiai teikia pirmenybę finansinei naudai. Vis dėlto dauguma miško savininkų svarbiomis laiko tiek medžiaginę naudą, tiek ir nematerialias vertybes. Pažymėtina, kad tam tikrų tikslų svarba siejasi su turimų miškų charakteristikomis: turimų valdų skaičiumi, plotu, atstumu nuo savininko gyvenamosios vietos, priskirta miškų grupe, medynų būkle ir taksaciniais rodikliais. Galima teigti, kad savininko tikslų, jo turimų miškų charakteristikų ir galimos ūkinės veiklos derinys didele dalimi lemia priimamus miškininkavimo sprendimus. Vertindami šią gausybę tarpusavyje persipynusių tikslų ir jų praktinį įgyvendinimą, pastebėjome tam tikras tendencijas bei išskyrėme keturis privataus miško savininkų tipus: verslininkus, gamtininkus, malkautojus ir epizodinius miškininkautojus.

Miško verslininkas - fizinis arba juridinis asmuo (įmonė). Toks savininkas turi daug valdų, kurių bendras plotas paprastai siekia bent 100 ha, o atskirais atvejais ir tūkstančius hektarų. Dažniausiai valdos yra plečiamos, supirkinėjant miškus pasirinktame regione, o kartais ir visoje šalyje. Pagrindinis tikslas – pelningas miškininkavimas arba investavimas į mišką, todėl būdingas intensyvus miškų naudojimas. Miško atkūrimo ir priežiūros darbai dažniausiai vykdomi pagal teisės aktų normas, tačiau siekiant ekonomiškiausio, pelningiausio rezultato. Aplinkosauginės ir rekreacinės miškų funkcijos nėra tikslinės, tačiau užtikrinamos miškininkaujant pagal teisės aktų reikalavimus.

Gamtininkas - dažniausiai smulkus (retai vidutinis) miško savininkas. Pagrindinis bruožas – išvis nevykdoma arba mažo intensyvumo ūkinė veikla. Pirmuoju atveju veikla nevykdoma dėl savininko „žaliųjų idėjų“ - polinkio saugoti mišką; ne kirsti, o palikti natūraliam vystymuisi. Antruoju atveju savininkui svarbu miško priežiūra, auginimas, bet ne jo naudojimas (kirtimas). Tokie savininkai dažnai mišku grožisi, palaiko gerą sanitarinę būklę, kruopščiai prižiūri, tačiau ekonominė nauda nėra itin svarbi, dažnai nekertami net ir brandūs medynai. Siekiama aukštos gamtinės vertės, bioįvairovės gausinimo arba tiesiog gražaus miško formavimo ir palaikymo. Tokiose valdose naudojimas neintensyvus, retai taikomi kirtimai. Savininkas puoselėja gamtosaugines ir rekreacines miško funkcijas, atsisakydamas ekonominės naudos bei miško naudojimo, ypač plynų kirtimų.

Malkautojas – tai smulkus arba vidutinis miško savininkas, paprastai gyvenantis netoli savo miško valdos. Pagrindinis tikslas - apsirūpinti visų pirma malkomis, bet kartais ir statybine mediena savo reikmėms. Būdingas mažo intensyvumo tačiau dažnas naudojimas atrankiniais kirtimais pagal momentinį poreikį. Savininkas medieną dažniausiai naudoja pats, rečiau parduoda nedidelius kiekius. Daugumą darbų miške malkautojas atlieka savo jėgomis pagal namų ūkio poreikius, vadovaudamasis įgyta miškininkavimo patirtimi. Miškininkaujama galvojant tiek apie šiandieninius, tiek ir apie ateities poreikius. Ryškūs sentimentai ir meilė miškui, domėjimasis jo tvarkymu, didelė nemedieninių miško produktų (grybų, uogų, vaistažolių) svarba. Kaip matyti 1-oje lentelėje, tai yra dažniausiai sutinkamas miško savininkų tipas mūsų tyrimo vietovėje – Varnių ir Žarėnų seniūnijose.

Epizodinis miškininkautojas arba oportunistas - dažnai smulkus, rečiau vidutinis miško savininkas, dažniausiai gyvenantis toli nuo miško valdos, nesidomintis ar ne itin suinteresuotas miško priežiūra. Todėl miškininkavimas nenuoseklus, miško ūkiniai darbai vykdomi atsitiktinai arba nevykdomi iš viso. Dalis oportunistų nevykdo investicijų bei privalomų miško atkūrimo ir priežiūros darbų, arba vykdo tik esant būtinybei. Toks savininkas nesuinteresuotas miško tvarkymu, kol tai neneša naudos, tačiau esant galimybei linkęs pasinaudoti momentine finansine nauda iš miško. Dažnai pasyviai laukiama pelningų tarpinių arba pagrindinių kirtimų. Esama ir tokių oportunistų, kurie mišką kerta tik tada, kai prireikia pinigų. Priešingai nei malkautojas ar aktyvus gamtininkas, epizodinis miškininkautojas darbų pats nevykdo. Kartais šio tipo savininkai miško visai netvarko ir nenaudoja dėl visiško abejingumo, tiesiog nesidomi mišku, jo neprižiūri ir nelanko. Lyginant su kitais savininkų tipais, epizodiniai miškininkautojai labiausiai linkę parduoti valdą.

