Naujienos

M.Nagevičius. Biokuro rinka. II dalis. (tęsinys)

Reikalingos valstybės intervencijos, skatinančios biokuro pasiūlą greičiau reaguoti į augančią paklausą, tame tarpe, nustatant biokuro ruošimo minimalias kvotas miško savininkams, vykdantiems miško kirtimą, įpareigojant savivaldybes įrengti biokuro sandėliavimo aikšteles ne miško medienos kaupimui,- tai tik keletas apibendrinimų, pateiktų  Martyno Nagevičiaus, Lietuvos atsinaujinančių energetikos konfederacijos prezidento, žurnale "Šiluminė technika" 2013 m. gruodžio mėn. Nr.4 (Nr.57) publikuojamame straipsnyje.

Siūlome susipažinti. (Straipsnio tęsinys, I dalis spausdinta žurnale "Šiluminė technika" 2013m. spalio mėn. Nr.3.)

Kokį vietinį kurą naudosime 2020–2025 metais ir kiek jis kainuos?

Lietuvos energetikos konsultantų asociacija kartu su LAMMC miškų instituto ir Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkais šį pavasarį įvertino skirtingų rūšių biokuro pasiūlos kreivę 2020–2025 metais. Šiam tikslui buvo įvertinta dabartinė biokuro iš  skirtingų šaltinių gamybos savikaina ir biokuro transportavimo savikaina, įvertinta šios savikainos struktūra– sudedamosios dalys (investicijos į techniką, nekilnojamąjį turtą, darbo jėgos išlaidos, mokamos palūkanos, technikos remonto išlaidos, išlaidos degalams bei elektrosenergijai ir kitos susijos sąnaudos).

Taip pat priimtos prielaidos, kaip keisis kai kurios sąnaudos iki 2020–2025 metų. Pavyzdžiui, tarta, kad vidutinis biokuro tiekimo grandinėje dirbančių žmonių atlyginimas, palyginti su dabartiniu lygiu, augs dvigubai, kuro ir elektros kainos augs 20 proc., o technikos aptarnavimo išlaidos– 50 procentų.

Nevertintas technologijų progresas, t.y. įrangos pigimas ar našumo bei efektyvumo augimas. Natūralu, kad augant biokuro poreikiams reikia tiekti biokurą vis iš brangesnių šaltinių. Esant mažam biokuro poreikiui pakanka biokuro vien tik iš medienos pramonės atliekų ir malkinės medienos, t. y.biokuro išteklių, kuriuos mes gauname bet kuriuo atveju kaip atliekinį produktą, nepaisant biokuro paklausos.

Kylant biokuro poreikiamsjau reikia naudoti ir kitus išteklius– miško kirtimo atliekas, šiaudus, baltalksnynų medieną. Dar labiau didėjant poreikiui imami naudoti dar brangesni ištekliai– reikia įrengti tinkamą infrastruktūrą ir kaupti medienos atliekas, gaunamas tvarkant želdynus, sodus, pakeles, pagriovius, surinkti antrinę panaudotą medieną.

Poreikiui didėjant toliau, jau apsimoka biokurui naudoti medieną, gaunamą retinant jaunuolynus, medieną iš trumpos apyvartos energetinių plantacijų ir taip toliau. Taip pat reikia įvertinti, kad augant vietinio kuro poreikiui kuras nuo gamybos vietos iki naudojimo vietos vežamas vis ilgesnį atstumą, auga kuro transportavimo išlaidos.

Taigi– biokurui, kaip ir kiekvienai prekei, galioja pasiūlos ir paklausos dėsniai– kuo didesnė paklausa (vartojimas), tuo labiauauga kaina. Įvertinus biokuro paklausą 2020–2025 metais buvo įvertinta, kad paklausai patenkinti 2020–2025 metais bus naudojami tokie vietinio kuro ištekliai:

•Panaudojamos visos medžio pramonės atliekos– apie 1,6 mln.kubinių metrų.

