Naujienos

Nuomonė.J.Dagilis: Nerimas naujos „šluotos“ belaukiant

Paskelbus apie naujo aplinkos ministro paieškas ir aplinkosaugoje aukštas pareigas einančių valdininkų rotaciją, iš naujai formuojamos „šluotos“ neaišku ko sulauksime,- svarsto biržietis miško savininkas Jonas Dagilis, reaguodamas į pastarųjų savaičių įvykius.

Nerimą sukėlė tik žinia, kad keisis Aplinkos ministrai. Mums, privačių miškų savininkams, ne tėvas užtarėjas yra Valentinas Mazuronis. Bet turint keliolikos metų karčią patirtį, kad naujai paskirti Aplinkos ministrai dar daugiau supainioja ūkininkavimo privačiuose miškuose tvarką, ministrų kaitos laukėme su nerimu. Naujasis ką tai keis. Ir maža vilties, kad į gerą. (Taip beveik nėra buvę). Tačiau ir to ne gana. Birželio antrojoje pusėje Lietuvą apskriejusi informacija, kad nuo liepos 1 d. keičiami devynių Aplinkos ministerijai pavaldžių įstaigų vadovai, pribloškė. Nes motyvacija, pasak paties ministro, tokiai kaitai – ateinantys įneš naujovių. Neva, dabar dirbantys dirbo gerai, naujai paskirtieji tikėtina dirbs dar geriau...

Didžioji dalis keičiamųjų susiję ir su privačių miškų, laukų priežiūra. Jau dabartinė globa, kai miško savininkas prilyginamas vagiui už neva padarytą žalą gamtai, varė į neviltį. Kas laukia ateityje? Nerimaujant dėl to nejučiomis prisiminė šaltojo karo laikmetis, kai to meto valdantieji isteriškai reikalavo pasiruošimo atominiam antpuoliui. Poetas, žurnalistas Vytautas Valionis egzaminuojamas kaip jis elgtųsi gavęs komandą apie atominį sprogimą dešinėje, lėtai atsakė: “Ką čia be padaryti. Užsidengus baltą maršką reikia neskubant šliaužti link kapinių...“

Ir aš šiuos nuogąstavimus dėlioju...kapinėse, kurios Biržų rajono pakraštyje. Didžiulis kontrastas su miesto ar pakelėse esančių. Ten išvagia gėles, padoresnio kibiro prie šulinio negali pririšti, seniūnijos, gindamos viešąjį interesą, dugnus pragraižioja. Kapinėse prie ežero šulinio nereikia. Sumeistravau lieptelį. Du basliai į pakrantę, skersinis tarp jų ir patikimas turėklas senesniam žmogui. Vos kelis mėnesius testovėjo. Kam tai šeši metrai eglės stiebelio – vertybė. O sėdžiu tarsi kitos epochos kapinėse. Pirmiausia, malonina metaliniai lietiniai kryžiai devynioliktojo – dvidešimtojo amžiaus sandūros istorijos, kaimiečių pragyvenimo lygio liudytojai. Beveik visi sveiki išlikę šimtą ir daugiau metų. Ateistai nedaužė gal partizanų bijodami, metalo supirktuvių agentams – per toli, ekonomiškai nenaudinga. Geras metalinis kibiras net nepririštas stovi. Jeigu nesi atsinešęs laistytuvo, imk, nešk vandenį iki kapaviečių. O sėdžiu ant lauko suolo su įmantriomis lietinėmis kojomis. Nepricementuotas! Kitame nedidelių, jaukių kapinaičių kampe – panašus. Visa tai neatitinka skleidžiamo melo apie prasigėrusius, tik iš vagysčių gyvenančius kaimiečius. Priešingai, akivaizdu, kad čia kaip ir visuose kaimuose dar gyvi senieji lietuviško padorumo likučiai. Ir tokių žmonių valdymui,  kai jie dirba savo laukuose, miškuose, smulkmeniška priežiūra, perauganti į terorizmą – didžiausias nesusipratimas.