1 lentelė. Miško savininkų tipų pasiskirstymas pagal plotą Varnių ir Žarėnų seniūnijose

Savininkų tipai	Svarbiausi tikslai	Taikoma miškininkavimo praktika	Valdomų miškų dalis,%*
Verslininkai	Ekonominiai	Intensyvus miškininkavimas, vykdant visus miškininkavimo darbus, tačiau pajamos daugiausiai gaunamos iš plynų kirtimų.	18
Malkautojai	Namų ūkio poreikių tenkinimas	Vidutinio intensyvumo miškininkavimas neplynais kirtimais išimant nedidelius medienos kiekius savo reikmėms.	56
Gamtininkai	Gamtosauginiai	Miškas arba nenaudojamas iš viso, arba tik ekstensyviai, siekiant palaikyti gerą miško sanitarinę būklę. Pagrindinis tikslas – tausoti gamtą ir bioįvairovę arba tvarkyti mišką rekreacijai, estetinei vertei.	7
Epizodiniai miškininkautojai	Aiškiai neišreikšti	Miškininkavimas epizodinis tik atliekant privalomuosius darbus (atkūrimas, ugdymas) arba, esant galimybei, pasinaudojant galimybe vykdyti kirtimus. Dalis šių savininkų gali iš viso nevykdyti jokios miškininkavimo veiklos.	19

* Pastaba: Kiekvieno savininkų tipo valdoma miškų ploto dalis nuo bendro privačių miškų ploto (8184 ha) Varnių ir Žarėnų seniūnijose gauta apklausus vietinius VMT miškų kontrolės pareigūnus ir urėdijų miškininkus, kurie miško valdas priskyrė vienam iš savininkų tipų.

Didėjanti miškų dalis atsidūrė sąmoningų savininkų rankose

Lietuviškoje žiniasklaidoje laikas nuo laiko pasirodo straipsnių, “nurašančių” privačius miško savininkus kaip miško niokotojus, kuriems terūpi greitas pelnas.

Priešingai šiai nuomonei, mūsų tyrimas rodo, kad dauguma savininkų mišką vertina kaip ilgalaikį turtą ir džiaugiasi jo teikiama nauda. Svarbios tiek emocinės patirtys, tiek gamtinės vertybės, tiek ir materiali nauda. Dauguma savininkų turi aiškius tikslus ir gilų emocinį ryšį su mišku. Verslininkai savo miškininkavimo intensyvumu ir taikoma praktika panašiausi į miškų urėdijas, daugiau skiriasi tik mažesnėmis jaunuolynų ugdymo apimtimis. Malkautojai dažniausiai taiko savitą ekstensyvią miško naudojimo koncepciją, kuri skiriasi nuo tradicinio miškininkavimo. Dažnas, bet mažo intensyvumo naudojimas kertant pavienius medžius sanitariniais ar atrankiniais kirtimais jų miškuose formuoja įvairiaamžius medynus, atsikuriančius iš perspektyvaus pomiškio. Gamtininkai savo miškuose “tyčiniu neveiklumu” arba specifinėmis ūkinėmis priemonėmis gausina gamtines vertybes ar daro jį patrauklų poilsiui.

Mūsų kalbinti savininkai pripažįsta, kad miškai yra ir nacionalinis turtas, todėl turi būti tausojami bei privalo tenkinti viešąjį interesą. Tačiau esama ir kritikos – dėl kartais nepagrįstų veiklos miške apribojimų, šabloninio miškininkavimo traktavimo teisės aktuose. Dažnai vertinama pagal „vieną kurpalį“ – taip kaip nurodyta taisyklėse ir reglamentuose, neatsižvelgiant į konkrečią situaciją ir savininko tikslus. Todėl savininkai kėlė adaptyvesnio miškininkavimo idėją, kuris būti artimesnis konkretaus savininko poreikiams.

