Naujienos

R.Nagelė. Ūkininkavimo privačiuose miškuose ypatumai: patirtis, rūpesčiai ir perspektyvos

Esu ūkininkas – miško savininkas iš Rokiškio rajono. Tad šia tema daugiau šnekėsiu apie savo ir  Rokiškio krašto miškus. Visada supratau kad efektyviausiai, našiausiai, galų gale, lengviausiai tvarkytis yra vientisame masyve ar tam tikrame ploto vienete. Todėl eilę metų siekiau kuo nuosekliau tai įgyvendinti ir tai manau pavyko, - pasakoja miškininkas ir pavyzdingai besitvarkantis miško savininkas Raimundas Nagelė.

Pradėjau nuo senelių ir tėvų žemės bei miško. Šiandien ūkininkauju vienoje Pandėlio girininkijoje. Mano senelių ir tėvų šaknys ir yra Rokiškio rajono Pandėlio apylinkės Čedasų, Suvainiškio miesteliai. Iš pradžių to neįvertinau, tačiau dabar labai didžiuojuosi galėdamas kurtis ir tvarkytis gimtinėje, visiškai šalia Latvijos sienos.

[R.Nagelės pranešimo skaidrės pateikiamos čia...>>>]

Mano miškai amžiaus klasėmis pasiskirstę tolygiai, t.y. galiu optimaliai ir nuosekliai formuoti kirtimų apimtis. Reikia paminėti, kad dalis medynų yra perbrendę  ir kai  kurie ūkiniai darbai pavėluoti. Dėl to  yra labai suprastėjusi, ypač beržo medienos kokybė. Tai būdinga daugumai Rokiškio rajono miškų. Dalis miškų priklauso Roksalos telmologiniam draustiniui ir priskirta II miškų grupei, nors anksčiau dalis jų buvo priskirti III grupei, t.y. draustinių apsauginei zonai. Paskutiniu metu visi III grupės miškai pervesti į II grupę su visiškai skirtingu ūkininkavimu. Grupės pakeistos, tačiau kompensavimo mechanizmas nenumatytas arba neveikia.

Nuo 2009 m. dalyvauju programose įveisiant mišką apleistoje žemės ūkio ir žemės ūkio paskirties žemėje. Per 10 metų planuoju įveisti per 100 ha miško.  Šiai dienai esu įveisęs miško virš 60 ha.  Per šiuos keturis  metus supratau, kad tai labai atsakingas darbas, reikalaujantis žinių, kruopštumo ir sėkmės. Rokiškis turtingas  žvėrimis... (ne visada padeda ir repelentai...) Dažnai geriausius ketinimus pakoreguoja gamta, o kartais susiduriu su sunkiai suvokiamais mūsų pačių sukurtais barjerais:

1.  Žemėtvarkos skyriai išduoda leidimus įveisti mišką žemės ūkio paskirties žemei. Problemų nekyla su sklypais, kurie papuola į nenašių žemių planus, patvirtintus kiekviename žemėtvarkos skyriuje. Jeigu nepapuola į vadinamus „žalius“, želdintinus nenašius žemės plotus, tada savininkas savo lėšomis ruošia kaimo plėtros žemėtvarkos projektus miškui įveisti ne miško žemėje. Tai kainuoja ir užima laiko, tačiau tai nieko baisaus. Tačiau kaip suprasti, kai noriu apželdinti krūmynus, kurie  išskirti ir pažymėti nuosavybės dokumentuose šalia plotų, kuriems pagal bendruosius planus išduoti leidimai miškui veisti. O krūmynams leidimai neišrašomi. Nuosavybės dokumentuose tai priskirta žemės ūkio paskirties žemei, kurios vidutinis našumo balas viršija 32 balus. Todėl reikalaujama iškirtus krūmus koreguoti valdos planą t.y. daryti projektą.         Mano galva, jei leidžiama įveisti mišką dirbamoje nenašioje žemėje, tai krūmynai turėtų būti apželdomi pirmoje vietoje.  Į šią situaciją papuolu dažnai. Yra daryta projektų, prismulkinta projektų,  gaištamas laikas ir vėlgi tai kainuoja.

