Naujienos

A.Brukas. Paranormalūs reiškiniai miškų meilės brūzgynuose

Tad kaip, mieli kolegos, vadinti tokį reiškinį, kai kuriam nors iš mūsų pasirodo, kad Lietuvoje pradingo Labanoro giria ar Kauno miškai, kai jie ramiausia stovi savo vietoje? Nesugalvojau geresnio varianto, kaip pavadinti paranormaliu pojūčiu. Matosi, kad yra žmonių, kuriems reikia tik blogų naujienų. Geros naujienos juos stumia į neviltį. Ką gi tada daryti gelbėtojams, jei pripažinsim, kad miškai tvarkomi bent pakenčiamai? Juk tada neliks gelbėjimo objekto? - tokiais pastebėjimais dalinasi šalies nusipelnęs miškininkas Algirdas Antanas Brukas.

Žinomo miškininko, LMSA garbės nario straipsnis "Pasenusios giesmės atrodo kvailokai" spausdinamas žurnalo "Miškai" 2014 m. Nr.1.  Autorius maloniai sutiko su tekstu supažindinti ir lietuvosmiskai.lt lankytojus.

“MIŠKŲ” žurnalas dar praeitais metais paprašė pakomentuoti tokį labai graudulingą X autoriaus (nenorėdamas įžeisti kokiu neatsargiu žodžiu, šio ir kitų cituojamų tekstų autorių pavardžių nenurodau) rašinį apie nukirstus miškus ir “savižudę Lietuvą”.

Pradžioje nenorėjau imtis tokios nuvalkiotos temos, bet prieš Naujuosius metus, tvarkydamas savo bibliotekėlę, net nustebau, kad panašios literatūros jau turiu sukaupęs didžiulius kiekius. O dar kita dalis kompiuteryje. Tad gal reiktų kažką apibendrinti?

Pacituosiu vien minėto straipsnio reziumuojančią pabaigą: “Savo karjerą pradėjau nuo Kauno želdinių gelbėjimo. Gelbėjau net išsijuosęs – piketai, raštai, televizijos… Net Pažaislio ąžuolą išgelbėjau. Gyvenau tuo metu ten. Tuo tarpu net nespėjau atsitokėti, kaip neliko mano gimtosios Labanoro girios… O paskui neliko ir Pažaislio ąžuolo ir daugelio tų “išgelbėtų” Kauno želdinių. Ir taip visur”.

Be šios pabaigos straipsnyje plačiais štrichais nupieštas toks liūdnas Lietuvos vaizdelis, kad nors verk. Lietuvos žmones žudo godumas. Grybauskaitė su Kubiliumi didina miškų kirtimo apimtis ieškodami pinigų partijų šelpimui, laisvėje gyvenančius stummbrus norima suvaryti į getus arba ištremti…  ir taip toliau ir panašiai. Kadangi nenurodytas to rašinio žanras, pamaniau - gal būt tai meninė ar fantastinė kūryba? Tačiau portale – patvirtino, kad tai dalykinė publicistika. Tik už pateiktus faktus atsako pats autorius.

Tiksliname tuos faktus. Išilgai visą Labanoro – Pabradės masyvą esu pravaževęs praeitą vasarą ir daugiausia ne asfaltu, o miško keliais. Šį rudenį giminės atžalas pavėžėjau į turtingiausius Lietuvoje Labanoro girios bruknynus. Vaizdelis buvo jau įprastas rytų Lietuvai – giria po truputį plečiasi į aplinkines dirvonuojančias žemes – buvusius dirbamus laukus, pievas, ganyklas, didėja ir pelkių apžėlimas. Tad viduje didžiulės girios jau jaučiasi atvirų erdvių trūkumas. Biologinės įvairovės požiūriu tai nėra gerai, nes miške jos reikalingos, kaip laukuose giraitės. Tačiau čia ne tokia jau didelė bėda. Kažkiek šį trūkumą kompensuoja viena kita plyna kirtavietė. Tiesa, jos tik ten, kur leidžiama ūkinė veikla. Rezervatinėse zonose nieks nekerta. Be to, kirtavietėse jau stiepiasi jaunoji miškų karta. Viskas normalu, - miškai, kaip ir žmonės turi turėti savo skirtingų amžių kartas kartas, nuo jaunuolynų iki karšinčių. Skambinuosi kolegom, užtikrina kad per paskutinius penkis mėnesius jokių revoliucijų neįvyko. Vadinasi antrasis pagal dydį Lietuvos miškų masyvas, užimantis beveik 100 tūkst. ha plotą, stovi savo vietoje, po truputį plečia valdas, turi nedidelių problemėlių, bet visai neblogai jaučiasi

