Naujienos

J.Dagilis: Ąžuolai ne tik elitinių Lietuvos gyventojų medžiai

Asmeninio archyvo nuotraukoje:  straipsnio autorius Jonas Dagilis, 2010 metais Garbės biržiečio titulu nominuotas kraštotyrininkas, miško savininkas .

Tai tik vienas iš daugelio atvejų, kai ąžuolų ir žmonių santykiai minimi literatūriniuose kūriniuose. Kad tai ne rašytojų išmonė, tvirtinu remdamasis asmenine patirtimi. Mano senelė, maža beraštė šaunaus Juodosios jūros jūreivio žmona, vėliau prasigėrusio grafo Tiškevičiaus eigulio našlė, likusi viena augino dvi dukras ir sūnų. Kaimui skirstantis į vienkiemius, laukų rėžius perforuojant į sklypus, valdą rinkosi prie miško, upės. Kur paukščiai čiulba ulba, savas upelis čiurlena. O kai gimėme anūkai, man ir seseriai pasodino po ąžuoliuką. Nebeatspėti, nebėra ko paklausti, kur ji gavo, kodėl sodino maumedį. Senelė, tėvai, kiek pamenu, medį vadino eglute, rudenį spyglius numetančią. Gal taip kūdikystėje mirusią anūkę įamžino?

Ąžuoliukų, maumedžio pasodinimas prie mūsų vienkiemio nebuvo išskirtinumas iš kitų kaimiečių. Tai taip pat primena ir literatūriniai darbai. Karo, hitlerinės okupacijos metais dviejų okupantų cenzūros Būginių mokyklos,  kurioje mokiausi, bibliotekėlę taip išvalė, kad likučius perskaitėme po kelis kartus. Nebelikus ką skaityti ėmiausi suaugusiems skirtos periodikos. Iki senatvės nepasimiršta apsakymo epizodas kaip tremtinių šeima „pakrauta“ į sunkvežimio kėbulą, važiuoja per kaimą. „Kur mus veža?“,- klausia vaikas tėvų. „Iš žemės rauna, vaikeli“,- atsako. O važiuojant pro senelių namus, vaikas, pamatęs prie vartelių rymančią moteriškę, pralenda pro uniformuotus ginkluotus palydovus ir šaukia: „Senele, ąžuoliuką paliek!“. Skaitytojas savaime susiformuoja nuomonę, kad jie abu tą ąžuoliuką sodino, prižiūrėjo.

Kad ąžuolai, ąžuoliukai ne tik tarpukario metų ūkininkų pamėgti medžiai, patyriau 1970 – 1980-siais metais. Tuomet sparčiai plečiant melioracijos darbus griovė jaunų sodų, kitų medžių apsuptyje pastatytus pavyzdinius vienkiemius. Su šaknimis rovė, degino ar į žemę užkasė perspektyvius beržynus, juodalksnius. Iki dabar mįslė, kada ir kas ten priveisė ąžuolų. Pavieniai, obelų tipo šakoti, bet gerokai iškilę virš jaunuolynų. Dažname melioracijos projekte tokių naikino po keliolika. Liemenų apimtis apie du metrus, storesni. Niekas jų nevertino. Obelų medienos dar buvo šioks toks planas. Paruošdavo dėl suvenyrų gamybos. O ąžuolų praktiški kaimiečiai net malkoms neėmė: kietą susmulkinti sunkoka, kūrenant kaitri mediena krosnių pakuras išdegina.

Tarp keistuolių, iš po buldozerių ratų norinčių pasigaminti ąžuolinių rąstų, konkurencijos nebuvo. Ir melioratoriams pataikauti neteko. Kol ąžuolą išrauna  daug kuro sudegina, „staliniecą“ laužo. O dar reikia palaidoti. Tam buldozeriu išrausdavo didžiules duobes. Iš miškakirčių profesionalų gavę pailgintą rankinį pjūklą, juo ir skersuodavome jau gulinčius liemenis. Storesnių neliesdavome. Žinojome, kad į lentpjūves virš 70 centimetrų nepriims.

