Naujienos

Paradoksas, kad draustiniu Obelynė taps kaip tik tuomet, kai joje suspėta pasidarbuoti kirviu. Praėjusį savaitgalį 1,65 ha plote iškirsti medžiai. Vakar medžiai taip pat buvo kertami ir beveik tuo pat metu nutarta T.Ivanausko Obelynės teritorijoje tęsti draustinio įteisinimo darbus.

Aplinkos apsaugos ministerijos pareigūnas Vidmantas Bezaras patikino, kad tai teužtruksią vos keletą mėnesių.

Dar 1986 metais Obelynė buvo įtraukta į valstybės saugomų teritorijų sąrašą, tačiau tai galiojo tik iki 1999 metų, o vėliau reikėjo pasirūpinti, kad tai būtų padaryta iš naujo.

Tačiau taip neįvyko, todėl, nors ir neabejojama Obelynės kultūrine ir istorine verte, šių metų pradžioje, kai buvo parduodama, ji, redakcijos duomenimis, jokio išimtinio statuso įstatymiškai neturėjo.

Jei kas išgalabytų Kauno zoologijos sodo žvėrelius ir taip atsilaisvinusioje teritorijoje pradėtų statyti gyvenamųjų namų kvartalą, kiltų tarptautinis skandalas. Obelynė yra kitas profesoriaus Tado Ivanausko pastangomis Lietuvoje atsiradęs gyvosios gamtos įvairovę demonstruojantis objektas. Aštuonių hektarų teritorijoje yra jo memorialinė sodyba, egzotiškų augalų parkas, o iki praėjusio savaitgalio buvo ir didžiulis obelų sodas.

Kita vertus, akivaizdu, kad privatus asmuo, teisėtai įsigijęs 4 ha žemės Kauno pašonėje ir, tikėtina, sumokėjęs nemenką sumą (aras žemės šioje vietovėje kainuoja 2-10 tūkst. litų), neketino puoselėti profesoriaus palikimo.

Naujasis savininkas Skirmantas Dumbliauskas juridiškai turėjo teisę nukirsti senus vaismedžius. Koks likimas laukia parko?

Skirmantas Dumbliauskas nepanoro “Kauno dienai” išsakyti savo pozicijų ir įvardyti puoselėtų planų. Neoficialiais duomenimis, iškirstojo sodo vietoje ketinta statyti gyvenamųjų namų kvartalą, o parką išsaugoti, tik įkurti jame keletą sodybų.

Praėjus kelioms dienoms po nemenką visuomenės pasipiktinimą sukėlusio įvykio, profesoriaus Tado Ivanausko sūnui priklausęs ir jo parduotas sklypas buvo darsyk padalytas. Tad, įsigaliojus draustinio statusui, valstybė, o gal Lietuvos žemės ūkio universitetas, kurio darbuotojai ilgus metus prižiūrėjo parką, gali rengtis ilgam bylinėjimuisi su jau keturiais savininkais.

Pakitus teritorijos statusui, jų teisės gerokai apkarpomos, o apie gyvenamųjų namų statybas nė kalbos negali būti. Nesunku atspėti, kad, nusipirkus žemę prieš pakeičiant jos statusą, galima teisėtai reikšti pretenzijas. Nebent valstybė panorėtų išpirkti jai svarbią teritoriją iš naujųjų savininkų. Kaune taip jau yra ne sykį atsitikę.

“Tokia sodyba, kaip Obelynė, yra vienintelė Lietuvoje. Jos naikinimas prilygsta nusikaltimui. Prieš kelerius metus svarstyta, kaip ją išsaugoti ir sustota tik dėl to, kad nenorėta nuskriausti profesoriaus Tado Ivanausko sūnaus Algio. Žemės ūkio universitetas įpareigotas mainais pasiūlyti jam kitą žemės sklypą, o po to perimti sodo ir dalies parko priežiūrą. Sodyba su kita sklypo puse yra puoselėjama profesoriaus T.Ivanausko įdukros Eleonoros Baltuškevičienės šeimos. Algis Ivanauskas atsisakė jam siūlytų variantų, o vėliau sklypą pardavė. Įstatymiškai gal ir viskas teisinga, tačiau istorijos, kultūros paveldo ir gamtos mokslų prasme tai - nedovanotina”, - įsitikinęs Lietuvos žemės ūkio universiteto docentas Algirdas Navasaitis.