•Taip pat panaudojama visa miško kirtimų metu pagaminta malkinė mediena (numatant, kad apie 1 mln. kubinių metrų šios medienos bus panaudojama medienos plokščių gamybai)– apie 1,8 mln.kubinių metrų.

•Biokuro ruošimui surenkama beveik visa mediena, liekanti kertant baltalksnynus,– dar apie 600 tūkst. kubinių metrų.

•Biokuro ruošimui surenkama apie 600 tūkst. kubinių metrų miško kirtimo atliekų– tai maždaug trečdalis visų miško kirtimo atliekų,susidarančių kertant mišką.

•Biokuro ruošimui surenkama apie 600 tūkst. kubinių metrų medienos, gaunamos tvarkant želdynus, sodus, pakeles, pagriovius,surenkant dalį antrinės panaudotos medienos.

•Biokuro ruošimui surenkama (priklausomai nuo to, ar bus sukurta paramos šio biokuro gamintojams schema) nuo 40 tūkst. iki 170 tūkst. kubinių metrų medienos retinant jaunuolynus.

•Gaunamas biokuras iš greitos rotacijos energetinių plantacijų siektų (atsižvelgiant į tai, ar bus išlaikoma paramos šio biokuro gamintojams schema) nuo 40 tūkst. iki 400 tūkst. kubinių metrų,atitinkamai šioms plantacijoms skiriant nuo 2,4 tūkst. hektarų iki 22,1 tūkst. hektarų žemės.

•Taip pat energijos generavimui panaudojama apie 650 tūkst. tonų rūšiuotų komunalinių atliekų.

•Taip pat energijos generavimui panaudojama beveik 80 tūkst. tonų tamsiųjų durpių (t. y. apie ketvirtadalį KTU mokslininkų siūlomo panaudoti durpių kiekio).

Skirtingų rūšių biokuro pasiūlos ir paklausos kreivių susikirtimo taškas rodo prognozuojamą skirtingų rūšių biokuro kainą 2020–2025metais.

Gauta, kad medienos skiedrų vidutinė kaina 2020–2025 metais su transportavimo išlaidomis siektų apie 720–800 litų už toną naftos ekvivalento (šiuo metu siekia beveik 600 Lt už toną naftos ekvivalento).

Šiaudų vidutinė kaina 2020–2025 metais su transportavimo išlaidomis siektų apie 615–650 litų už toną naftos ekvivalento (šiuometu kaina svyruoja apie 450–500 Lt už toną naftos ekvivalento).

Šiaudų granulių kaina 2020–2025 metais su transportavimo išlaidomis siektų apie 1180–1220 litų už toną naftos ekvivalento (šiuo metu kaina svyruoja apie 800–1000 Lt už toną naftos ekvivalento).

Taigi, biokuro paklausos ir pasiūlos 2020–2025 metais vertinimas parodė, kad itin didelio biokuro kainos augimo prognozuoti nereikėtų. Net ir išaugus biokuro ruošimo išlaidoms dėl padidėjusių atlyginimų, energetinių išteklių kainos ir išaugus biokuro paklausai, biokuro kainos augimą lėtins auganti biokuro pasiūla, susijusi su numatomu kirtimų apimties augimu ir medienos pramonės augimu.

Sunku tikėtis, kad biokuro kaina kada nors pralenks, pavyzdžiui, gamtinių dujų kainą. Šiuo metu kaina, kurią už gamtines dujas moka centralizuoto šilumos tiekimo įmonės, siekia apie 1650 Lt už toną naftos ekvivalento. Aišku, galima tikėtis, kad ateityje, pastačius suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą ir atsiradus konkurencijai tarp importuotojų, gamtinių dujų importo į Lietuvą kaina ženkliai sumažės. Tačiau mažėjant gamtinių dujų suvartojimui jų transportavimo bei išdujinimo SGD terminale pastovios išlaidos bus dalinamos vis mažesniam dujų kiekiui, dėl to net ir importuojant pigesnį produktą galutinis vartotojas už tą patį dujų kiekį tikėtinai mokės daugiau. Gamtinių dujų kainą didins ir gamtinių dujų akcizo mokesčiai beilėšos už CO2. Todėl yra itin didelė tikimybė, kad 2020–2025 metais gamtinių dujų kainos ir biokuro kainos skirtumas dar  padidės.