2. Visiškai nelogiškai atrodo ir tai, kai įveisiame mišką apleistoje žemės ūkio paskirties žemėje, priduodame paraišką, įvertinama želdinimo kokybė, išduodama pažyma, mokėjimo agentūra skiria finansavimą, patvirtindama  miško įveisimo faktą, o kasmetiniai žemės mokesčiai ateina kaip už apleistą netvarkomą žemę, kurie šiandien  yra kelis kartus didesni ir kiekvienos savivaldybės nustatyti skirtingi.  Blogiausia, kad VĮ registrų centras nepripažįsta šio pasikeitimo fakto, todėl turiu keisti nuosavybės dokumentuose žemės paskirtį t.y. daryti arba koreguoti kadastrinį projektą. Kodėl nacionaliniai mokėjimo agentūrai tinka paruošti brėžiniai ir pažymos o kadastrui ne?  Tai turėtų būti savaime keičiamasi informacija. Taip manau švaistomas mūsų laikas, prarandamas entuziazmas, prarandami pinigai.

Didžioji dalis miškų yra sausinti, t.y. kvartalinių tinklu kasti melioracijos grioviai, tai daryta prieš 28 metus. Tad, dauguma griovių,  neprižiūrimi yra sunikę, užžėlę.  Labai ryški bebrų daroma žala. Esant tokiai situacijai kovoti su bebrais yra labai sunku, todėl kiekvienais metais išvalau apie kilometrą griovio iškirsdamas krūmus ( šiemet išvaliau du kilometrus). Visai kitas vaizdas, kai bent jau viena griovio pusė yra išvaloma, ir tik tada galiu efektyviai kovoti su bebrais, pagerėja sankasų ir keliukų būklė. Iškirstus krūmus  sunaudoju  biokurui. Tiesa , tokį griovį turi bent jau kartą šienauti.

Taip pat didžiulė bėda labai gausiai paplitęs sibirinis barštis. Auga visur kur yra bent kiek šviesos: kultūrose, aikštėse, pakelėse, pagrioviuose. Išbandžiau purškimą, šienavimą. Sakyčiau veiksmingiausias šienavimas. Tačiau jis turi būti atliekamas maksimaliai, kompleksiškai visur ir vieną  du kartus per sezoną , kad negalėtų subrandinti sėklų.. Šio pavojingo augalo naikinimo programų nėra iki šiol.

Vykdant miško priežiūros ir kirtimo darbus, didžiulė problema yra darbo jėga. Labai trūksta motyvuoto jaunimo. Greitai jaunas žmogus kaime bus retenybė.

Ateitį ir ūkininkavimo perspektyvas matau sveikai veikiančioje rinkos ekonomikoje, stiprinant dalykinius santykius su kaimynais, išnaudojant palankius atstumas, bei Latvijos medienos rinką ( čia šneku grynai apie save arba kitus šiaurinės Lietuvos pasienio rajonus, labai puikiai atsimenu kai pagaminta mediena reikėjo transportuoti per visą Lietuvą 350 km. į Klaipėdą,  tad kokie buvo transporto kaštai visiem aišku...).

Perspektyvoje matau modernaus,  našaus, minimaliai darbo rankų reikalaujantį ūkį. Tačiau  tai nėra paprasta padaryti miške. Nuo ankstyvų kirtimų stengiuosi formuoti pastovią valksmų sistemą, dažnai pasinaudodamas natūraliais keliukais,  proskiebiais. Tai leidžia lengviau ir savu laiku vykdyti sanitarinę miško apsaugą. Našią miško kirtimo techniką panaudoti sunku dėl šlapių augaviečių ir įvairiarūšių medynų.

Mano skaičiavimu kertant kirtimo mašina šlapią, mišrią  lapuočių biržę, po ratais prarandame apie 30 procentų,  o kartais ir daugiau medienos.  Taigi kol kas kirtimus išimtinai stengiuosi atlikti rankomis. Tačiau didėjant biokuro paklausai ir kainai manau mašinų darbas galėtų pasiteisinti, nes menkavertė mediena galėtų būti sumalama. Pripažįstu ir vykdau be atliekinę gamybą ir bandau panaudoti kirtaviečių šakas,kalades, kelmines nuopjovas, pagriovių, pakelių krūmus. Tačiau ekonomiškai tai ne visada apsimokėjo...( gal  dabar situacija pagerės ?)

Miškuose labai svarbu tęstinumas. Tikiuosi, kad bent vienas mano sūnų bus miškininkas, nors darbo būtų abiems.

Visiems savininkams palinkėčiau žvelgti į mišką plačiau, kompleksiškiau, nevertinti -pagal vieną kriterijų naudą, būti tikru šeimininku. Ir visą tai miškas sugrąžins mums  su kaupu.

 

Miško savininkas Raimundas Nagelė
LMSA  Rokiškio raj. atstovybė
Pranešimas perskaitytas LMSA 2013 m. gruodžio 6 d.
surengtoje konferencijoje "Miškas-žmogui, žmogus-miškui"