Naujienos

J.Dagilis: Vanduo ir vandenėlis – priešingybės – nesijungia!

Plačiai žinomas, nepaneigtas teiginys, jog vanduo – pagrindinis visokiausios gyvasties eliksyras. Žemiau aprašomu atveju – nepakeičiamas kaip pagrindinė medžiaga gaisrų slopinimui.

Vandenėliu biržiečiai vadina nelogiškas kalbas, straipsnius, teisinius normatyvinius aktus ir kitokius negyvenimiškus skystimėlius. Ir vargas, kai pastarojo daugiau negu realaus vandens arba kitų gyvybiškai svarbių aplinkybių bent normaliam žmonių ir juos supančios aplinkos egzistavimui,- įsitikinęs Garbės biržiečio titulu nominuotas kraštotyrininkas ir miško savininkas Jonas Dagilis.

Tai balandžio pabaigoje ryškiai apšvietė ir gaisras, sukeltas Kuršių Nerijoje. Marios ir Baltijos jūra vos ne ranka pasiekiamos, bet, kai aplinkosauginio vandenėlio pripilta kelissyk daugiau – tai, kaip matėme iš įvairių reportažų, tik sraigtasparniais tepasėmė. Ne, ne aplinkosaugininkai kalti, o aplinka! Vienur įrengtus privažiavimus smėliu užpustė, kitur, akmenimis grįstus ledonešis išardė... O iš Vilniaus Aplinkos  ministerijos lekia tik lekia nutarimai, kiti normatyviniai aktai, tik lengvinantys visuomenės siautėjimą gamtoje be jokių apribojimų, atsakomybės. Prisižaidė. Dabar tai iš šalies stebint primena seną kalambūrą, kai kaimo kvailelis, sekdamas piktais bendraamžių šposais taip pat iškrėtė „šposą“: pagavęs katiną pririšo prie uodegos linų kuodelį, padegė ir paleido. Pusę miestelio pastatų katinas su tokia uodega nušlavė. Aplinkosaugininkai tesugebėjo šį kartą tik apie šimtą hektarų pušyno. Dar toloka jiems iki katino ir puspročio jo kankintojo.

Nerašyčiau taip piktai, jeigu nebūtų savo skausmo. Kelioliką metų išdirbusiam priešgaisrinėje apsaugoje teko patirti ne vieną atvejį Biržuose, kai gaisras paupyje, o gesinti tenka atvežtiniu vandeniu. Tokius nepatogumus aiškiname tuo, kad Biržai 1944-jų vasaros mūšių metu sugriauti 70 procentų, atsistatė kitąsyk stichiškai. Vienur pakrantės užstatytos, kitur privatizuotos. O ten, kur klampynės, automašina taip pat neprivažiuosi. Bet pastaruosius kelerius metus Biržuose valoma Agluona, Širvėnos ežeras. „Kodėl ta pačia proga neįrengiami privažiavimai prie šių vandens telkinių? „- domėjausi.

Tuo savo ekologiniu neišprusimu sukėliau tik pasibaisėjimą: „Privažiavimus vandens apsauginėje zonoje?! Padarys, tai ir žvejai pradės važinėti. Ir šiaip, kam reikia ir nebūtinai. Dar mašinas ims plauti... „ Taip sugėdintas nutilau. Tik dėl asmeninių valdų tylėti neišgaliu.

-  Čia vandens – nors prigerk. Malkų - nors sudek!,- taip savo gimtąjį vienkiemį Dauguviečius naujiesiems nuomininkams Diliams apie 1932-sius metus pristatė pradėjęs garsėti  teatralas Borisas Dauguvietis.

Tą patį galiu pakartoti ir apie savąją gimtinę. Vienkiemis įkurtas prie Rovėjos ir natūralaus upelio santakos. Šeimos poreikiai, dar ES išmokos už vandens telkinių pakrančių priežiūrą gundo pasimalkavimą pradėti peraugusiuose alksnynuose paupiuose. Bet ten – zonos! Nevalia! Tas pats su vandeniu. Jeigu nelaimė – priešgaisrine automašina neprivažiuosi. Dar prieš keliolika metų, kai žemės perkasimo darbai buvo prieinamesni, prašiau leidimo kelias dešimčiai metrų upelio atkarpos pagilinti, praplatinti, sutvarkant bent vieną krantinę. Patarė net nesvajoti. Natūralių upelių labai nebe daug išlikę ir dar trumpinti jų vagą kokiomis tai rekonstrukcijomis tikrai niekas neleis.