Kodėl Valstybei apsimoka panaudoti biokurą energijos gamybai?

Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos kartu su LAMMC Miškų instituto ir Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkais parengtoje studijoje išskleista visa biokuro išlaidų struktūra 2020–2025 metais. Pavyzdžiui, medienos skiedrų kainą sudaro:

•darbo užmokesčiai darbuotojams, jų socialinio draudimo išlaidos ir asmens pajamų mokesčiai– apie 15 proc.,

•išlaidos degalams ir akcizo mokesčiai– apie 13 proc.,

•išlaidos įrangai ir nekilnojamajam turtui įsigyti– apie 8 proc.,

•išlaidos technikos remontui– apie 7 proc.,

•išlaidos palūkanoms– apie 2 proc.,

•kitos išlaidos– apie 2 proc.,

•grynosios medienos žaliavos savininko papildomos pajamos iš malkų, medienos perdirbimo atliekų, miško kirtimo atliekų ir t.t. pardavimo, rangovų, pervežėjų, sandėliuotųjų ir t.t. pelnas– netapie 52 proc.

Šioje vietoje reikia suprasti, kad kiekvieno parduodamo kubinio metro biokuro kaina, esant rinkos sąlygomis, bus lygi kubinio metro biokuro, kurio paruošimo savikaina yra pati didžiausia, bet kurį biokuro pardavėjas su minimaliu pelnu dar būtų suinteresuotas parduoti,o pirkėjas– nusipirkti, kainai.

Todėl kai kuriais atvejais žaliavos biokurui savininkas pardavinės žaliavą, gaudamas itin dideles papildomas pajamas (pvz., medienos perdirbimo įmonėse, kurių medienos perdirbimo atliekos yra šalutinis produktas, anksčiau– kai biokuro paklausos beveik nebuvo– medienos perdirbimo atliekos būdavo atiduodamos nemokamai, dabar jos pardavinės atliekas už tokią kainą, kurią žaliavos pirkėjas bus suinteresuotas mokėti, palyginti šią žaliavą su paties brangiausio kubinio metro biokuro kaina).

Įvertinus biokuro sąnaudų struktūrą, galima teigti, kad apie 80 proc. visų lėšų, kurias biokuro vartotojai mokės už biokurą, grįš į nacionalinę ekonomiką mokesčių pavidalu, atlyginimų Lietuvos piliečiams pavidalu, miško savininkų, medienos perdirbimo įmonių papildomų pajamų, ūkininkų pajamų, Lietuvos įmonių gaunamo pelno pavidalu.

Reali „makroekonominė“ kaina (iš numatomos komercinės kainos atmetus visas lėšas, kurios grįžta į nacionalinę ekonomiką kitu pavidalu) būtų:

•biokuro skiedrų– 130–150 Lt už tne,

•šiaudų (kaip kuro)– 140–150 Lt už tne,

•šiaudų granulių– 305–320 Lt už tne.

Taigi Lietuvos ekonomikai iš esmės būtų naudingiau, kad būtų vartojamas vietinis biokuras, nei importuojamas kuras, net jei importuojamo kuro komercinė kaina yra mažesnė už vietinio biokuro komercinę kainą, bet aukštesnė nei biokuro „makroekonominė“ kaina, kuri įvertinta viena pastraipa aukščiau.

Naudojant importuojamą kurą, „makroekonominė“ kaina beveik atitinka komercinę.

Kokių reikia Valstybės intervencijų į biokuro vartojimo skatinimą?

