Naujienos

J.Dagilis: Santvarkų kaitos grimasos

Kuo baudžiavinė santvarka buvo teisingesnė už dabartinę, vadinamą demokratine, konstitucine, palaipsniui keičiamą į vergovinę? Toks paklausimas neįsigilinusiems į šiandieninę realybę, gali atrodyti nepraustaburnišku piktžodžiavimu. Bet rašau 2014-jų gegužės 26-tą po vakarykščiai per Lietuvą prašurmuliavusių Prezidento ir Europos parlamento rinkimų,- kreipiasi į Lietuvosmiskai.lt skaitytojus biržietis kraštotyrininkas miško savininkas Jonas Dagilis.

Rašau turėdamas griaudžią patirtį, kad per šį nepriklausomos Lietuvos tarpsnį kiekviena valdžios kaita virš žemių ir miškų savininkų pažeria vis didesnį chaoso šleifą. Akivaizdu, kad įgyvendinama šliaužiančios nacionalizacijos politika. Prezidentė liko. Žada sudrausminti oligarchų siautėjimą. Gal tuo palengvins valdų savininkų dalią. Gal. Tikėkimės. O Aplinkos ministrą V. Mazuronį gali keisti vėl naujas. Pagal nusistovėjusią tradiciją beveik kiekvienas naujas ant kaimiečių galvų priskaldo tiek malkų, kad per dešimtmečius neišsilaižome. Tačiau nespėliojant apie ateitį, pirmiau žvilgtelėkime į praeitį. Bent tiek kiek leidžia kaimietiško kraštotyrininko galimybės.

Kryptis šiam rašiniui – 2014-jų metų pavasarį Lietuvoje išplatinta informacija kaip atkaklus miško savininkas pagaliau teismų pagalba pasiekė, kad kaip medžioklės plotų savininkas turėtų būti priimtas į medžiotojų tarpą ir tapti pilnateisiu medžiotoju. Asmeniškai tokio statuso dėl amžiaus, kitų aplinkybių nebesiekiu. Tik norėtųsi, kad neatlygintinai medžiojantys mūsų valdose kaip tai bent pasisveikintų. Kai miške dirbama su talkininkais, vardan saugumo tokius plotus aplenktų. Siektų kitokio bendro susikalbėjimo.

Save kildinu iš vietinių žemdirbių. Manydamas, kad tolimi proproseneliai buvo baudžiauninkai, pasidomėjau kiek gi jie turėjo galimybių poilsiauti dvarų miškuose. Ir ... sunku patikėti, tai, ką radau Biržų kunigaikštystės baudžiauninkų pareigose.

(...) Į oblavą, jei pasitaiko Biržų girioje, turi visi išeiti, davus iš anksto jiems žinią, nuo dūmo po vieną žmogų ir juos negalima daugiau kaip dvi dieni laikyti. Be to kiekvienas valakas turi turėti devynis sieksnius tinklo žvėrims gaudyti iš kanapių ar karnų,( neturi, moka pabaudos dvi kapas), taip pat vėzdus, o kurie gali, tai ir šautuvą, tinkamą oblavai pagal išgalę(...).

Štai taip: proseneliai baudžiauninkai ne tik galėjo, bet ir privalėjo dalyvauti medžioklėse, nežiūrint, kad giria nebuvo pastovi jų gyvenimo bei darbo vieta. Turintys šautuvus,  matomai,  stojo greta didikų. Manykime, kad pastarieji su talkininkais, varu pakviestais medžioklėn, žvėriena nesidalino, bet vis vien buvo dienos, praskaidrinusios niūrią kasdienybę, ką dabar miškų savininkai kaip išimtį tepasiekia teismuose.

Susipažinus su daugiau kaip keturių šimtų metų senumo dokumentais, konkrečiai nusakančiais to meto kaimo žmonių pareigas, o tuo pačiu ir teises, matant dabartinių „kunigaikštukų“ siautėjimą privačiuose miškuose, niekas manęs neįtikins, kad dabartinė santvarka medžioklės, kaip vienos iš poilsio gamtoje formų,  teisingesnė už buvusią baudžiavos laikais.

Kalbant apie medžioklę - į temą ir medžiokliniai nutikimai. Vieną tokių prieš keliasdešimt metų esu užrašęs prie Medeikių. Garbaus amžiaus Petras Šernas savo šeimos praturtėjimą nupasakojo taip. Jų senelis, kaip pagirės gyventojas dalyvavo bendroje medžioklėje su Biržų Majorato savininkais grafais Tiškevičiais bei jų svečiais. Gamta gėrėjosi, medžioklę stebėjo ir būrelis dvaro moterų su viešniomis. Vyrai vyrais, bet joms, kai prispiria gamtiniai reikalai, nesolidu tarp medžių tūpčioti. O pamiškėje susandėliuota dvimetrinių skaldytų malkų. Senelis iš tų pliauskų ir sukrovęs „šulinį“ su įėjimu viename kampe. Prastoka gavosi budelė, kur karaliai pėsti vaikšto, dalinai peršviečiama, vėjų perpučiama, bet visgi ne atvira vėjų pagairė. Už nuovokumą grafai Tiškevičiai jau laisvam valstiečiui Šernui ir padovanoję apie dešimtį hektarų menkaverčių, krūmais apaugusių ganyklų.