Autorių nuotr.: projekto INTEGRAL seminaras, vykęs š.m. birželio 17-18 d. Varniuose, kuriame pristatyti ir aptarti  tyrimų rezultatai

Savininkams - daugiau laisvės ir teigiamo požiūrio

Lietuvoje vis dar gajus požiūris, kad savininkus, kaip “potencialius niokotojus”, būtina griežtai reguliuoti ir kontroliuoti. Vadovaujantis autoritarine logika gali kilti sumanymas diferencijuoti teisinius aktus, juos pritaikant skirtingiems privačių savininkų tipams. Tačiau toks diferencijuotas reguliavimas tik pablogintų padėtį, sukuriant dar daugiau painiavos su dar didesniu skaičiumi teisės aktų, jų išimčių, įvairių leidimų ir draudimų. Kur kas geresnis variantas, kurio norėtų dauguma savininkų - suteikti daugiau veiksmų laisvės, kai valstybės priskirti profesionalūs miškininkai daugiau konsultuoja ir šviečia apie tinkamą, tvarų miškininkavimą, nei kontroliuoja perdėto teisinio reguliavimo laikymąsi privačioje valdoje. Mūsų manymu – būtina esminė teisinio reguliavimo sistemos peržiūra ir supaprastinimas, paliekant tik keletą esminių reikalavimų (pavyzdžiui, savalaikio miško atkūrimo) bei užtikrinant tinkamą jų laikymąsi. Miškų kontrolė turėtų sutelkti dėmesį į kai kurių UAB’ų niokotojišką veiklą, o ne į eilinių savininkų vaikymąsi.

Tokios liberalizavimo idėjos gali sukelti diskusijas dėl didėjančios grėsmės miškams bei galimo jų nuniokojimo. Tačiau per porą privačios nuosavybės dešimtmečių didėjanti miškų dalis atsidūrė sąmoningų savininkų rankose. Nei vienas iš mūsų apklaustų informantų nenori žalos savo miškui. Kaip teigia savininkai, privatus miškas pirmiausia turi teikti naudą pačiam savininkui, bet tuo pačiu tenkinti ir viešuosius poreikius. Naudą ir miško svarbą kiekvienas savininkas supranta savaip, tačiau priešingai nei įprasta manyti, dauguma savininkų nelinkę vien tik greitai pasipelnyti. Net verslininkai mišką vertina kaip ilgalaikę investiciją, kuri turi teikti nuolatines pajamas, o ne vienadienę naudą. Aišku, vis dar pasitaiko atvejų, kai nusižengiama teisės normoms ir tokie atvejai garsiai nuskamba, kenkdami visų privačių miškų savininkų įvaizdžiui. Galbūt vietoje tokių vienetinių atvejų eskalavimo ir etikečių klijavimo, žiniasklaidos o taip pat ir gamtosauginių organizacijų atstovams reikėtų atkreipti dėmesį į geruosius pavyzdžius. Tarkim, paruošiant reportažus apie savininkus – gamtos mylėtojus, kurių miškas paverčiamas kertinėmis miško buveinėmis, tik dažniausiai be oficialaus statuso. Ar apie savininkus malkautojus, kurie brandžius medynus kerta pamažu, puoselėja artimą gamtai miškininkavimą, kelia inkilus, įrengia šėryklas žvėrims, dalį medienos palieka supūti miške, taip atiduodami duoklę gamtai. Tokių pavyzdžių daugybė, o ši pelno nesiekianti gamtai ir visuomenei naudinga veikla yra savanoriška, dažnai taikoma ir ūkiniuose miškuose ne dėl privalomų nurodymų, o dėl savininkų tikslų ir iniciatyvos. Esame įsitikinę, kad geranoriškas gerųjų pavyzdžių viešinimas Lietuvos gamtai ir miškams pasitarnautų kur kas daugiau, nei piktdžiugiškas visų privačių savininkų juodinimas.

Pažymėtina, kad dėl griežtų ir dažnai perdėtų veiklos apribojimų daugiausia nukenčia būtent smulkieji, pelno nesiekiantys savininkai. Pavyzdžiui, jeigu smulkaus savininko valda pakliūva į antros grupės mišką, savininkui lieka menkos galimybės naudotis savo turtu. Praktiškai neleidžiama naudotis nuosavybės teisėmis, nors savininkas mišką naudotų ekstensyviai, o ne grobuoniškai. Nepamirškime, kad aplinkosauginė ir rekreacinė miškų vertė dalies savininkų miškuose didinama savanoriškai, be papildomų paskatų. Suteikiant daugiau laisvės miškininkauti pagal savo poreikius, tačiau kartu šviečiant ir mokant smulkiuosius miško savininkus būtų stiprinamas jų nuosavybės jausmas, o taip pat pagerėtų santykiai tarp privataus ir valstybinio miškų ūkio sektoriaus.

2014 m. birželis