Biokuras yra beveik trigubai pigesnis už Lietuvoje kol kas populiariausią kurą– gamtines dujas. Tačiau įranga, reikalinga biokuro panaudojimo energijai generuoti, yra gerokai brangesnė.

Susidaro situacija, kai investicijos į įrangą be jokių subsidijų ar kitokio valstybės įsikišimo atsiperka tik tuo atveju, kai įranga naudojama beveik visus metus, ištisai veikia beveik visu galingumu. Pavyzdžiui, centralizuoto šilumos tiekimo tiekiamos šilumos poreikis vasarą sudaro tik10–20proc. didžiausio šilumos poreikio šalčiausiu metų laiku.

Jei pastatoma įranga, kurios galia yra didesnė nei vasaros poreikis, dalį metų ši įranga veikia ne visu apkrovimu. Norint, kad įranga veiktų visu galingumu visus metus, jos galia neturėtų viršyti vasarinio poreikio. O biokurą naudojančios elektrinės ir katilinės, kurių galia neviršija vasarinio šilumos poreikio, pagamintų tik iki trečdalio viso metinio šilumos poreikio centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje.

Norint, kad iš biokuro būtų pagaminama didesnė dalis šilumos, reikalinga valstybės subsidija įrangai, kad investuotojui apsimokėtų investuotiį didesnės galios įrengimus. Jeigu vertindami investicijų atsiperkamumą naudotume vadinamąsias „makroekonomines“ kuro kainas, t. y. jei vertintume, kaipinvesticijos atsiperka žiūrint valstybės požiūriu, optimalios investicijos pasirodytų kur kas didesnės.

Taigi– valstybei būtų naudinga, kad energijos gamyba būtųdidesnė, nei tai naudinga žiūrint konkretaus investuotojo požiūriu. Todėl siekiant pasidalinti valstybės gaunama nauda su investuotoju ir tokiu būdu sudominti investuotoją elgtis taip, kaip būtų naudinga valstybei, valstybė skiria subsidijas investicijoms į biokurą vartojančių elektrinių ir katilinių įrengimą.

Dažnai taip pat kyla diskusijos– ar racionalu valstybei subsidijuoti biokuro ruošimą?

Tai būtų visiškai racionalu tokiu atveju, jei biokuro kaina pradėtų artėti prie gamtinių dujų kainos. Tačiau šioje srityje mes matome priešingas tendencijas – gamtinių dujų ir biokuro kainų skirtumas tik auga.

Biokuro ruošimo subsidijos taip pat būtų racionalios tokiu atveju, jei iškiltų pavojus, kad vietinio biokuro kaina iškils virš importuojamo biokuro kainos. Importuojamo biokuro vartojimas iš esmės nėra labai žalingas reiškinys, tačiau vartodami importuojamą biokurą mes vėlgi eksportuojame pinigus, prarasdami galimybę lėšas už biokurą palikti Lietuvos ekonomikoje.

Tačiau Lietuvos atveju savo biokuro pakeitimas importuojamu nėra itin grėsmingas. Atskirais atvejais biokuras yra importuojamas iš gretimų valstybių – Latvijosir Baltarusijos. Vis dėlto tai galima vadinti laikinu trumpalaikiu reiškiniu, kurį lemia faktas, kad šiose šalyse dar neišsivystė pakankamas biokuro poreikis, o biokuro savininkai kol kas neatrado pelningesnių biokuro eksporto rinkų.

Tarptautinėje biokuro rinkoje, importuojant medienos skiedras iš Kanados ir kitų itin didelius medienos išteklius turinčių pasaulio šalių, medienos skiedrų kaina su transportavimu šiuo metu yra apie 850–900 Lt už toną naftos ekvivalento. Viena vertus, tarptautinės biokuro rinkos yra lyg ir saugiklis, kad biokuras Lietuvoje niekada neviršys tarptautinėje rinkoje esančios kainos. Kita vertus, kaip matome, nėra didelio pavojaus, kad Lietuvą užplūs kitose šalyse ruošiamas biokuras ir mes savo pinigus, mokamus už energiją, „išvešime“ į užsienį, užuot „užsukę“ nacionalinėje ekonomikoje.