Masinis vienkiemių, juos supančių medžių, miškelių naikinimo laikotarpis sutapo, kai prasidėjo plastmasinių apdailos medžiagų gamyba. Naujoviška, madinga – šturmavo ir biržiečiai parduotuves Rygoje. Į mus, besigalinėjančius su ąžuolais, žiūrėjo kaip į senamadiškus keistuolius. Bet tokių nebuvo daug. O tarp melioratorių buvo pagyvenusių, ūkiškai mąstančių žmonių. Viename projekte, užuot laidoję ąžuolus, nustūmė aplamdytus gražuolius į melioruojamo ploto pakraštį. Taip darbo sąnaudos mažesnės. Gal kada kas pasinaudos ,- vylėsi. Kitaip manė valdantieji. Projekto užbaigimo darbų akto neleido surašyti kol nebuvo užkasti nevykusiai susandėliuoti ąžuolai. Ąžuolo mediena ypatinga. Sudrunys broliškose kapavietėse ar įgaus didesnę vertę – paaiškės po kelių dešimtmečių. Neabejotina, rasis entuziastų, kurie atkasinės, tikrins kokybę. Gal pasigėrėdami ir pasinaudos.

Ne veltui sakoma, kad medžiai,  kaip ir žmonės, turi savo likimus. Kadangi medžių, ypač ąžuolų amžius už žmonių kur kas ilgesnis, per tai ir likimas neišvengiamai sudėtingesnis. Prie vieno iš tokių 2013 m. rudenį kaip kraštotyrininkas ir buvau pakviestas.

Aprašoma vietovė – buvęs septynių ūkininkų vidutiniokų Vaskališkių kaimelis prie Biržų girios link Nemunėlio. Bendrapavardžių ten daug nebuvo, bet mano pažįstamo Jono Jasiukėno šeimą vadino Ąžuolų Jasiukėnais. Todėl, kad prie sodybos, dar į girios pusę nuo neatmenamų laikų augo trys ąžuolai. Nesant įrodymų, kad tai Jasiukėnų sodinti, manant, kad Jasiukėnų protėviai jau prie žaliuojančių įsikūrė, tat ir šnekamoje kalboje įtvirtino: ĄŽUOLŲ JASIUKĖNAI.

Žinantys Biržų krašto miškų istoriją teigia Vaskališkių ąžuolams Biržų girioje, kituose miškeliuose bendraamžių, vyresnių buvę daug. Iškirstus ir pririštus tarp eglinių rąstų, išplukdė į Rygos pajūrį, iš kur išskirstė laivų statykloms. Vaskališkių trijulė, tarsi pamaina drevėtam Santariškių ąžuolui ir kiti panašūs išliko todėl, kad augę pievose, ganyklose, obelų tipo. Tokie netiko rąstų pirkliams – neišpjovė.

Prieš buldozerius visi lygūs. Vykdant laukų melioracijos projektą du Jasiukėnų ąžuolus sunaikino. Jonui, 1962  - 1988 metais dirbusiam miškų ūkio sistemoje, taip suskaudo širdį, kad nesidomėjo medienos likimu: visą užkasė ar dalį, kas tai parketlentėms pasiėmė. Koks skirtumas – numylėtiniai laukų ąžuoliukai sunaikinti. Bet kai atvažiavo prie trečiojo – neišlaikęs pratrūko: stvėrė mėšlavežiui skirtas šakes ir toks nestambus pusamžis vyras stojo prieš galingą krūmarovę: „Aš ne tik jūsų stalinui akis (suprask, žibintus) išdursiu, bet ir buldozeristui žarnas paleisiu!!!“ Sustojo. Buldozeristas ir kiti ėmėsi smarkuolį įtikinėti, kad ąžuolas ne jų, Jasiukėnų aruose. Auga prie sodybos,  bet augimvietė neprimatuota! Neįtikino. „Važiuosit artyn – badysiu žibintus, kitus stiklus“,- grasino Jonas.

Milicijos, kad sutramdžius Jasiukėną, melioratoriai nekvietė. Nenorėdami aštrinti situacijos ar dėl kitų priežasčių kaimiečių Jasiukėnų ganyklą individualiam ūkeliui performavo su teritorija, kurioje augo ąžuolas. Žaliuoja iki dabarties. Tik ne visur taip žmonėms apginti medį sekėsi.

