Naujienos

Kaip medžiai virsta stulpais

Rodos, neseniai praėjo didžiulį visuomenės dėmesį sukėlusi ginčų ir protestų banga, nukreipta prieš miesto medžių genėjimą. Priminsiu, kad, po šių svarstymų, prieš 2 metus išleista instrukcija, pasmerkusi medžių viršūnių nupjovimą- kamieno pažeminimą (E.Navys, Medžių ir krūmų genėjimo pagrindai). Tačiau būtinais atvejais tai buvo leidžiama daryti. Tie atvejai beveik visada atsiranda miesto sąlygomis. Svarbiausi jų - medžiai pasodinti ne vietoje - po laidais, ant šaligatvio ir važiuojamosios dalies ribos, per arti namų ir t.t. Instrukcija skirta idealiai, neteršiamai aplinkai. Tai matyti iš punktų, kur numatomas lajos išretinimas, siekiant išauginti stambius ir kokybiškus vaisius. Nemanau, kad didesni kaštonų vaisiai pagerintų ar pagražintų miesto vaizdą.
Per dešimt metų iki instrukcijos pasirodymo buvo išgenėti beveik visi didžiųjų miestų gatvių želdiniai. Dažniausiai be viršūnių ir su patrumpintomis šakomis likę medžiai laukė tolesnių sprendimų, nes ateityje turėjo būti formuojamos jų viršūnės bei šakos. Tačiau instrukcijoje buvo rutuliuojama idealaus medžio sąvoka, lyderio viršūnės išsaugojimas, propaguojamas šakų pakėlimas. Tuo tarpu bandymų poligonais virtę miestų ir miestelių gatvės buvo paminimos kaip didelė anomalija, užmirštant, kad šioje erdvėje ir įsigalios naujos instrukcijos nuostatos. Negana to, patrumpintos medžių šakos pavadintos strampais, kuriuos reikia šalinti.

Šiek tiek istorijos
Trumpam prisiminkim į istoriją. Visi, gal būt, pamiršo, koks Kaune triukšmas kildavo kas keli metai po griūvančiu medžiu ar krintančia šaka papuolus ir žuvus žmogui. Komunalinio ūkio įmonės buvo užverstos šimtais skundų ir reikalavimų dėl stogus gadinančių, langus užtamsinusių medžių pašalinimo. Dėl to prieš 10 metų pradėtas ir per kelis metus baigtas miesto centro gatvių medžių genėjimas, nupjaunant viršūnes ir patrumpinant šakas. Medžių viršūnės buvo pjautos,atsižvelgiant į žaliųjų ir visuomenės reakciją. Pirmosiose  gatvėse genimų medžių lajos sutrumpintos iki 6,5 m. Tai buvo Donelaičio, Mickevičiaus, Daukanto, Maironio, Kanto, Putvinskio, Ožeškienės ir kt. gatvėse. Kęstučio gatvėje trumpinta iki 9,5 m, tuo tarpu labiausiai miesto aplinkos paveikti medžiai Vytauto prospekte pjauti 11,5 m aukštyje. Išryškėjo, kad šiame prospekte toks pjovimas buvo per aukštas. Medžių viršūnės pjovimo laiku jau buvo apdžiūvę,  užsikrėtę grybinėmis ligomis. Per du metus po genėjimo čia buvo iškirsta 15 nudžiuvusių medžių. Tuo tarpu 6,5 m aukštyje genėtų medžių kiekvienoje gatvėje arba nebuvo, arba buvo tik po vieną. Šie medžiai buvo suformuoti labai aukštai pakeltomis lajomis - iki 7 - 8 m. Po viršūnių trumpinimo jie tapo negyvais stulpais.