Taigi– ir šioje vietoje lyg ir nesurastume priežasties subsidijuoti vietinio biokuro ruošimo gamintojų. Vis dėlto tam tikras valstybės įsikišimas į biokuro pasiūlos rinką reikalingas.

Teoriškai, augant biokuro paklausai ir dėl to šiek tiek augant biokuro kainai, biokuro pasiūla turėtų susiformuoti automatiškai. Tačiau realiai rinka dažnai į augančią paklausą reaguoja su tam tikru atsilikimu. Daugeliu atveju naujų biokuro šaltinių mobilizavimui reikalingos gana didelės investicijos į visą biokuro infrastruktūrą.

Lietuvoje yra nelabai daug įmonių, kurios gali sau leisti tokio masto investicijas. Jei biokuro pasiūlai vėluojant būtų reaguojama į biokuropaklausą, galimi tam tikri laikini biokuro kainos šuoliai. Siekdama to išvengti valstybė galėtų imtis tam tikrų prevenciniųpriemonių.

Pavyzdžiui, galėtų būti numatytos tam tikros valstybės subsidijos tiems biokuro šaltiniams, kurie šiuo metu yra brangiausi, bet kurių prireiks artimiausiu metu. Pavyzdžiui, valstybė galėtų įpareigoti savivaldybes įrengti savivaldybių teritorijose biokuro aikšteles, kuriose būti kaupiamos medienos atliekos, gaunamos tvarkant sodus, želdynus, pakeles, pagriovius, antrinė panaudota mediena. Taip patį pareigoti savivaldybių komunalinio ūkio įmones įsigyti reikalingos technikos šiai medienai surinkti ir paversti į biokurą. Valstybė taip pat galėtų suteikti valstybines garantijas biokuro ruošimo įrangą įsigyjantiems iš paskolų fiziniams ar juridiniams asmenims.

Valstybė turėtų apmokyti darbuotojus, kurie ateityje dirbs biokuro ruošimo darbus, finansuoti tokių darbuotojų apmokymo programas dabartiniams bedarbiams.

Valstybė taip pat galėtų subsidijuoti biokurą, kuris būtų ruošiamas retinant jaunuolynus ar auginant greitos rotacijos medienos plantacijas. Subsidijuojant šio biokuro ruošimą, toks biokuras tampa pigesnis nei alternatyvūs biokuro ruošimo būdai, tokiu būdu atpiginamas ir „brangiausias rinkoje paruoštas kubinis metras biokuro“, vadinasi, mažinama biokuro rinkos kaina.

Pavyzdžiui, įvertinta, kad suteikus biokurui, gaunamam retinant jaunuolynus ir auginant biokuro plantacijas, subsidiją, lygią 50 litų už kubinį metrą, rinkos kaina sumažėtų maždaug 60 litų, skaičiuojant vienai tonai naftos ekvivalento (arba apie 12 Lt, skaičiuojant vienam kubiniam metrui). Tai reiškia, kad valstybė, subsidijoms išleidusi apie 28 mln. litų, sutaupytų apie 62 mln. litų energijos vartotojų sąnaudų, nes atpigtų ne tik „brangiausias“ biokuras, bet ir tas biokuras, kurio ruošimo savikaina yra gerokai mažesnė.

Kodėl Lietuvoje reikia skatinti naudoti biokurą, kai kitose valstybėse prioritetas suteikiamas kitoms atsinaujinančių išteklių rūšims?

Kiekviena valstybė turi plėtoti tokią energetiką, kokia labiausiai atitinka būtent tos valstybės nacionalinius interesus ir konkrečias sąlygas konkrečioje šalyje.