Devintame dešimtmetyje buvau pažįstamas, bendravau su išeivijos  poetų, avangardinio kino kūrėjų Adolfo ir Jono Mekų  broliu agronomu Petru. Jau buvo praėję keliolika metų, kai oficialioji Lietuvos valdžia tarsi pradėjo pripažinti išeivijos menininkus Mekus. Priėmė apsilankyti Lietuvoje, 1971 m. „Vaga“ išleido Jono POEZIJĄ ir t. t. Bet Petras gimtuosiuose Semeniškiuose nesijautė laimingas. „Nekenčia kaime arklių, medžių ir senų žmonių“,-guodėsi. Ir gaila jam buvo trumputės jaunų liepų alėjos, vedančios iš senojo vieškelio į vienkiemį, principingo šunelio, visus aplojančio pradėti griauti vienkiemyje ir gražuolio ąžuolo, prie kurio kaimui skirstantis į vienkiemius pastatyti jų trobesiai. Kad medžio nenaikintų - rašiau bent į kelis to meto leidinius. Nei vienas nespausdino. Tik gamtos apsaugos inspektorius Jonas Baronas žodžiais patikino, kad rauti neleisiąs. Argumentas tokiai išimčiai – gandralizdis. Bet sunaikino ir su gandralizdžiu.

Dar kartą iš tolimos Amerikos į gimtuosius Semeniškius atvykęs Jonas Mekas konstatavo : „Čia buvo mūsų namai – dabar laukas. Kiek tokie laukai žaizdoti – geriausiai matyti iš paukščių skrydžio. Jeigu neuždengta sniegu, visais metų laikais boluoja vienkiemių, juos supusių medžių kapavietės. „Atliekoms“ užkasti rausė didžiules duobes, iškėlė į paviršių smėlį, žvyrą ar kitą nederlingą podirvį ir kiek betręštum per dešimtmečius dirva neatsistato. Semeniškiuose, Mekų atveju, vienkiemio  sunaikinimas buvusio natūralaus upelio šlaite matosi ir nuo vieškelio.

Išskirtinai savaip įvykiai rutuliojasi Vaskališkiuose, kur kadaise gimė, užaugo Ąžuolų Jasiukėnų giminės ne viena karta. Dabar jie pasklidę plačiai, tik ąžuolas tebestovi vietoje. Ir Jonas, sulaukęs garbaus amžiaus, nerimsta, žinodamas, kad kaimynystėje Latvijoje kur kas plonesni medžiai skelbiami  gamtos paminklais, to paties įsigeidė ir augančiam jo gimtuosiuose Vaskališkiuose. Neaukštas, bet drūtas. Liemens apimtis artėja prie penkių metrų. Į Urėdiją pas valstybinius Miškų Tarnybos darbuotojus net nėjo. Ąžuolas ne miške, o neaiškios paskirties lauke. Žinodamas, kad yra Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Biržų r. Agentūra, Savivaldybėje turėtų dirbti kraštovaizdžio specialistė, ekologas, pavaikščiojo tarp trijų tarnybų. Keistuolio, besirūpinančio kažkokiu nežinomu ąžuolu, niekur nesuprato. Iš visur išguitas kaip karšta bulvė, šeimai sutarus užsakė atminimo lentą su užrašu, kad tai Vaskališkių ąžuolas, saugomas Jasiukėnų giminės, ir su dekoratyvine grandine pakabino ant žemiausios šakos.

