Naujienos

Miškais praeina valdininkai. Atsiminimai, kraštotyrininko pastebėjimai II dalis.

Blėsta Biržuose komunistinės revoliucijos šauklio Juliaus Janonio, kaip kūrėjo, šlovė. Bet šauksmas, išrėktas prieš šimtmetį [ "Vien kova, tik kova be galo..."], dar ir dabar plačiai plevena po Lietuvą. Supriešintus piliečius matyt lengviau valdžiai valdyti,- svarsto kraštotyrininkas, miško savininkas iš Biržų Jonas Dagilis.

 „Yra valstybių, kurios ant svetimų puldinėja. O mūsiškiai tai ant savų“,- teigia gyvasis klasikas Juozas Erlickas.

Jeigu tik puldinėtų – susitelkę nesunkiai apsigintumėme. Jau per rinkimus į LR Seimą, matydami kas yra kas, lengviau pasirinktumėme už ką balsuoti. Bet puldinėja ne tik tiesiogiai, o visapusiškai meistriškai, supriešindami atskiras visuomenės grupes. Aiškių fronto ribų nėra. Galime vienas kitą pulti iš šono, arba pasalūniškai trenkti ir iš užnugario.

2013-jų vasarą į dalį Lietuvos žemių savininkų smogė net iš kosmoso. Kai kurios savivaldybės pasinaudojo Lietuvos erdvinės informacijos elektroninėmis paslaugomis ir trenkė savo rajonų gyventojams už įtariamai apleistos žemės naudmenų plotus, neatsižvelgiant, kad tai plotai apželdinami mišku. Dirbama turint projektus, leidimus, naudojant ES paramą, bet iš aukštybių tokie raštai neįžiūrimi. O medynai - ne rugiai, per metus neužauga. Tuo finansinės, organizacinės, moralinės grumtynės užprogramuotos ne vieneriems metams. Biržuose – biržietiškos problemos. Savitos. Upelėmis, grioviais atsruvena.

Gruodžio 6 d. Trakuose vykusioje konferencijoje „Miškas - žmogui, žmogus – miškui“biržiečius minėjo kontrastingai. Kraštutinumuose. Pagirta Gritos ir Arūno šeima, užsiimanti miško verslu ir savo valdose miškus tvarkantys išradingai, su tolima perspektyva. Kai konferencijoje kalbėjo su melioracijos įrenginių apsauga gerai susipažinęs dr.Zenonas Kaunas, renginio dalyviai, pažinę mus, kaip biržiečius, žiūrėjo su užuojauta. Kaip ūkininkaujančius nežinant kada, už ką ir kaip būsime baudžiami.

Nuo 2013 m. lapkričio vidurio biržietiška kova, fronto linija kilometrus įstrigusi buvusių upelių šlaituose.

Vienoje pusėje aplinkosaugininkai, ginantys krašto žaliąjį rūbą – medžius ir krūmynus vandenų apsauginėse zonose. Antrapus – ūkininkaujantys laukuose,  iš kurių perteklinis vanduo drenažo sistemomis, atvirais grioviais nuteka į didesnes upes. Pastaruosius remia Nacionalinė mokėjimo agentūra. Kare kaip kare – net kaimo plėtros programoje už Melioracijos griovių tvarkymą parama numatyta. Bet aplinkosaugininkai turi ginklus – įstatymus, kuriuos pritaikydami darbštuolį ūkininką už gamtai padarytą žalą gali nubausti apie puse milijono litų ieškiniu. Taikdarių misijos ėmėsi rajono Taryba, sušaukusi neeilinį posėdį. Įtrauktos Žemės Ūkio ir Aplinkos ministerijos. Ūkininkaujantiems reikia našią žemdirbystę užtikrinančių dirvų, aplinkosaugai – išlaikyti savus principus.  Štai tokie suaugusių žmonių žaidimai. Prisižiūrėjus to, vasarą be leidimo bus baugu ir pienes prie gatvės šienauti. Juk tai taip pat žalioji gamtos dalis.  

