Naujienos

J.Dagilis: Pusiau nėščia moteris – nesąmonė. Pusiau savininkas - valstybinė norma, įteisinta įstatymais.

"Ar būna moterys pusiau nėščios?" Taip pašmaikštaudami prieš ketvirtį amžiaus sąjūdiečiai atremdavo pasiūlymus Lietuvos Nepriklausomybės siekti mažais žingsneliais, su visokiais sandoriais, nuolaidžiavimais didžiajai kaimynei. Laimei užteko proto, jėgų atgauti pilną,  bet ne pusinę nepriklausomybę. Bet eina metai, dešimtmečiai, o tos tikrosios, kokią prisimename iš tarpukario metų, šiek tiek žinome iš Europinių valstybių, vis mažiau ir mažiau. Žiūrint į privačią, kolektyvinę ar net Valstybės nuosavybę,- svarsto Biržų krašto šviesuolis miško savininkas Jonas Dagilis

Kad tai nėra tik biržietiška problema, akivaizdu ir iš laikraštyje „Žaliasis pasaulis“išspausdinto straipsnio „Nusiprauskite, gveros!..“ Tikiu autorės Ramunės Milušauskienės kiekvienu pagalbos šaukiančiu žodžiu. Bet negaliu pritarti tik tokiai minčiai, kad šiukšlintojus, kitokius gamtos, kraštovaizdžio niokotojus tegali sudrausti tik visuomenė.

Skaitydamas straipsnį lenkiau pirštus ir skaičiau kiek „svečių“ lankosi mūsų valdose.

Pirma, vos atšilus ledui tariamieji gamtos mylėtojai, varlinėjantys paupiu, palieka pėdsakus, įrodančius, kad jungiamasi prie elektros lauko linijos. Nemanykim, kad pasišvietimui.

Antra, dar iš rudens atrinkęs peraugusius beržus kitų metų kūrenimo sezonui, pavasariais lašinu sulą. Sau ir draugams. Bet dalį pasima tie, kas nei sėję, nei pjovę moka sočiai gyventi. Laimė, kad tik išsipila. Būna su visa tara nusiveža.  

Sušilus orams valdas „šukuoja“ sraigių rinkėjai. Juos seka grybautojai, uogautojai. Tarp pastarųjų netrūksta niekšelių, kurie voveraičių prisirenka, samanas iškilnodami. Tas pats su vaistažolių rinkėjais – čiobrelių kolonijas naikina, su šaknimis kvapnius augaliukus išraudami.

Buvau medžiotojas – atsisakiau. Nepigus medžioklinių plotų mokestis. Bet įžeidžia ne tik tai: privačiose valdose miškininkystėje dirbantys ir visi kiti medžioja neatlyginamai. Nežinai kada ir iš kokios pusės apšaudys. Atsisakyti tokių bendrasavininkų – problematiška. Teigiama, kad žvėrys visų. Valstybės. Tik neaišku, kodėl valstybė ar medžiotojai neatlygina, kai privatininkui  bebrai nugraužia beržus, briedžiai nužievina ąžuoliukus ir t. t.?

Apie žvėrių ir privačių miškų, kitokių pamiškės plotų savininkų santykius – plati, atskira tema. Čia tik apie  dvikojus padarus, kuriuos Milušauskienė pavadino gveromis. Siūlo jiems nusiprausti. Per švelniai, netiksliai apibūdinta. Tai pastarųjų dešimtmečių politikų išugdytas visuomenės sluoksnis, nuolatos penimas teiginiais, kad miškai, vandens telkiniai visuomenės! O jeigu visų, dalis tos visuomenės ir supranta, kad tai nei vieno. Savininkai ar tai būtų valstybinių miškų prižiūrėtojai girininkijos, regioninių, kitokių parkų direkcijos, pagaliau privatininkai liekame nuošalyje. Tik tam, kad būtų kas mokesčius moka, tuntams valdininkų ką kontroliuoti, bausti.

Pusiau nėščia moteris – nesąmonė. Pusiau savininkas - valstybinė norma, įteisinta įstatymais. Paskutinis akibrokštas, leidžiantis iškylaujantiems miškuose su palaidais šunimis vaikščioti iki savininkų sodybų. Nebeliko ir tos varganos 200 metrų apsauginės zonos. Mūsų atveju, kai vienkiemis dviem kraštinėm prisišliejęs prie miško, neprašyti svečiai galės šmirinėti, teršti iki palangių. Ar pasiskins ar ne darželyje gėlių - lems tik tai, kiek belikę moralinių stabdžių. O jie, keičiantis ministrams, pataikaujant liaudžiai (atsiprašau, dabar tai vadina visuomene) vis labiau atleidžiami.

Turėjome savo sklype prie tvenkinio šlaito maudyklą, reikiamu atstumu nuo vandens - ugniavietę. Privatininkui bepigu. Dėl vandalų pastovaus niokojimo - panaikinom. Į brūzgynus niekas nebesiveržia. Bet graudu žiūrėti į ūkininkaujančius valstybiniuose miškuose, regioninį parką. Jie poilsiavietes visuomenės reikmėms privalo įrengti! Jose net informacinės lentelės su nuorodomis, kokiais numeriais skambinti turint pretenzijų, yra.