Aš gamtine geologine prasme turtingas, per tai – neišrankus. Jeigu negalima pasitvarkyti prie upelio, kuris išsaugotas tik tėvų prieraišumo vienkiemiui, vargu nebijojimo dėka, nes kurį laiką gyveno be elektros, aparti be privažiavimo, o į gyvenvietę keltis nesutiko, telieka upelis neliestas. Valdose dar daugiau kaip trys hektarai užpelkėjusios Rovėjos lankų. „Ar kamputyje to šlapožemio bent šimtąją dalį leisite pravalyti, pagilinti“,- konsultavausi. Vėl atsakymas, kad vandens apsauginėje zonoje tokie darbai draudžiami. Priešgaisrinį vandens baseinėlį gali projektuoti, kasti tolėliau, prie sodybos. Tik sodyba jau ant šlaito. Kasė šulinį - septynis metrus  į gilumą lindo iki gero švaraus vandens gyslą prikasė. Nebus lengviau ir su baseinu, kurį leidžiamomis sąlygomis rengti – beprasmiška.

Iš pajūrio pasiekė žinia, kad tų plotų, kur dega pušynai, „šeimininkė“ naktimis nemieganti, per galvą verčiasi nebe išmanydama kaip išgyventi tarp aplinkosauginių ir priešgaisrinių reikalavimų, kurie,  kaip rodo besikartojantys skaudūs atvejai, tiesiog gyvybiškai būtini. Blogiausia, kad taip vartaliojasi ir valdininkai Vilniuje. Be perstojo kurpia įvairiausias normas, taisykles, nutolusias nuo realybės. Normaliai sėdint taip nesumąstysi.

Stop! Kurie turime lakią vaizduotę, bent mintimis sustabdykime tokių apsivertimų akimirkas, kai galvos žemę remia. Nepakartojamas vaizdelis. Ten, kur visomis vaivorykštės spalvomis švytruoja apatinis moteriškas trikotažas detaliau neaprašinėsiu. Pakanka savos vyriškos giminės prikvailiojimų. Štai seimūnas A. Salamakinas sumąstė ir sulygino privačių miškų savininkus su dirbančiais valstybiniuose miškuose apmokestinant už parduotą medieną, nors visame pasaulyje iki dabarties ir Lietuvoje savininkai bent šiek tiek buvom pranašesni už nuomininkus. Buvom, bet nebebūsim, nes tokių kaip A. Salamakinas  Seime, ministerijose dauguma.

 Kad surašius Aplinkos ministro V. Mazuronio „šedevrus“ reiktų atskiro rašinio. Tik naujosios lankymosi miške taisyklės ko vertos! Atėmė iš pamiškių sodybų savininkų paskutinę simbolinę 100 metrų apsauginę zoną, po kurią visokiausi medžiotojai dabar iki palangių su šunimis gali šmirinėti.

Anekdotas ar realybė, bet medžiotojai tikina, kad Afrikoje norint pasigaudyti bezdžionėlių, vargti nereikia. Ten, kur jos gyvena, pakanka primėtyti plono tinklo skiaučių. Bežaizdamos pačios taip susipainioja, kad gali eiti ir pasirinkti pagal poreikius. Po balandžio paskutinėmis dienomis Seime priimtų saugiklių, ribojančių žemės pardavimą, aišku, kad ten taip pat susipainiota. Kada ir kaip seimūnai išsipainios iš žabangų, kurių patys sukūrė – telieka jų pačių problema. Blogiausia, kad ta juridinė painiava palietė tūkstančius pagyvenusių žemių savininkų. Išsigandome, kad iš kartos į kartą perduodama šeimos nuosavybė, jeigu palikuonys ne žemdirbiai, nebegalima.  Panašu, kad grąžinta 1940-jų nacionalizacija.

Jonas Dagilis
LMSA Biržų skyriaus narys
2014 m. gegužė