Persikelkime į Kauną. 2010-2011 m ilgai, bet nenuobodžiai, ruošiau Kauno miesto miškų vidinės miškotvarkos projektą. Buvo daug besidominčių miesto miškų ir želdynų reikalais. Kai kurių vietovių bendruomenės (pavyzdžiui Panemunės, Aukštųjų Šančių) net nustebino pozityviu domėjimuisi ir bendru problemų aptarimu. Bet buvo ir tokių pavienių bei organizuotų asmenų, susirūpinusių miesto žaliuoju rūbu, kurie apsiribojo tik pamokymais ir nusivylimo demonstravimu dėl to, kad miesto miškų ir želdynų plotai, susumavus nedidelius praradimus (neišvengiamus miesto sąlygomis) ir nedidelius pagausėjimus, ne tik nesumažėjo, o padidėjo. Matėsi, kad yra žmonių, kuriems reikia tik blogų naujienų. Geros naujienos juos stumia į neviltį.

Tiesa Kauno miškuose daugiau problemų nei Labanoro g-je. Jiems stipriai smogė 2010 m praėjęs škvalas: net 31 ha išvertė plynai ir išretino visos rytinės miesto pusės miškus bei želdinius. Teko iškirsti daugybę  (apie 23 tūkst m³ bendro tūrio) išverstų, nulaužtų ar kitaip sudarkytų medžių, tame tarpe ir keliolika labiausiai nusilpusių reliktinių Kauno ąžuolų. Tačiau kaip tik dėl ąžuolų gilesnių žaizdų neliko, nes jau pokaryje ne tik Kauno Ąžuolyne bet daugelyje kitų vietų buvo vis sodinami nauji ąžuoliukai, kurių nemaža dalis netgi sunkiomis miesto sąlygomis įsitvirtino ir keičia išmirštančius senolius.

Tad kaip, mieli kolegos, vadinti tokį reiškinį, kai kuriam nors iš mūsų pasirodo, kad Lietuvoje pradingo Labanoro giria ar Kauno miškai, kai jie ramiausia stovi savo vietoje? Nesugalvojau geresnio varianto, kaip pavadinti paranormaliu pojūčiu. Ne vien todėl, kad dabar visokių ekstrasensų, X faktorių, anomalinių reiškinių klestėjimo laikai. Iš tiesų nebūtinai visi, kas užsiima šiais dalykais yra melagiai ir šarlatanai (nors to gero irgi netrūksta). Paranormaliems reiškiniams ir nestandartiniu jautrumu apdovanotais žmonėms yra  skirti “stalčiai” mokslinių tyrimų pasaulyje, jais domėjosi kosmonautikos vystytojai ir netgi kai kurių šalių specialiosios tarnybos. Taigi čia reikėtų nesibodėt giliau pasikapstyti, ieškant mokslo grūdo ar kokių kitų pozityvių dalykų.