Instrukcijos ir sveika logika

Šiuo metu, galiojant minėtai instrukcijai, medžiai genimi, tiksliau sakant, vykdomas jų formavimas iš naujo. Kadangi pagrindinė sąlyga genėtojams - neliesti lyderio viršūnės - jo aklai paisoma, nežiūrint į tai, kad vietoj viršūnės likę tik vilkūgių kuokštai. Vadovaujantis sveika logika, neišsaugojus viršūnės, reiktų pagrindinį dėmesį skirti sveiko kamieno išsaugojimui. Tuo tarpu nepilnai išgijusias kamienų  žaizdas,  paliktas po ankstesnių netinkamų šakų pjovimų, papildė naujos, pjaunant  kiekvieną šaką. Šitokį genėtojų elgesį sąlygoja naujoje instrukcijoje esanti nuostata, kad po genėjimo paliktas, patrumpintas šakas, jas pavadinus apgailėtinais strampais, galima drąsiai nupjauti. Kęstučio gatvėje, medžių kamienuose neišvengiamai atsiras daugybė neužgyjančių žaizdų visuose 9,5 m ilgio bešakiuose medžių kamienuose. Priminsiu, kad prieš 7 metus genėtiems medžiams 9,5 m aukštyje nupjautos viršūnės, o šakos trumpintos iki 1,5 m ilgio. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad šis ilgis pagrindinėms šakoms buvo gerokai didesnis, kadangi dauguma jų  šakojosi smailu kampu, tuo tarpu matuota šoninė projekcija atitiko tik stačiu kampu išaugusių šakų ilgį. Po genėjimo šakų galuose susiformavo ūglių kuokštai, kuriuos reikėjo pašalinti. Šią žiemą šakos visos nupjautos. Dabar trečio aukšto langų aukštyje atsidūrusios lajos vargu ar besudarys šešėlį, ar neatrodys kaip užkeiktų vienuolių siluetai.  Ir senos, ir naujos instrukcijos rekomenduoja pakelti lajas iki 3,6 m aukščio. Juk žemesnė laja visada pagerina medžio būklę. Gal būt, po ankstesnio genėjimo paliktų šakų galai, vietomis tapę neišvaizdžiais strampais, gali ne vieną ir supykdyti, bet tai yra daug geriau negu kamieno žalojimas. Svarbiausia užduotis - naujų šakų formavimas - dar laukia ateityje. Net patys rizikingų užmačių instrukcijos autoriai pripažįsta, kad formuoti reikės daug metų po 3 kartus per metus trumpinant ir išpjaunant atžalas. Visi, kam yra tekę formuoti gyvatvores, tai supranta kaip būtinybę. Bet nuplikinto iki 9,5 m aukščio kamieno performavimas - daug sudėtingesnis dalykas. Instrukcijos autorius apie tai net nutyli. 

Sodininkų vadovėlių nuostatos nepriimtinos miesto medžių priežiūrai

Bet kokiu atveju, normaliai išsišakojančio medžio atkurti nepavyks, kadangi šakos, atsidūrę po tankia, su gausiais išsišakojimais, viršūne, keis savo kampą, kuris bus daug bukesnis  ir mažiau tinkamas miesto sąlygoms. Normalus, smailas šakojimosi kampas formuojasi tik šakoms augant kartu su viršūne, t.y. joms gaunant pakankamą apšvietimą iš viršaus. Gamybininkams lengviausia pjauti iš apačios visas šakas prie kamieno vienu pjūviu. Norint formuoti taisyklingą  lają, tektų kiekvienai kamieno šakai nupjauti po 20 ir daugiau jos išsišakojimų. Šakų genėtojams to nereikėtų aiškinti - jie šitaip dirbo Laisvės alėjoje. Belieka pridurti, kad, vadovaujantis buvusiomis taisyklėmis, nupjauti paliktų, sutrumpintų šakų niekas nebūtų leidęs. Genėjimo praktikoje buvo laikomasi taisyklės - kuo mažiau palikti žaizdų kamiene. Miesto sąlygomis labai kenčia visas medžio asimiliacinis aparatas - žievė, lapai. Kamieno žievė nukenčia ne tik nuo teršalų, bet ir nuo mechaninių sužalojimų. Kamiene žaizdas palieka aplūžusios šakos, įsimetę puviniai. Bet kokią sveiką šaką būtina išsaugoti dėl svarbiausio tikslo - nepalikti kamiene žaizdų. Labai bloga naujosios instrukcijos nuostata, pasisavinta iš sodininkų vadovėlių - retinti lają, išpjaunant šakas, dėl lajos apšvietimo. Sodininkai tai daro dėl vaisių kokybės pagerinimo, jie turi tam tinkamų tepalų žaizdoms apsaugoti, vaismedžiai soduose yra reguliariai purškiami chemikalais. Gatvės medžiai auga daug prastesnėje aplinkoje, jų priežiūra blogesnė, todėl jų kamieną turime ypač tausoti. 