Keistokai senos istorijos susišaukia su dabartimi. Dabar pristatyk pamiškėse biotualetų pirmosioms Lietuvos damoms ir toms, kurios save laiko nacionalinėmis vertybėmis, kiekvienai po personalinį – širdžių nesuminkštinsi, protauti neprišauksi. Kilnos jos sutartinai rankas su buvusiais raudonosios buržuazijos atstovais, pasirašinės dokumentus, pranokstančius net ne baudžiavinę, bet įteisinančią jau vergovinę santvarką. Valdų savininkams uždedamos tik įvairios pareigos iki smulkmeniškumo nepaliekant minimaliausių teisių. Apie tai – kita proga. Čia dar grįžtama prie baudžiavinės ir dabartinės paralelių.

Tarp jau cituotų baudžiauninkų pareigų yra ir Malkų duoklė. Už kiekvieną valaką – po vieną ašį. Suvežti į Biržų dvarą žiemos keliu iš Biržų girios(...) ir vežtų vien tuo keliu, kuriuo bus parodyta.(...) Paskutinį ano meto reikalavimą  vežti tik nurodytu keliu reikia suprasti, pateisinti taip: paleisk mužikus klaidžioti visais dvarkeliais, jie ir pas gimines užvažiuos ir prie karčiamos pasukę su šinkorka susimirksės. Iš girios pasikrovę „ašį“ į Biržus atveš „pusašį“. Nuo tokio savivaliavimo ir saugojo reikalaujant nenukrypti nuo maršruto. O nuo ko saugoma dabar?

Biržietiškas atvejis, kai prieš kelis metus baudė „pažeidėją“ - visiškas absurdas. Pagavo pareigūnai prie sankryžos vairuotoją, kuris sunkvežimį pakrautą malkomis link Biržų,  užuot vairavęs iš rytų, vairavo iš šiaurės. Tobulų ryšių laikmetis. Paskambino jam giminaičiai į mobilųjį ir paklausė ar neturi galimybės užvažiuoti ir paimti recepto, kad miesto vaistinėje apiprekintų. Užsuko. Tik medienos gabenimo lape maršruto nukrypimo neįrašė. Nežiūrint, kad nei malkų siuntėjas, nei gavėjas vežančiajam jokių pretenzijų neturėjo, nukrypimą nuo maršruto išpūtė vos ne iki medienos vagystės.

Reikalavimas į tuos medienos gabenimo lapus, kai malkos pervežamos tik buitinėms reikmėms rajonų ribose įrašyti siuntėjo, vežiko ir medienos gavėjo asmens kodus – tai dar vienas eilinių Lietuvos žmonių, bent kiek susijusių su mediena, pažeminimas. Blankai dauginami kopijavimo aparatais, užpildyti be jokios atsakomybės mėtosi garažuose, kabinose. Bet negirdėti nei vieno atvejo, kad toks reiklumas būtų išaiškinęs bent vieną vagystę. Priešingai – drumstame vandenyje geriausia brakonieriauti. Kaip žinome, šių metų gegužės pabaigoje išplatinta informacija apie galimai medienos grobstymą stambiu mastu iš kai kurių urėdijų, ūkininkaujančių valstybiniuose miškuose.  Bet patvirtinimų pervežant grobį – nėra. Ar tai ne įrodymas tokių lapų bereikšmiškumo?

Tai, kas per du dešimtmečius patirta bloga,  nepasimiršta. Galimi pakitimai po rinkimų baugina. Nes, kiek prisimenu, tik per laikotarpį, kai Aplinkos ministru dirbo Artūras Paulauskas – neįteisino teisės aktų, kurie žemintų, įskaudintų miškų savininkus. Gal per trumpai dirbo. O gal todėl, kad teisininkas. Žinojo pagrindinius dabartinės Lietuvos Konstitucijos principus – privati nuosavybė neliečiama! Ir neleido to mindyti kaip prie durų patiesto skuduro kojoms nusivalyti. Turintys interesų privačiose valdose patys privalo  taikstytis prie savininkų, o ne priešingai, kaip yra dabar.

O mums daugiau ir nereikia. Jeigu Lietuva konstitucinė valstybė, šis pagrindinis dokumentas privalėtų galioti visiems. Lygiareikšmiškai.

 

Jonas Dagilis,
LMSA Biržų skyrius
2014 m. gegužė