Valdininkų abejingumas Vaskališkių ąžuolui nestebina. Pasroviui su Nemunėliu vos už kelių kilometrų - Sandariškiai. Ten esančio senolio ąžuolo likimu dar sovietmečiu rūpinosi Gamtos apsaugos rajone inspektorius Jonas Baronas. Kadangi buvo vienintelis tos srities specialistas, nebuvo kam problemos perstumti. Todėl ir sprendė: gal išpuvusį vidų, kur keturi žmonės telpa, vario lakštais iškalti, o gal cemento skiedinio pripilti. Iki darbus derino su aukščiau stovinčiais, ąžuolu „pasirūpino“ to meto chuliganai. Primetė ertmę įvairaus šlamšto ir... padegė. Procedūra skausminga, bet veiksminga. Išdegė ir ąžuolo puvėsiai iki gyvos medienos. Suanglėjimas apsaugojo nuo tolesnio puvimo, neliko terpės veistis įvairiems kenkėjams. Šitaip piktavalių „restauruotas“ ąžuolas išgyveno dar keliasdešimt metų. Tik kai Nepriklausomoje Lietuvoje vietoje rajone buvusio vieno inspektoriaus įkūrė bent kelias tarnybas, kaip nebeturintį perspektyvos iš saugomų gamtos paminklų Sandariškių ąžuolą išbraukė. Nežiūrint, kad žaliavo. Tik medžio kamienas prašėsi suvaržymo, šakos - atramų.

„Nėra medžio, nėra problemos,- girdėta ir kur kas rūstesne prasme.

2013 m. Sandariškius išgarsinęs ąžuolas skilo, lūžo. Likusią vienintelę šaką parėmė ąžuolo gerbėjai. Ar sužaliuos – matysime vasarą. O prie vieškeliuko Kvetkai – N. Radviliškis šios seniūnijos iniciatyva pastatyta rodyklė dar kviečia aplankyti šio krašto įžymybę.

Bet ne tik šis ąžuolas įžymus aplaidumo, abejingumo užimamoms pareigoms prasme. Greta jo statyta – pušis - raganų šluota, kaip gamtos paminklas, garsintas, saugotas sovietmečiu. Nebėra.

Tik kai kuriuose leidiniuose vis dar šmėkšteli informacija apie gamtos paminklą RAGANŲ ŠLUOTĄ, išaugusią Virškupėnų girininkijoje  tokiame tai kvartale. Visa tai dezinformacija. Girininkijos nebėra. Sujungtos. Kvartalai pernumeruoti, o pušis be spyglių. Susiradau ten dirbusius miškininkus, išsakiau priekaištą, kodėl leido nudžiūti įdomiam medžiui, atsakė, kad visos blogybės nuo valdžios. „Šluota“ - tai liga. Ligotą medį kaimyninės praaugo. Likusi užtamsinta – negalėjo išgyventi. Logiškiausia buvo prašviesinti aplinką. Bet saugotino medžio aplinkoje miško darbai draudžiami. Vengdami užsitraukti aplinkosaugininkų nemalonę, savivaliauti nesiryžo. Gal ligoto medžio ir prašviesinimas nebūtų gelbėjęs, tuomet žalieji teroristai tikrai būtų pademonstravę savo galią, principingumą.

Yra manančių, kad dabartinė aplinkosaugos sistema Lietuvoje pernelyg išpūsta, susisluoksniavusi. Tokiai padidink finansavimą nors triskart, vengiantys išspręsti aukščiau minėtų ąžuolų, išskirtinės pušies apsaugą – esminių problemų, nulemiančių Lietuvos žaliąjį rūbą ateities dešimtmečiams, nesiims spręsti.

Straipsnį pradėjau apie ąžuolus. Apie ąžuolus tęsiu. Dabar tai madinga. Sodinami proginiai, vardiniai ir kitokie ąžuolynai. Kartais tik dėl pasipinigavimo. Kartais su bereikalinga pompastika. Visa tai gerai. Kažkiek prigis, užaugs. Pagyvins kraštovaizdį, padidins vertę. Taip įsiamžina ir tokių ąžuolynų sodintojai.