Svarbiausia - sveika nuovoka ir patirtis

Naujos instrukcijos ir nauji vėjai niekada negali pakeisti sveikos nuovokos. Šiuo metu nereikia nurodymų, kaip formuoti idealų medį, bet reikia tokių rekomendacijų, kurios leistų kuo greičiau atsigauti miesto aplinkos ir netinkamo genėjimo pažeistiems medžiams. Reikia mokėti pasirinkti geresnį variantą iš dviejų. Nerašytas idealas yra - paliktas kuo aukštesnis kamienas, nors taip drastiškai nugenėtas medis virsta stulpu ir atsigauna daug sunkiau negu žemiau nupjautas. Tai ir suprantama - aukštame nuplikintame kamiene palikta daugiau pjūvių - nupjautų šakų pėdsakų  - negu žemesniame. Be to, aukštesniame  medyje sulčių judėjimo kelias tarp šaknų ir viršūnės pailgėja. Aukšti, darkantys aplinką medžių stiebai iškyla dėl paprastos priežasties -pareigūnai, išduodantys leidimą genėti, nustato ir paliekamo kamieno dalies aukštį. Jeigu genėtojai nepiktnaudžiautų, paliktų apatines šakas, tai medžiai išlaikytų daugiau ar mažiau pakenčiamą išvaizdą, o svarbiausia - gyvybingumą. Prie Raudondvario bažnyčios palikti 15 m aukščio “stuobriai” turėtų būti bent perpus pažeminti. Tai atlikti reikia tais pačiais metais. Tuo tarpu antrąkart žeminti medį, praėjus vieneriems ar keliariems metams, yra rizikinga. Neatsigavęs po pirmos operacijos, po antros - jis gali žūti. Tik niekada nereikia trumpinti medžių, turinčių aukštai pakeltas lajas, pjaunant žemiau apatinių šakų - jie taip pat gali žūti.

Atvykęs į Kauną, visuomet stebiu naujai genimus medžius, dažnai netinkamai. Gaila medžių, sužalotų dėl mūsų nemokšiškumo. Norint išgelbėti džiūstantį medį, vienintelis būdas pjauti jo viršūnę, nes nesveikas kamienas ir pakenktos šaknys maisto medžiagomis gali aprūpinti tik žemesnę kamieno dalį. Didelė dalis medžių bėdų ir slypi medžių viršūnėje. Ne mažiau svarbu - neaukštinti lajos, apatines šakas palikti ne aukščiau 3,6 m. Prieš kelis metus, papūtus naujų genėjimo koncepcijų vėjams, buvo pripažinta, kad Kauno gatvių medžių šakos pažeistos grybinių ligų. Grybinės ligos buvo pažeidusios tik tuos medžius, kurie genėjimo pradžioje palikti su grybiniais pažeidimais. Prieš genėjimą medžių lapai nebuvę didesni kaip nedidelė moneta, po genėjimo tapo delno dydžio. Po lietaus senų medžių šakų žievė pasidengdavo drebučių konsistencijos  medžiaga, kuri juodai nudažydavo darbininkų drabužius. Jaunų ūglių žievė būdavo suskeldėjusi. Po genėjimo pavasariais būdavo malonumas matyti gyvybe pulsuojančius želdinius. Nežiūrint į nieką, šiais metais visos šakos nupjautos, kamienai, kaip žvakės, bešake savo dalimi susilygino su elektros stulpais.

Vadovaujantis tais pačiais principais, galima padėti ir miesto pasididžiavimui - ąžuolynui. Kiekvienas prie Kauno halės gali pamatyti ąžuolų sausų viršūnių mišką. Nesveikais, grybinėmis ligomis užsikrėtusiais kamienais į apačią sliuogia užkratas. Tuo tarpu privatūs asmenys ir įmonės, į kurių pastatus ar įrenginius remiasi medžių šakos, derina šių šakų pašalinimą. Šioje situacijoje nupjovus viršūnę, medžio būklė pagerėtų, pašalinus apatines šakas, medis greičiausiai žūtų. Gerai atsimenu senus ąžuolus, kuriems buvo šalinamos trukdančios apatinės šakos. Perkūno alėjoje, prie A.Sabonio namo, nupjovus ąžuolui su praretėjusia viršūne  apatines keturias šakas, medis žuvo tais pat metais.

Rodos, labai siauros veiklos zonoje susikerta užsakovų (savivaldybių) ir vykdytojų, suinteresuotų kuo greičiau atlikti darbus, interesai.

Povilas VITKAUSKAS Kauno marių regioninio parko vyr. ekologas
Redakcija paprašė leidinio ”Medžių ir krūmų genėjimo pagrindai” autoriaus, draugijos “Žaliuojanti Lietuva” pirmininko doc. Evaldo Navio pareikšti savo požiūrį į Povilo Vitkausko straipsnyje “Kai medžiai virsta stulpais” keliamas medžių genėjimo problemas.

