Naujienos

Madingi tokie šiurpą keliantys šūkiai, kaip antai: „Užmušk bebrą – išsaugok medį!“. Bebrai Lietuvoje – „nepelnyta Dievo rykštė“ melioratoriams, miškininkams, ūkininkams, kelininkams, žuvininkams. Situaciją su bebrais mūsų šalyje kai kas netgi lygina su triušių antplūdžiais Australijoje!

Nuo senų laikų bebrai priklausė svarbiems gamtos ištekliams, netgi ir mūsų krašte. Dabar jų utilitarinė reikšmė sumažėjusi. Lietuvos teritorija, galima sakyti, buvo natūralaus bebrų paplitimo arealo centre. Šiandien, kai bebrų arealas didžiulėmis žmogaus pastangomis atkurtas, Lietuva ir toliau išsiskiria kaip gausiausių ir labiausiai klestinčių šio žinduolio populiacijų Europoje turėtoja. Mažiausiai dvi mūsų šalies gyventojų kartos bebro nematė (jis išnyko 20 a. pradžioje). Galbūt tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl dabartinėje mūsų visuomenėje susiformavęs tam tikras neigiamas požiūris į šį žinduolį.

                      Tuo tarpu Europoje, turiu galvoje Europos Sąjungoje, kurios dalimi neseniai tapome, bebras yra saugotina rūšis, įrašyta į ES Buveinių direktyvos priedus. Ar susitaikys Europa su tokia mūsų viešąja nuomone apie šiuos gyvūnus? Tai priklausys nuo to, kaip tvarkysime gausią bebrų populiaciją ir kokį priskirsime šiems gyvūnams ekologinį vaidmenį saugant natūralią aplinką. Šia linkme žengtas gana svarbus politinis žingsnis – išsireikalauta, kad bebrus, kaip Europoje saugotiną rūšį, Lietuvoje būtų leista medžioti. Tačiau, kita vertus, Europa kaip tik dėl to mus stebės tarsi „pro didinamąjį stiklą“ ir reikalaus pagrįsti kiekvieną veiksmą.

Gausias bebrų populiacijas tiesiog būtina eksploatuoti pačių bebrų labui. Pirma, kad nebūtų pereikvoti aplinkos ištekliai ir populiacija nepradėtų degraduoti. Antra, kad būtų sumažintas žalos mastas. Tačiau nereikia galvoti, jog bebrai nedarys jokios žalos, jei šių žinduolių pas mus liks, tarkim, tik 10 000. Šiuo metu Lietuvoje gyvena virš 50 000 bebrų. Dirbtinis šių žinduolių skaičiaus reguliavimas reikalingas dar ir dėl to, kad praktiškai nebeliko natūralių jų priešų, pirmiausia, vilkų.

Dalies visuomenės, bent jau medžiotojų, požiūris į bebrus turėtų pagerėti, nes vis daugėja mėgėjų pamedžioti bebrus „ant palaukimo“. Ypač pavasarį, kuomet nėra ko medžioti, juk slankų medžioklė jau uždrausta. Bebrų kailių supirkimo duomenys rodo, jog paskutiniais metais šių žinduolių sumedžiojimas Lietuvoje gerokai išaugo ir jau viršija 10 000 individų per medžioklės sezoną. Nepaisant tokios, palyginti intensyvios, šių gamtos išteklių eksploatacijos, medžiotojų duomenimis apie 50% bebraviečių vis dar laikomos konfliktinėmis.

Daugelyje Europos Sąjungos šalių bebrai nėra tokie gausūs, kaip pas mus ir kitose kaimynėse šalyse – Latvijoje, Estijoje, iš dalies Lenkijoje. Kai kur, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, jų iš viso nėra, nors kažkada gyveno. Daugelis šalių (Danija, Olandija, Belgija ir kt.) bebrų populiacijas bandoma atkurti reintrodukcijos būdu. Britai, kaip ir dera užkietėjusiems konservatoriams, bebrų kol kas neįsileidžia.

Ekonomiškai išsivysčiusių Europos šalių kraštovaizdis žymiai labiau sukultūrintas negu Lietuvos. Bebrų sukeliamų konfliktinių situacijų tikimybė gausios šių žinduolių populiacijos sąlygomis bus žymiai didesnė negu kaip yra pas mus. Nekyla abejonių, jog bebrai prisitaikys prie tenykščių urbanizuotų biotopų, nes šie žinduoliai sugeba pertvarkyti antropogenizuotą aplinką savo reikmėms. Akivaizdus pavyzdys – Bavarija, kur bebrai jau tapo gana gausūs. Labiausiai nuo šių žinduolių nukenčia hidrotechniniai įrenginiai. Nereikėtų manyti, jog į tokią bebrų veiklą vokiečiai žvelgia šypsodamiesi. Keikiasi kaip įmanydami, rašo skundus, tačiau valdžia kompensacijų mokėti neskuba. Panaši situacija yra Austrijoje, nors bebrų tankumas ten yra kur kas mažesnis negu Lietuvoje.

