Naujienos

J.Dagilis: Supūdyti draudžiama sudeginti

Jeigu prieš keliolika metų Lietuvoje būtų iškilęs politikas - valstybininkas, tarp trijų žodžių ryžtingai sudėjęs skyrybos ženklus ir  įgyvendinęs, kad tai, kas dabar supūdoma,  būtų skatinama sudeginti, Lietuvoje turėtumėme visai kitokią situaciją energetikoje. O tai žymiai būtų paveikę ekonomiką, mažinę emigraciją ir visas kitas blogybes, užgriūnančias per tai, kad kas užauga Lietuvos žemėse – pagal valdininkų užgaidas esame verčiami supūdyti,- svarsto biržietis Jonas Dagilis.

Straipsnį rašau 2014-jų pradžioje. Postūmis tam – dažni pranešimai, kad kaip ir praėjusiais metais didmiesčiuose į pastatytus konteinerius miestiečiai gali nešti eglišakes, eglutes. Kad šventinę nuotaiką skaidrinę žaliaskarės netaptų šiukšlėmis,  teršiančiomis miestus. Ir dar tokio elgesio privalumas – taip būsią papildytos kuro atsargos.

Manau, šiuo atveju šis atsinaujinančios energijos papildas buvo ir visada liks kuklutis, ką nesunkiai argumentuotai skaičiais galėtų įrodyti ekonomistai. Bet visumoje gestas sveikintinas, prašosi aptarimo, išplėtojimo, kas užsibaigia paklausimu: Kodėl eglutės, eglių šakos renkamos tik didmiesčiuose ir tik savaitę metuose. Kodėl taip negalėtų būti visuose miestuose ir tęstis apskritus metus?

Gyvename Vytauto gatvėje link išvažiavimo į užmiestį. Prisižiūrėta kaip sunkvežimiais, traktorinių ir lengvųjų mašinų priekabomis biržiečiai vežė vaismedžių, kitokių medžių šakas, išrovę gyvatvores aš šiaip krūmynus. Vežė į sąvartyną. Dovanai. Dar primokėdami už tolimesnį kelią. Kodėl šakų, krūmų surinkimo aikštelė negalėjo būti prie aplinkkelio tarp Parovėjos – Rokiškio kelių arti Kaštonų katilinės? Susmulkinai ir į katilus. Ekonominis – šiluminis efektas gautųsi kur kas didesnis negu iš kalėdinių eglučių. Bet taip negalima. Prikurta, pristatyta aibė barjerų, kad tai, kas galima sudeginti – draudžiama. Privalu supūdyti.

Praėjusių metų gruodžio 6 d. mes, grupė biržiečių miško savininkų dalyvavome konferencijoje „Miškas – žmogui, žmogus – miškui“, vykusioje Trakuose. Programa turininga, įvairi. Dalis to gruodžio 17 d. aprašyta „Šiaurės Rytuose“ spausdintame straipsnyje „Apdovanoti pavyzdingiausių miško valdų savininkai“. Bet tai tik viena iš renginio temų. Aštriai diskutuota, tartasi, ieškota išeičių kaip elgtis, kad kuo mažiau medienos, perauginus medžius ar kitaip supūdytume ir kuo daugiau prasmingai atiduotumėme vartotojams.

Darbinėje konferencijos dalyje pasisakė ir medienos perdirbimo pramonės atstovai [pranešėjas- Gediminas Lastauskas].

Nedviprasmiškai nurodė, kad šiltas ruduo, gal būt tokia žiema nėra lengvinančios aplinkybės ir neleidžia atsipalaiduoti. Mediena brangsta kaimyninėse valstybėse ir būtina maksimaliai išnaudoti savus resursus. Maloniai nustebino tai, kad schemoje (ekrane) kaip vieną tarp išteklių nurodė ir...kelmus.

Jaunimui tai negirdėta, nematyta. Tik mes seni pensininkai tai matėme prieš septyniasdešimt metų. Hitlerinės okupacijos laikotarpiu tuometinė darbo birža, valstybinius miškus prižiūrintys miškininkai, gal dar kitos valstybinės įstaigos, mylinčios Lietuvos žmones ir miškus, buvo įtikinę okupantus kelmarovystės reikalingumu. Vienu šūviu – bent keli kiškiai: rovė kelmus – nekirto žaliuojančių medžių. Grupės jaunų, darbingų kelmarovių tapo dirbantys frontui, didžiajam Reichui su visomis iš to iškylančiomis lengvatomis. Išrovus kelmus, užlyginus duobes, kur kas greičiau atžėlė jaunuolynai.

Neverta svajoti, kad tai artimiausiu metu išplis po Lietuvą, pasieks Biržus. Bet galimybių, kad jau dabar žmogus – miško savininkas, duodamas miškui,  nemažai gali duoti ir žmonėms, „pririštiems“ prie katilinių vamzdyno. Vien tik po elektros laidų linijomis upių, upelių pakrantėse kiek beprasmiškai supūdoma medienos, tinkančios biokuro gamybai. O jeigu dar, bent simboliškai primokėtų, žaliavos biokurui dar padaugėtų. Deja, kol kas gyvename dar pagal nuostatą:“Supūdyti! Draudžiama sudeginti...“

Bendromis jėgomis ieškokime priešingo varianto. Bandykime, kad tai, kas dega ir būtų sudeginta. Supūdyti draudžiama! Sudeginti.

                                              Jonas Dagilis
Lietuvos Miško Savininkų Asociacijos Biržų skyriaus narys