“Mums Obelynė yra šventa, jokie pinigai nepriverstų jos atsisakyti ir sunaikinti garsiojo gamtininko triūsą”, - sako Tadas Baltuškevičius, T.Ivanausko įdukros sūnus, užaugęs istorinėje sodyboje. Jis mano, kad buvo specialiai pasistengta vilkinti sprendimus dėl Obelynės įrašymo į Lietuvos nekilnojamųjų vertybių registrą, o dabar, kai sodas jau iškirstas, ne laikas kumščiais mojuoti. Reikia tartis su naujaisiais savininkais, kad būtų išsaugota tai, kas dar įmanoma ir, svarbiausia, parkas nebūtų uždarytas lankytojams.

“Mano žmonai profesorius užrašė savo sodybą, o žemės sklypo tarybiniais laikais testamentu palikti nebuvo galima. Atgavus nepriklausomybę žmona (E.Baltuškevičienė) drauge su T.Ivanausko sūnumi Algiu kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip jiems ir atiteko po 4 hektarus žemės. Mes gerai tarpusavyje sutarėme, kol prieš kelerius metus jis nesumanė tos žemės parduoti”, - pasakoja T.Ivanausko įdukros vyras Algis Baltuškevičius.

Jo prisiminimu, svarstant Obelynės klausimą, profesoriaus sūnui buvo siūloma mainais imti kitą žemės sklypą, o Obelynę perleisti Lietuvos žemės ūkio universitetui.

“Žemės ūkio universitetas man nė karto nepasiūlė nieko konkretaus, buvo tik kalbos. Mėginimai mano žemei, kurios dokumentus aš gavau tik 1997 metais, suteikti kitą statusą ir įtraukti ją į nekilnojamųjų vertybių registrą, reiškė ne ką kita, kaip antrąją jos nacionalizaciją. Aš 7 metus kovojau dėl teisių į savo turtą ir priešinausi tam įrašymui, nes su juristais išsiaiškinau, kad tokį statusą turinčią žemę valstybė gali tiesiog paimti. Žemės ūkio universitetas į ją nedviprasmiškai pretendavo”, - neslepia savo pozicijos A.Ivanauskas.

Jo teigimu, parką, dėl kurio išsaugojimo dabar nerimaujama, sodino ne T.Ivanauskas, o universiteto Miškininkystės katedra. “Prieš tai buldozeriais buvo sunaikintas tėvui svarbus retų veislių obelų sodas, kuris augo geriausioje vietoje, prie Nemuno. Ten buvo jo išvestų veislių obelys, o dabar iškirstasis - paprastas komercinis sodas. Tas obelis tėvas pasodino tam, kad gautų pajamų, parduodamas obuolius”, - tikina A.Ivanauskas, dabar gyvenantis Vilniuje.

A.Ivanauskas teigia, kad nebūtų pardavęs savosios Obelynės dalies, jei būtų gavęs leidimą joje pasistatyti sodybą, tačiau jam paaiškino, kad paveldui priskiriamoje teritorijoje statybos neleidžiamos. “Supratau, kad gyventi ten negalėsiu, o paveldo specialistai atvažiavę man diktuos, ką aš privalau jų prižiūrimame objekte sutvarkyti”, - neslepia sarkazmo T.Ivanausko sūnus, sukaupęs daugiau nei šimtą įvairių institucijų dokumentų.

Storus dokumentų aplankus sukaupė ir kitokią nuomonę reiškiančios pusės atstovai.