Pavyzdžiui, Danija didžiausią prioritetą suteikė vėjo energetikai dėl kelių priežasčių:

•Danijoje yra geros gamtinės sąlygos vėjo panaudojimui– vyrauja stiprūs vėjai;

•Danija yra viena iš vėjo jėgainių technologijų gamybos lyderių pasaulyje. Taigi kiekviena nauja vėjo jėgainė reiškia naujus užsakymus vėjo jėgainių gamintojams šioje šalyje ir naujas darbo vietas daniškose įmonėse. O pinigai, sumokami už elektros energiją, grįžta į nacionalinę ekonomiką ir didina šios šalies konkurencingumą;

•Danija turi itin gerus elektros linijų ryšius su gretimomis valstybėmis– ypač Norvegija, kuri dėl savo hidroelektrinių pajėgumų dažnai vadinama Europos „akumuliatoriumi“. Tai sudaro palankias sąlygas vėjo jėgainių balansavimui.

Tokiose šalyse kaip Vokietija ar Kinija dėl panašių priežasčių (vietiniai technologijų gamintojai ir geros gamtinės sąlygos) plėtojama saulės energetika. Vokietijoje, pasižyminčioje stipria gyvulininkystės ūkio šaka, greitai vystomas biodujų naudojimas energijos gamybai.

Austrijoje stipri hidroenergetika.

Rusijoje, gaminančioje branduolinius reaktorius, statomos atominės elektrinės. Taigi– kodėl Lietuvoje šiuo metu reikėtų suteikti prioritetą būtent biokuro energetikai?

Yra keletas priežasčių. Viena iš jų– dideli biokuro ištekliai šalyje. Siekiant palyginti galimybes panaudoti biokuro išteklius energetikoje skirtingo dydžio šalyse, galima sulyginti tokį iš pirmo žvilgsnio keistą santykį – panaudotiną biokuro kiekį, padalintą iš suvartojamos energijos (elektros ir šilumos) kiekio skirtingose valstybėse. Padalinus miškų, kuriuose gali būti vykdomi kirtimai, plotą hektarais iš per metus suvartojamos energijos kiekio gigavatvalandėmis, Lietuva pagal šį rodiklį tarp 27-ių Europos Sąjungos šalių užimtų 5-ą vietą, nusileisdama tik Latvijai, Estijai, Suomijai ir Švedijai.

Aišku, toks vertinimas yra tik apytikslis, nes iš skirtingų to paties ploto miškų galima paimti labai skirtingą kiekį biokuro, bet EUROSTAT nepateikia tikslaus biokuro potencialo kiekvienai  ES šaliai, kurį galima būtų vertinti siekiant didesnio tikslumo.

Jei vertintume galimą šiaudų panaudojimą energetikoje, galime padalinti metinį javų derlių tonomis (javų derlius iš esmės atspindi susidarančių šiaudų kiekį) iš suvartotos energijos kiekio gigavatvalandėmis. Pagal šį rodiklį Lietuva yra 4-a tarp 27 ES valstybių, šįkartą nusileisdama tik Bulgarijai, Vengrijai ir Rumunijai.

Lygindami susidarančių komunalinių atliekų kiekį tonomis, tenkantį suvartotos energijos kiekiui gigavatvalandėmis, Lietuva iš 27-ių ES šalių– 9-a.

Visi šie išvestiniai rodikliai rodo, kokią įtaką skirtingų šalių energetikoje gali sudaryti biokuro vartojimas. Nė vienoje konkrečioje „kategorijoje“ Lietuva neužima „prizinės“ vietos. Bet jei vertintume daugiakovės principu– už kiekvienoje kategorijoje užimtą 1-ą vietą skiriant 27 balus, už antrą– 26, už trečią– 25 ir taip toliau,– Lietuva su 66 „taškais“ užimtų antrą vietą po Bulgarijos, aplenkdama trečią vietą užėmusią Rumuniją, 4-ą Graikiją , 5-ą Ispaniją ir 6-ą Latviją. Taip, šiek tiek dirbtinis sulyginimas, bet vis tiek parodantis, kokiose valstybėse biokuras galėtų sudaryti didžiausią dalį energetikoje.