Nepavydint ąžuolynų atkūrėjams Lietuvoje, apie kuriuos nuolat rašoma, rodoma, kalbama viešumoje, laikau savo pareigą priminti gretutinį procesą. Žinome, kad Lietuvoje jau yra daugiau kaip aštuoni milijonai hektarų privačių miškų, kuriuos valdo vos ne ketvirtis milijono savininkų. Anot straipsnio pradžioje cituotos rašytojos A. Žagrakalytės ir jų dažnas pasimaišęs dėl ąžuoliukų. Savaiminukus saugo kirtavietėse, išaugusius ant būsimų valkmių, kitose netinkamose vietose iškasa ir persodina. Pusamžiuose medynuose šviesina aplinką. Tai tęsiasi metai iš metų nuo tada, kai atstatyta miškų nuosavybė. Vienur jau formuojasi ąžuoliukų grupės, būsimi ąžuolų gojeliai, kitur, žiūrėk, koks gražuolis į saulę vienišas stiebiasi visai netikėčiausioje vietoje. Gražūs darbai užkrečiantys. Bet pabandžius tuo sekti – tvenkinio šlaite iškirtus karklus ir pradėjus ugdyti klevus, ąžuoliukus, įstatymų gerbėjai tokių savivaliavimu pasibaisėjo: „Ąžuoliukus be projekto?! Kas leido?“ Taip ir panašiai sudrausmintas tik kelintą kartą atsidūsti: „Kaip gera, ramu tiems, kurie nieko nedaro...“

O dirbantiems įvairiausių akibrokštų apstu. Štai netoliese mūsiškio miško valdą turintis Gytis, turėdamas projektą, visus leidimus, gabaliuką brandaus miško kirto plynai. Gerai žinodamas pomiškį, kirtimo, išvežimo metu rūpinosi, kad išsaugojus ąžuolų savaiminukus. Vargusiems tarp stambių medžių atsivėrė šviesi erdvė. Dalis jau keturių metrų aukščio. Atsodintoms eglaitėms nebepavyti, nenustelbti. Žinodamas, kada elniai, briedžiai sužvėrėja, vienąkart ąžuoliukus nutepė tam skirtu skysčiu. Bet nelabieji atėjo gerokai po pusmečio, netikėčiausiu metu, smarvei išsikvėpus. Grybštelėjo net į septyniasdešimt medelių liemenis. Kai ūkininkams šernai nukasa bulves, pridaro kitokios žalos, jie bent teoriškai gali tikėtis dalinio atlyginimo. Apie atlygį miškų savininkams – net nekalbama. Telieka eilinį kartą nuryti nuoskaudą. 

Tai, kas dabar Lietuvoje daroma su ąžuolynų atkūrimu, objektyviausiai įvertins ateinančios kartos. Tik mūsų proproanūkiai matys kieno didesnis įnašas: planinio, už ES pinigus remiamo miškasodžio ar kai dirbta iš širdies,  pratęsiant senelių tradicijas. Apmaudu, bet faktas, kad antrasis būdas neremiamas finansiškai, nei palaikomas moraliai.                  

„Norint gauti paramą, būtinas projektas!“ Pasakyta ir kaip kirviu užkirsta. Bet kas projektą dėl keliasdešimt ar net šimtų ąžuoliukų, chaotiškai išsimėčiusių prie tokių pavienių,  važinėtų tikrinti – neįtikėtina. Pagaliau ir mes smulkmė žinome savo vietą – kai mažas esi, nieko negali. Bet svajoti ir tokiems neuždrausta.

Vienas svajonių projektas  būtų toks: miško savininkas, savo valdose jau ugdantis keliasdešimt ąžuoliukų, parašo pareiškimą Nacionalinei agentūrai, Miškų tarnybai ar kitai panašiai žinybai ir tuo stoja į ilgametę eilę bent finansiniam paskatinimui gauti. Po penkerių metų ąžuoliukų sodintojas ar jau pasikeitęs valdų savininkas informaciją atnaujina. Dar po penkerių,  patikinus kas išugdyta – dalinai paskatinamas. Ir tai kartosis kas penkeri metai iki sąlyginai už hektarą ąžuolyno jiems bus išmokėta keliolika tūkstančių. Sakysite tai kvailystės, svajonės. Bet jeigu kas sugeba pafantazuoti įtikimiau – padiskutuokime. Nenukrypstant nuo nuostatos, kad ąžuolai ne tik Lietuvos  elito medžiai. Juos sodina, ugdo ir eiliniai žmogeliai.

Jonas Dagilis, LMSA Biržų skyriaus narys
2014 m. balandis 

(Nuotraukos- autoriaus)