Genėti medžius bus leista tik šių darbų žinovams

Redakcijos pateiktas Povilo Vitkausko straipsnio nuorašas pateko į draugijos  "Žaliuojanti Vilnija" aplanką, pavadintą "Nusikaltimai gamtai". Nusikalstama veika laikome, pirmiausia, netinkamą medžių apipjaustymą, kai pašalinama neleistinai daug apatinių šakų ir lajos staiga pakeliamos pernelyg aukštai. Už šią kritiką straipsnio autoriui dėkojame. Tik čia ne instrukcijų ar seminarų metodinis trūkumas, bet, priešingai, visuotinai pripažintų genėjimo būdų nesilaikymas. Žinotina, kad staigiai išpjovus didesnį kiekį (virš 20 proc.) šakų, aplink pjūvius augalai sukrauna daug epikorminių pumpurų, iš kurių pasipila epikorminiai ūgliai, iškreipiantys įgimtą medžio pavidalą ir keliantys daug naujų, dar sudėtingesnių problemų.

Kaip nusikaltimą gamtai reikia vertinti paties P. Vitkausko organizuotą neleistinai grubų Kauno gatvių medžių apipjaustymą, kurį jis straipsnyje bando pateisinti.

Daugelyje Europos šalių medžių skeletinių šakų (1-3 eilės ašių) apipjaustymas, nors ir neliečiant viršūnių (P. Vitkauskas prisipažįsta ir jas pašalinęs), išgyvendintas vienose šalyse maždaug prieš 60 metų, kitose - dar anksčiau. Pridursime, kad tradicijos ir noras pjauti storąsias šakas, net stiebus buvo stiprios, todėl išgyvendinti drastiškus medžių žalojimus nebuvo lengva ir galutinai pavyko tik drausminant didelėmis baudomis, bemaž prilygstančiomis savavališkam iškirtimui. Tad neabejojame, kad mąstančių kaip P. Vitkauskas Lietuvoje dar yra, nes nežinojimas medžio biologijos, ypač jo reakcijos į ekstremalias situacijas, iki šiol yra išlikęs buvusiose SSSR šalyse. Todėl šiuo aspektu P. Vitkauskas yra ne išimtis ir jį dalinai galima suprasti. Juo labiau, kad taip mąstančių ir medžius luošinančių iki 2003 metų Lietuvoje buvo dauguma.

Negalima tik pateisinti šio p. Vitkausko propaguojamo medžių apipjaustymo būdo, kuris nepagrįstas  nei šalies, nei užsienio literatūriniais šaltiniais bei praktika. Prisiminkime, kokias skaudžias pasekmes pernai sukėlė spaudoje paskleista užuomina, neva pavasarį deginti pernykštę žolę yra naudinga.

Norint rašyti, ką nors teigti ar neigti, reikalingos bent elementarios žinios. Iš P. Vitkausko straipsnio akivaizdu, kad manymas, išprotavimai, prielaidos ir spėliojimai, nors ir įvilkti į kategorišką rūbą, ne visada sutampa su profesiniu žinojimu. Belieka apgailestauti, kad straipsnio autorius net tuomet, kai dirbo Miškų institute, nepaskaitė šios mokslo institucijos direktoriaus pavaduotojo, šviesios atminties dr. Vytauto Ramanausko parengtų ir Aplinkos ministerijos aprobuotų "Medžių ir krūmų genėjimo metodinių nurodymų" (1994 m., 31 psl.). Leidiniai "Medžių ir krūmų genėjimo pagrindai" (2002 m.) ir "Dekoratyviųjų medžių, krūmų ir lianų genėjimas" yra didesnės apimties, sudėtingesni ir, manytume, kad P. Vitkauskui suvokti genėjimo esmę, ypač aprašytus genėjimo būdus, technologijas ir techniką individualiai būtų nelengva. Siūlytume surasti lėšų (360 Lt), išklausyti paskaitų kursą ir atlikti praktinius darbus pagal darbo rinkos aprobuotą profesinio mokymo modulį "Augančių medžių ir krūmų genėjimo bei atjauninimo urbanizuotose teritorijose pagrindai darbų vadovams"bei įgyti teisę organizuoti šiuolaikinius reikalavimus atitinkančius genėjimo darbus.

Doc., dr. Evaldas NAVYS draugijos "Žaliuojanti Vilnija" pirmininkas