Naujienos

J.Dagilis: Eigulys – pirmas svečias po kunigo

Gimiau, augau vienkiemyje, kurį tėvai kūrė miškingame sklype kaimynystėje valstybiniam miškui. Išliko atminty jų rūpesčiai dėl trobesių statybos, vargai plėšiant dirvonus, sukultūrinant brūzgynus. Dažname tokių darbų etape kažkaip savaime rasdavosi eigulys ar kitas miškininkas. Pagarbos prasme tai pirmas svečias po kunigo. Jie su tėvu tarėsi kur ruošti dirvą linams, o kur neliesti eglučių jaunuolyno. Neįsiminė fakto, kad būtų baręsi, baudę. Tik abipusė pagarba, visiškas sutarimas,- prisimena biržietis Jonas Dagilis, Biržų krašto garbės pilietis, miško savininkas.

Tarp įvairių pakitimų pirmoji sovietinė okupacija neaplenkė ir miškų. 1940 – 1941 metų žiemą mišką kirto, medieną vežė kas norėjo ir kiek norėjo. Už darbą gerai atlygino. Miškakirčių ir šiaip išgerti mėgstančių patogumui panaikino degtinės pardavimo ribojimus. Atveždavo ir į kaimo parduotuves. Parduotuvių savininkai – pardavėjai duris miškakirčiams atverdavo nežiūrėdami darbo valandų. Parsineša skaidriosios butelius į vienkiemį, pila po šlakelį į karštą arbatą ir po sunkios darbo dienos mėgaujasi, gėrimą vadindami grogu. Kai į tokias vakarienes užklysdavo koks miškininkas – papolitikuodavo. Kiek prisimenu, miškininkai nesuprato kas ir kaip sunaudos tiek medienos, daugiausia malkų. Nuogąstauta ne be pagrindo. 1941-jų vasarą kraštą okupavus hitlerininkams, tūkstančiai kubų sausos, pamiškėse susandėliuotos medienos kaip karo grobis atiteko naujiesiems okupantams.

Dabar, per dešimtmečių atstumą prisimenant pirmąjį sovietmetį, formuojasi išvada, kad tai būta politizuotos miškininkystės. Darbininkų valdžia darbininkams davė darbo. Atlygino. Kaip pykti ant tokios valdžios. O kad miškininkams profesionalams skaudėjo širdis dėl per didelių plynų kirtimų, niekas nesuko galvos.

Hitlerinės okupacijos metais kaimo žmones sudomino žinia, kad miškuose vyrai...kelmus rauna. Negirdėta, nematyta. Net baudžiavos laikais taip nebuvę. „Ko stebėtis, vokietis ir iš š... vašką išspaudžia. Neleis ir kelmams supūti“,- komentavo kiti. Ir aš, dar trumpakelnis, bet jau artėjantis prie dešimties, kartu su suaugusiais, o vėliau ir vienas einu stebėt kelmarovystės. Prie rusų metais nupjauto medžio kelmo dirba grupė vyrų. Kastuvais atkasa, kirviais nukerta plonesnes šaknis, užkabina metalinę virvę ir suka „kaparo“ rankenas. Svetimkūnio mechanizmo miške mažiukas dantratėlis suka didįjį, pritvirtintą būgno gale. Ant būgno vyniojamas trosas įsitempia kaip styga ir išjudina kelmą. Pakelia. Vienas ar du vyrai šokinėja aplink ir nukerta dar laikančias šaknis. O tik prie „kaparo“ suka ir suka mažąjį dantratėlį. Galop sutartinio darbo dėka kelmas pastatomas horizontaliai ir virsta aukštyn šaknimis. Suskaldyti tokį, išvežti į palaukę, gražiai sukrauti į taisyklingus štabelius - taip pat nelengvas darbas. Bet kai saulė nudžiovindavo, vėjas nupustydavo priesmėlį, tokios rietuvės, gamtos – žmonių kūriniai, boluodavo pamiškėse,  nepakartojami figūrų įvairove.

Hitlerinės okupacijos metais ir Biržų – aludarių krašte, paplito naminukė. Dar ją vadindavo samane ar tiesiog samagonu. Būtent tokio gėralo buteliais nešini retsykiais į vienkiemį užsukdavo miškininkai. Moterų rūpestis – pakepti kiaušinienės su lašiniais, paruošti šeimos firminių agurkų. Taip užkandžiaujant svečiai su pasigėrėjimu gyrė vokišką požiūrį į Lietuvos miškus. Išrauti kelmai tik dalis rezultato. Ploteliuose, kur iškilnota žemė, įsiterpia šimtai medžių sėklyčių. Oi kilsiąs ten tankus jaunuolynas,- pranašavo, kas ir pasitvirtino.

Vėl per laiko atstumą prisimenant kelmų rovimą galiu tvirtinti, kad tai būta politinės taikaus pasipriešinimo fašistiniam režimui akcijos. To meto Lietuvos miškininkai, darbo birža, gal kitos oficialios žinybos gebėjo okupantus įtikinti, kad kelmai – svarbi energetinė žaliava ir grupės vyrų, dirbančių šioje srityje, dirbo Didžiajam Reichui. Kurie bežemiai - gaudavo net korteles maistui, o visi - pažymas, kad yra neliečiami šaukimui į policinius, darbo ar kitokius batalionus.

1944-jų pavasarį jau virpėjo žemė nuo artėjančio fronto griausmo, į mišką atėjo Biržų gimnazistai. Vadovaujant mokytojui ir miškininkams jie „sėjo mišką“. Vėl kažkas negirdėta, nematyta. Jaunuolis kauptuku pakedena dirvos paviršių, o jo porininkė panelė pirštais ten įberia kelias sėkliukes. Už kelių metrų vėl ir vėl. „Vaikai, vaikai ar jums sulaukti rezultato“,- graudeno sėjikus kaimiečiai. O rezultatai dabar akivaizdūs. Žaliuoja prie brandaus amžiaus artėjantys eglynai. Tik su nostalgija, gailesčiu galima prisiminti tuos, kurie jas pasėjo. To meto gimnazistų – partizanų kūnai niekinti ne tik gatvėse, kiti, žiaurių istorinių įvykių nublokšti, dingo Rusijos platybėse. Dar vienas kitas išsigelbėjo tolimuose užjūriuose. Ar jų atminimas nevertas plotelio sengirės eglyno išsaugojimo?

Saugosim.

Jonas Dagilis, LMSA Biržų skyriaus narys
2014 m. vasario mėn.