Minėtuose kraštuose suprantama ir bebrų kaip renatūralizatorių teikiama nauda. Aišku, tai supranta ne visa visuomenė, o tik tam tikrą ekologinį išsilavinimą turinti jos dalis, todėl stengiamasi žmones visokeriopai šviesti ir aiškinti jiems bebrų privalumus.

Neseniai teko lankytis Vokietijoje, Elbės rezervate. Šios upės baseine gyvena autochtoninė bebrų populiacija (beje, tai yra stambiausias bebrų porūšis). Ekologinio švietimo požiūriu būtent bebrų temai rezervate skirta itin daug dėmesio. Įrengta netgi voljerų, kuriuose galima stebėti bebrus jų trobelėse, jau nekalbant apie įvairiausius stendus ar gausybę spausdintos informacijos. Tokia pati situacija ir naujose bebrų reintrodukcijos vietose Švėrino apylinkėse (šiaurinė Vokietija) ir kitur. Pirmiausiai siekiama vietinę bendruomenę šviesti.

Nemanau, jog tai yra euforijos dėl naujai reintrodukuotos rūšies pasekmė. Vokiečiams žinoma bebrų situacija tuose kraštuose, kur šie žinduoliai gausūs ir daro apčiuopiamą žalą. Žinoma ir tai, jog ta žala neretai išpučiama būtent dėl nežinojimo ir visuomenės ekologinio švietimo stokos. Vis dėlto bebrų reintrodukavimo programos tęsiamos. Viena tokių, sakyčiau gana originalių, programų yra bebrų reintrodukavimas rekultivuojamose teritorijose, pavyzdžiui, išeksploatuotuose dideliuose rūdos karjeruose. Tarptautinėse bebrams skirtose konferencijose dalijamasi patirtimi apie žmonių švietimą ir „bebrinį turizmą“.

Kodėl to neorganizavus Lietuvoje? Bebrai yra gana patogus ir įdomus ekologinio turizmo ir švietimo objektas. Gausios populiacijos sąlygomis galima nesunkiai surasti patogių stebėjimams bebraviečių, jose įrengti bokštelius ir organizuoti stebėjimus vakarais ar netgi naktį. Bebrai vangiai reaguoja į dirbtinį apšvietimą, todėl galima naudoti prožektorius. Manau, kad tokius stebėjimus lengviau organizuoti regioniniuose ir nacionaliniuose parkuose. Patogias stebėjimams bebravietes reikia stengtis išlaikyti kuo ilgiau taikant biotechnines priemones, pirmiausia užtikrinant pakankamą bebrų mitybos bazę. Priešingu atveju bebrai gali kuriam laikui apleisti bebravietę.

Lietuvoje trūksta ir spausdintos informacijos apie bebrų reikšmę ekosistemoms. Panašaus pobūdžio spaudinius vėlgi būtų geriausia platinti per saugomų teritorijų ir parkų informacinius centrus. Svarbiausia, kad informacija pasiektų jaunąjį skaitytoją, todėl būtų tikslinga tokią medžiagą platinti ir mokyklose.

Negalima teigti, jog Lietuvoje nieko nedaroma siekiant optimizuoti bebrų ir žmonių santykius. Jau vien padidėjusi šių gamtos išteklių eksploatacija pati savaime gerina šią situaciją. Valdžia irgi, atrodo, supranta padėties nevienareikšmiškumą. Siekimas inventorizuoti išsaugotinas ir neperspektyvias bebravietes yra aiškus tokio supratimo įrodymas.

Tam tikros pastangos daromos ir visuomenės švietimo srityje. Kai kuriuose televizijos kanaluose retkarčiais pasirodo laidų apie bebrų reikšmę ekosistemoms. Prieš kelerius metus viena Didžiosios Britanijos kompanija susuko filmą apie bebrus Baltijos kraštuose. Jis buvo kelis kartus parodytas ir per Lietuvos televiziją. Šalies dienraščiai kartais išspausdina ir objektyvių publikacijų apie šiuos žinduolius.Tačiau to aiškiai nepakanka siekiant iš esmės pakeisti visuomenės nuomonę apie šią gyvūnų rūšį. Visuomenės negatyvus požiūris į bebrus kaip į rūšį nieko gero nežada. Plačiai pripažinta, jog tai – svarbus ekologinis veiksnys, tam tikrais atvejais galintis nulemti rūšies išlikimą. Atrodytų, jog bebrams išnykimas kol kas negresia, bet ką gali žinoti kaip susiklostys ateityje. Visuomenės santykių su kertinėmis ekosistemų rūšimis optimizavimas, matyt, yra vienintelis protingas sprendinys siekiant išvengti ne tik šių rūšių, bet ir kur kas didesnių gamtos vertybių praradimo.

Alius Ulevičius

Dėstytojas

Vilniaus uiversiteto Aplinkos studijų centras
Staripsnis skelbtas Lietuvos gamtos fondo ir Lietuvos gamtininkų forumo informaciniame leidinyje "Gamtosaugos aktualijos"
Lietuvos gamtos fondas www.glis.lt