Lietuvos nusipelnęs miškininkas, ilgametis Biržų rajono miškų ūkio vadovas Visvaldas Cemnolonskas, atsikovojus Lietuvoje Nepriklausomybę, atstačius konstitucinę teisę į privačią nuosavybę, keliolika metų energingai vadovavo LMSA Biržų skyriui. Gerai pažindamas krašto miškus ir jų savininkus dešimtimis kartų bandė įrodyti, kad savininko ūkininkavimui privačiame miške visiškai pakanka TAISYKLIŲ, kurių keli punktai kaip dešimt Dievo įsakymų, sekant kai kurių Vakarų valstybių pavyzdžiu, tilptų į vieną puslapį. O pas mus pučiamos vos ne iki šimto. Nuorodų, reikalavimų, apribojimų dešimtys. Kertasi tarpusavyje, kartais ir su sveiku protu. Bet valdininkai visada teisūs! Jų veikla pagrįsta įstatymais. O įstatymų leidėjai nenori suprasti, kad kaip savo automašinos, namų, kapinių, taip ir miško jokie viršininkai geriau neišsaugos kaip patys jų savininkai.

Aplinkos ministro V. Mazuronio apsisprendimas pravesti devynių Jam pavaldžių įstaigų vadovų rotaciją ne tik išgąsdino, kad naujai suformuota „šluota“ dar pasiūčiau švytruos per „kaimo runkelių“ - eilinių žmogelių likimus, bet ir paviešino kokio mąsto, kiek prievaizdų trikdo privatininkų normalų gyvenimą. O žinant, kad Aplinkosauga turi sesę dvynę Paveldosaugą, tikėtina, kad šių raganaičių išlaikymas Lietuvai atsieina ne milijonus, o milijardus kasmet. Ir joms reikia kažkaip pateisinti savo egzistavimą. Matyti šapelius kaimiečių akyse kur kas parankiau negu rąstus savose. O jų daug. Grėsmingi. Trikdo tūkstančių Lietuvos žmonių normalų gyvenimą.

... Sovietmečiu Biržai pradėti garsinti kaip „Šiaurės Lietuvos perlas“. Tokį įvertinimą lėmė ir žaliasis miesto rūbas. Tai yra, medžių gausa. Tarp jų garsino ir 7 ha piliakalnio parką. Skiriantis biržiečių nuomonėms, verdant aistroms, daugumą vertingų medžių iškirto. Piliakalnį apnuogino. Kas teisus – savo nuomonės neturiu. Į ginčus neįsivėliau. Bet aiškumą kas ir kaip gamtai atlygina žalą, norėčiau išgirsti. Deja, ir dabar neaišku - tebėra Biržuose piliakalnio parkas ar ...išgaravęs. Tai kur aplinkosaugininkų principingumas, rodomas prieš kaimiečius vandens apsauginėje zonoje iškirtus karklus?

...Biržiečiams, turintiems namus, po jais ir aplink žemių valdas senamiestyje, griežčiausi apribojimai norint vietoje aptriušusių sandėliukų pasistatyti šiuolaikinius garažus, ūkinius pastatėlius. Sakytum, tebūnie. Atskirais atvejais ūkinis pranoktų carinius laikus menančias bakužes. Bet tame pat senamiestyje ne gana, kad vietoje buvusių namų kvartalo suprojektavo, rekonstravo neaiškios paskirties aikštę, tuo pačiu ją padidino panaikindami Kanauninko gatvę ir dalį Radvilų gatvės, kas apkartino biržiečių kasdienybę. Akibrokštas, įrodantis, kad mieste, nuo kunigaikštystės laikų garsėjusiame kaip taisyklingo kvadratinio išplanavimo, senasis gatvių tinklas paveldosaugininkų nebesaugomas.