Prisigyvenom! Teršia, degina, kitaip niokoja ir dar turi galimybę išreikšti nepasitenkinimą, pageidavimus. Visa tai varo į neviltį, prisiminimais grįžti keliasdešimt metų atgal.

Benzinas pigus. Pasienis su Latvija nesaugomas. Nemunėlis rudeniop nusekęs. Aukštaračiu Gaziuku per brąstą ir Latvijos miškų masyvuose. Bet žinojome jų reikalavimus: girininkijose išsipirkti miško lankytojo bilietą. Berods rublis nuo asmens nei ekonomiškai nuskriaudė, nei kaimynų tvarką moraliai pažemino. Bet pasmalsavau - negi jiems, valdantiems tokius miškų masyvus, darantiems gal milijoninę apyvartą tie vargani rubliai, reikšmingi? Atsakė, kad ne piniguose esmė. Šitaip jie sekantys miškų lankytojų srautus. Metų pabaigoje turintys ką rašyti į ataskaitas. Dar kitaip - atvažiavote į svečius, tai pasisveikinkite... Tai ir yra tas veiksmas, ko dabartinėje Lietuvoje labiausiai trūksta. Jeigu Lietuvoje žingsnelis po žingsnelio būtų einama šia linkme, nereikėtų rašyti tokių straipsnių kaip aptariamais „Nusiprauskite, gvėros!..“ Sustojo iškylautojai poilsiui skirtoje aikštelėje ir iškart informuoja teritorijos savininkus kas jie, iš kur. Dar pasisako automašinų valstybinius numerius. Tas pats su grybautojais, uogautojais. Negi tokie elementaraus mandagumo gestai pažeistų visuomenės narių orumą? Bet jie jau nebedrįstų išmesti padangų, kitaip teršti.

Tame pat „Žaliojo pasaulio“ Nr. 8 išspausdintas Lietuvos nevyriausybinių organizacijų atstovų „gilus susirūpinimas“ dėl galimų pertvarkų, saugomų teritorijų sistemos išsaugojimo. Tai nieko naujo. Nežiūrint, kad Lietuvos miškai, upės, ežerai šalyje stabiliausi, mažai keičiasi net keičiantis valstybės santvarkoms, siaučiant politinėms audroms, retas aplinkos ministras nedaro pertvarkų. O kai daro,  tai padaro, kad šalyje dar daugiau pamintų konstitucinę teisę piliečiams, garantuojančią turimos nuosavybės neliečiamumą. Ne išimtis šia kryptimi ir dabartinis Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. Galima, reikia sutikti su ministro paskaičiavimais, kad aplinkos apsaugai, saugomų teritorijų administravimui išleidžiama per daug lėšų. Bet ar numatomos  pasekmės, kiek padidės sumaišties sugriovus esamą sistemą, kai veiklos imsis „naujos šluotos“. Ar nenušluos iš kaimų paskutinių gyventojų likučius? Jau dabar  dalis valdų savininkų laukiame nesulaukiame momento, kai žemės miškus padoresne kaina oficialiai gal nupirks užsieniečiai. Paveldėtose, kitaip įsigytose valdose ūkininkauti esant mažiau negu pusiau savininkui – nebepakeliama. Savame kieme savo šuns nebegali paleisti. Nuvilios gamtos mylėtojų augintiniai.

Dar stebiu tokį veiksmą: bedarbiams nebemokamos pašalpos, jeigu jie neatidirba nustatyto valandų skaičiaus visuomenei naudingo darbo. Biržų krašte tas „naudingumas“ - tik šiukšlių rinkimas, kitoks apsišlavimas. Netiesiogiai, bet šiukšlintojų padariniams likviduoti metamos nemažos mokesčių mokėtojų lėšos. Esu įsitikinęs,  kad Lietuvos pakelės, miškai, poilsiavietės būtų kur kas švaresnės, jeigu nebūtų panaikinti antrinių žaliavų supirkimo punktai. Tik kas renka sraiges, kitas miškų, laukų gėrybes, nėra išdidūs. Nebrangininkai. Jeigu jiems mokėtų už stiklo dūženas, nestandartinę tarą, plastmasę, skudurus - (reikia šiam verslui dotacijų) aplinka iškart prašviesėtų. Lėšų pakankamai sutaupytų bent pusiau sumažinus inspektoriaujančių, kontroliuojančių aplinkosaugininkų armiją. Tarp jų yra tokių, kurie sistemoje išdirbę po keliolika metų ir nėra sulaikę, išaiškinę nei vieno aplinkos teršėjo. Jiems kur kas parankiau terorizuoti miškuose,  laukuose ūkininkaujančius. Sumažinus tokių inspektuojančių pusiau – tik dalykiškai kalbantis su savininkais, juos konsultuojant – aplinka tik pagražėtų.

Jonas Dagilis
Lietuvos miško savininkų asociacijos Biržų skyriaus narys
2014 m. kovas