Asmeniškai jau dvidešimt metų kovoju pats su savimi. Trauka didžiulė imti dalgį, kirvį, iškirsti brūzgynus natūralaus upelio, upės pakrantėse. Kad vėjas vandenų paviršių šiauštų bangelėmis, saulė iki dugno skaidrintų, rudens lapai į vandenį nekristų. Dar ES piniginė parama už vandens telkinių pakrančių priežiūrą gundė. „Nevalia!“,- buvau perspėtas. Tik niekas argumentuotai tokių vandens apsauginių zonų efektyvumo ir reikalingumo neįrodo. Tarpininkaujant Lietuvos miško savininkų asociacijai vienąkart net Aplinkos ministro pavaduotoją buvau prie savo pakrančių prisikvietęs. Į konkretų klausimą, kam būtų blogiau, jeigu čia taptų skaidriau, švariau, gražiau – neatsakė. Pagailo žmogaus. Negi turintis aukštas pareigas atviraus, kad tokia apsauga - viena iš priemonių, kad tarpusavyje kariautų apačios.  Supriešintus iš viršaus lengviau valdyti kitose srityse.

Vaikystėje, tai yra tarpukariu, nušienauti lankas buvo kiekvieno ūkininko garbės reikalas ir ūkinė nauda. Jeigu kur suželdavo karklas ar alksniukų gojelis – jau smerkiamas kaip apsileidėlis. Bet šie puslapiai ne tik nostalgija paauglystei. 

Lietuvos – Latvijos siena – Nemunėlis. Dešiniajame – latviškame krante matydavome net malkų rietuves. Dabar ten maudyklos, poilsio aikštelės, valčių prieplaukos. Gražūs kontrastai brūzgynais apšepusiam lietuviškam krantui. Bet mes ne tik kaimynai. 2007 – 2013 metais vykdomas bendras projektas „Priemonės Lielupės upių baseino rajono vandens būklei gerinti“. Darbus finansuoja Es regioninės plėtros fondas, Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo per sieną programa. Išleistas bendras didelės apimties informatyvus lankstinukas: ŽVILGSNIS Į LIELUPĖS BASEINĄ, kurio viena pusė skirta upių ir melioracijos kanalais paverstų upelių smulki schema. Savimeilę glosto, kad neaplenkta ir mano gyvenimo didžiausia upė Rovėja, net bevardis natūralus upelis nuosavo sklypo ribose.

Schemoje yra ir vandens tėkmės, žinomos kaip Gervės. Prie vienos tokių intakų krantų ir įsiplieskė beprasmė kova tarp aplinkosaugininkų  ir žemdirbių. Viena iš Gervių atšakų paženklinta geltona – perspėjančia spalva. Ten vandens ekologinė būklė tik vidutinė. Dar prasčiau kitame rajono krašte: Tatulos, Čeraukštės kai kuriose atkarpose vanduo blogas arba labai blogos ekologinės būklės. Nemaloniai nuteikia tokie paraudonavimai tarpvalstybinėje schemoje.

Kaip žinome, Nemunėlis pasukęs į Latviją tampa Lielupe. Pro Bauskę, Jelgavą pasiekia Rygos įlanką. Prie Jurmalos įsilieja į Baltijos jūrą. Akivaizdu, kad teršiant prie Biržų girios ar Pabiržės kuriama situacija, kai pamėgtoje Jurmaloje patys savo teršaluose ir maudomės. Kad tokią grėsmę sumažintų įsiplieskusi kova ūkininko laukuose – ne tik šių eilučių autoriaus, bet visų aplinkinių,  su kuo tenka bendrauti, neįtikina. Gal trūksta ekologinio švietimo. O gal per daug žinome, kad konkretūs taršos židiniai visai kitose vietose.

Jonas Dagilis, LMSA Biržų skyriaus narys
2014 m. vasario 5 d.