...2013 m. pagal Agluoną paežere tiesiamas pėsčiųjų – dviratininkų takas. Darbai dar nebaigti, o tarpsniai tako jau svyra į vandenis. O sankasa supilta prieš šimtmečius. Esu tarp tų, kurie manome, kad tai neapgalvoto, dargi žalingo upės ir ežero pakrančių valymo išdava. Išjudino dumblą, išrovė vandens augalijos šaknis,  laisvai siautėdamos bangelės ir ardo pakrantes.

Aikštė, sudarkiusi Biržų senamiestį (prieš tokią rekonstrukciją protestavo šimtai biržiečių), vandens telkinių valymas, pakrantėmis tako tiesimas – kainavo milijonus. Ar prasmingai jie išmesti – Lietuvoje nežiūrint, kad turime tarnybas, iš valstybės biudžeto savo egzistencijai gaunančias milijardus – sukontroliuoti nėra kam.

Pabaigai pasikartosiu su savo ir savo likimo bendrų problema. Nežinome, turime miško ar tik želdinius, pievas, priaugusias medžių. Už tokius plotus mokame žemės mokestį. Mums neatlygintinai talkino:

1. Žemėtvarkos Instituto darbuotojai iš Vilniaus,
2. Rajono Taryba nutarė, kad miškuose įveisti miškus galima,
3. Žemėtvarkininkai išdavė tam leidimą,
4. Miškotvarkos Instituto darbuotojai atliko taksaciją, nustatydami medžių amžių, tankį ir t. t.

Tik miško mišku pavadinti negalima be geodezinių matavimų. Kodėl? Visa tai surašęs įteikiau Valentinui Mazuroniui. Praėjo daugiau kaip metai – atsakymo nesulaukiau. Tik netiesioginį patarimą kreiptis į Valstybinę Miškų Tarnybą. Pataikė kaip pirštu į akį. Kiek patyriau tai TARNYBA iš didžiosios raidės. Be arogancijos, pasipūtimo 2014 m. naudodamiesi savo duomenų baze per dešimt dienų už simbolinį mokestį atsiuntė pažymas, kad esu miško savininkas. Pagaliau! Deja, džiaugsmas tik iki pietų. Apėjau Biržuose veikiančias Valstybinio kadastro, žemėtvarkos tarnybų padalinius ir patyriau, kad mano gauti dokumentai be privačių geodezininkų pasipinigavimo – niekiniai. Kaip miško neturėjęs, taip neturiu. Kaip mokėjęs žemės mokestį – mokėsiu. Jeigu valdininkija apsispręs – ir padidintą. Žemdirbystei priskirti, į mišką nepervesti plotai naudos tai neduoda!

Glumina ne tik, manau, neteisingas apmokestinimas, bet ir tvarkos, kai privatininkai geodezistai pastatyti aukščiau už tris valstybines organizacijas, iniciatorių įslaptinimas. Sužinoti, kada kas taip surikiavo privačių miškų įteisinimo eigą, nepavyko.

Situacija, kai šimtams miško savininkų neleidžiama miško vadinti mišku, primena lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį. Ištisus keturis dešimtmečius knygnešius trėmė į katorgą,  draudė lietuviškas mokyklas ir t. t. Iki paaiškėjo, kad tam deramai priimto, pagarsinto įstatymo...nėra. Visai slogūs dešimtmečiai - tik aukštas pareigas užimančių valdininkų įgeidžiai. Dabar, paskelbus Aplinkosaugoje aukštas pareigas einančių valdininkų rotaciją, iš naujai formuojamos „šluotos“ neaišku ko sulauksime. O kai valstybiniu mąstu tyčiojamasi iš nemažos dalies šalies gyventojų, tarp moraliai išvargintų kaimiečių galimi ir baltos drobulės bei kapinių deriniai.

Jonas Dagilis, LMSA Biržų skyr.
2014 m. birželio 22 d.