Antra priežastis, kodėl Lietuvoje, kitaip nei daugelyje kitų ES valstybių, galėtų būti sėkmingai vystomas biokuro panaudojimas energijos gamybai,– tai išvystytas centralizuoto šilumos tiekimo ūkis. Stambios centralizuoto šilumos tiekimo sistemos leidžia įrengti didelius ir, skaičiuojant vienam instaliuotam galios vienetui, santykinai pigius biokurą į energijai generuoti skirtus įrenginius. Esant šalyje labai išsivysčiusiam centralizuoto šilumos tiekimo ūkiui, yra palankios sąlygos ir biokuro kogeneracijai plėtoti. Kitaip sakant, biokurą vartojančios elektrinės, pagaminusios elektrą, likutinę šilumą gali sėkmingai panaudoti tiekdamos ją centralizuoto šilumos tiekimo vartotojams.

Tai labai pagerina ekonominį tokių elektrinių patrauklumą, lyginant su elektros gamyba kondensacinėse elektrinėse, kuriose likutinė šiluma tiesiog išmetama lauk. Labai geras santykinis rodiklis, rodantis biokuro kogeneracijos plėtros potencialą, yra centralizuoto šilumos tiekimo sistemomis pateiktos šilumos kiekio gigavatvalandėmis ir elektros poreikio valstybėje santykis. Pagal šį santykį Lietuva tarp 27 ES valstybių užima trečią vietą, nusileisdama Latvijai ir Estijai, bet aplenkdama Daniją, Slovakiją ir Lenkiją.

Vertinant abu aukščiau paminėtus veiksnius – biokuro potencialą ir technines galimybes ekonomiškai patraukliai šį biokurą panaudoti energijos gamybai, – galima teigti, kad iš visų ES šalių patraukliausios biokuro panaudojimui energetikoje yra Lietuva ir mūsų kaimynė Latvija. 

 

pav. Prognozuojama medienos skiedros kaina

•Įvertinus transportavimo sąnaudas

•Įvertinus minimalų 5% pelną žaliavos savininkams, rangovams, pervežėjams, tarpininkams pasiūlos ir paklausos susikirtimo taške

•Įvertinant minimalią žaliavos kainą pasiūlos ir paklausossusikirtimo taške

•Nevertinant biokuro importo galimybių 

 

IŠVADOS (I)

•Prognozuojama, kad biokuro skiedros suvartojimas iki 2020 metų išaugs nuo 910 tūkst. iki 1052 tūkst. tne (radikaliausio scenarijaus atveju– iki 1484 tūkst. tne)

•Panaudojus šį biokuro skiedros kiekį būtų iš esmės pertvarkytas Lietuvos energetikos ūkis

-Biokuro dalis namų ūkiuose sunaudoto kuro balanse išaugtų nuo 69 (2011) iki 81%

-Iškastinių išteklių daliscŠT sektoriaus šilumos tiekimo kuro balanse sumažėtų nuo 76(2011) iki 25% (+3% durpių kuras) (medienos biokuro dalis – 37 %, komunalinių atliekų dalis – 20 %, šiaudų dalis – 13 %, kt. atsinaujinantys ir atliekinės energijos ištekliai – 2 %)

-Iš biokuro per metus pagamintos elektros energijos kiekis padidėtų iki 2,0 TWh (tarp jų 55 % – iš medienos biokuro, 25 % – iš komunalinių atliekų, 20 % – iš šiaudų)

-Kituose ūkio sektoriuose medienos biokuro vartojimas išaugtų 50%, palyginti su 2011 metų vartojimu

•Labai svarbu būtų inicijuoti valstybinio masto programą, skatinančią mažintimalkų vartojimą individualių namų šildymui:

-Skatinant neefektyvių katilų ir krosnių keitimą efektyviais katilais-Vykdant individualių pastatų (ypač esančių kaimo vietovėse) renovaciją 

IŠVADOS (II)

•Šiam biokuro skiedros kiekiui užtikrinti būtų panaudotos:

-Visos susidarančios pramoninės atliekos

-Visos malkos (paliekant 1 mln. kietmetrių (ktm) medienos plokštės pramonei)

-Beveik visas susidarančių baltalksnynų kirtimo potencialas-3/4 ekologiniu požiūriu galimo paimti iš miško medienos kirtimo atliekų kiekio

-Maždaug 1/3 galimo surinkti ne miško medienos ir antrinės medienos kiekio

-Papildomai maždaug 43 tūkst. ktm (11% viso potencialo) medienos iš jaunuolynų ugdymo

-42 tūkst. ktm medienos iš energetinių plantacijų (tam reikia 2,4 tūkst. ha bendro plantacijų kiekio)

•Medienos biokuro pasiūlos augimas užtikrinamas, išlaikant visus aplinkosauginius ir darnumo reikalavimus, įvertinant, kad miško kirtimas ateityje sudarys mažiau, nei 50% metinio medienos prieaugio Lietuvos miškuose 

IŠVADOS (III)

•Biokuro vartojimo augimas stimuliuoja biokuro kainos augimą. Panašiu mastu biokuro kainų augimą veikia tikėtinas darbo jėgos ir kuro kainų augimas. Prognozuojama biokuro skiedros kaina 2020–2025 metais 718 Lt už tne (radikaliausio scenarijaus atveju– iki 1 007 Lt už tne)

•Net ir augant biokuro kainai, biokuro ir gamtinių dujų kainų skirtumas yra linkęs nemažėti (LEI vertinimu– netgi augti). Tai skatins tolimesnį gamtinių dujų konversijos į biokurą procesą

•Biokuro kainoje daugiau kaip 80 % kainos sudaro lėšos, kurios iš karto grįžta į Lietuvos ekonomiką Lietuvoje veikiančių fizinių ir juridinių asmenų pajamų ir pelno forma (dalis auga, augant biokuro kainai) 

IŠVADOS (IV)

•Kol medienos skiedros biokuro kainos nepriartėjo prie biokuro kainos tarptautinėse rinkose ir nesumažėjo kainų skirtumas tarp biokuro kainų ir gamtinių dujų kainų, subsidijų biokuro tiekėjams poreikio nėra (nebent skatintume biokuro eksportą)

•Reikalingos valstybės intervencijos, skatinančios biokuro pasiūlą greičiau reaguoti į augančią paklausą (ir taip išvengiant trumpalaikių biokuro kainos padidėjimų):

-Nustatant biokuro ruošimo minimalias kvotas miško savininkams, vykdantiems miško kirtimą (iš pradžių įvedant nedideles kvotas, vėliau– jas didinant, atsižvelgiantį biokuro poreikio augimą) (kvotos neturėtų būti taikomos miškams, kuriems taikomi ypatingi aplinkosauginiai ribojimai, tačiau turėtų būti taikomos ir baltalksnynų kirtimui bei jaunuolynų ugdymui)

-Įpareigojant savivaldybes įrengti biokuro sandėliavimo aikšteles ne miško medienos kaupimui

-Suteikiant valstybines garantijas biokuro ruošimo įrangą įsigyjantiems iš paskolų fiziniams ar juridiniams asmenims

-Vykdant darbuotojų, galinčių vykdyti biokuro ruošimo darbus, apmokymo programas

Publikuojama bendradarbiaujant su LŠTA.
Straipsnio II dalį pdf formatu galite perskaityti „Šiluminė technika“ numeryje 2013 N.4 čia...>>>

 (Straipsnio I dalis atspausdinta žurnale "Šiluminė technika" 2013m. spalio mėn. Nr.3.)