Pradėkime nuo pono X minėto neišsaugoto Pažaislio ąžuolo . Iš tiesų dabar ten likęs tik didžiulis išpuvęs kelmas ir besistiebiantis į viršų gležnas jo palikuonis. Šį buvusį paminklinį ąžuolą ne tik bandė gelbėti ponas X, bet ir kitas turintis stiprių paranormalių sugebėjimų ponas Y. Įspūdingų parametrų ir formos karšinčių, augusį prie Pažaislio paminklinio komplekso tvoros, jau paskelbimo paminklu metu kamavo daugybė senatvinių negalavimų, o paskui dar prisidėjo vėjai, ligos,   daugiau išorinių faktorių ir jo gyvybės siūlelis trečiojo tūkstantmečio pradžioje nutrūko galutinai. Ponas Y, priešngai nei ponas X, mirštančio ąžuolo gelbėjimą pradėjo ne nuo piketų ir televizijos laidų, o nuo vizito pas atsakingą Miškų ir saugomų teritorijų departamento darbuotoją (1999). Po to įkūrė viešąją įstaigą “Miško rytas” skirtą, kaip rašo pats ponas Y savo atvirame laiške Aplinkos ministerijai, Kauno savivaldybei, Lietuvos mokslo tarybai, ir žiniasklaidai, “finansaviui gauti ir vykdyti veiklai”. Pagrindines dvi veiklos gaires nubrėžė pats Departamentas – paruošti rekomendacijas Pažaislio paminklinio ažuolo išsaugojimui bei gydymui ir diagnozuoti Kuršių nerijos kalnapušių susirgimus ir paruošti rekomendacijas jų gydymui. Atlikus paranormalius mokslinius tyrimus, iš kurių svarbiausi rėmėsi tiesioginiu informacijos pasikeitimu tarp ąžuolo ir pono Y, jo ypatingų sugebėjimų dėka, buvo paruoštos iš 7 punktų rekomendacijos ąžuolo išsaugojimui. Taupant vietą pacituosime tik dvi:

5. Drevės užtaisymą atlikti praėjus apie 3 dienas po supuvusios dalies išvalymo, esant saulėtai dienai ir mėnulio pilnačiai.

6. Valant ąžuolo puvenas, darant molio skiedinį ir užtaisant drevę, kviesti”Miško ryto” atstovą energetiškai apvalyti medžio drevę ir koduoti molio skiedinį bei vandenį.

Atsakingas Departamento atstovas perskaitęs rekomendacijas bandė išsiginti, kad jų negavo, bet vėliau prispaustas tyrinėtojo, prisipažino, kad jis “nežino, kaip į tokias rekomendacijas reaguoti”. Tęsdamas tyrinėjimus “Miško rytas” nustatė, kad Kuršių nerijos kalnapušynai džiūsta dėl 4 pagrindinių priežasčių – Černobylio radiacinės taršos, buvusių nerijoje karinių bazių, Baltijos jūroje esančių cheminių bombų ir dėl psichologinės taršos (roko muzikos festivalių ir pan.). Deja, departamentas šiais tyrinėjimų rezultatais taip pat nesusižavėjo ir svarbiausia – paranormalių mokslinių tyrimų neparėmė finansiškai…

Manau, kad nėra ko stebėtis, kad paranormalius sugebėjimus turintys gamtos mylėtojai, norintys gauti pinigų savo idėjų propagavimui ar juo labiau – tyrinėjimų vykdymui, gražiais žodžiais nemini nei biurokratų, skirstančių tuos pinigus, nei jų prižiūrimų miškų. Ką gi tada daryti gelbėtojams, jei pripažinsim, kad miškai tvarkomi bent pakenčiamai? Juk tada neliks gelbėjimo objekto? Tada jau reiktų, pradėt gelbėti ne Lietuvą, kokią nors jos vietovę ar atskirą girią, o patį save. Tačiau ar save gelbėt lengviau nei nuo sunkiojo roko besikankinančius nerijos kalnapušynus? Atvejai gali būt įvairūs, priklausomai nuo ligos įsisenėjimo ir gydymo būdų. Naudojant vien eko metodą, t.y. medituodami, mažindami vartojimą ir reguliariai plaudami skrandį bei smegenis homeopatiniais preparatais, galime pasiekt tokių rezultatų, kad gelbėtojų ir paranormalių pojučių turėtojų akyse viskas pažaliuos…

Bet nemanykite, gerbiami biurokratai, kad taip paprastai viskas bus išspręsta visiems laikams. Galimas ir juodasis scenarijus. Paranormalių lyderių vedami alkani gelbėtojai jums gali užkurti tokią pirtį, kad reiks, kaip anais laikais, prisipažinti ne tik sunaikinus Lietuvos miškus, bet  ir visas kitas nuodėmes, kurias bendraudami  su medžiais nustatys neklystantys ekstrasencai. Todėl patarčiau vis tik bent anų lyderius maitinti tradiciniu maistu, gaunamu iš valstybės ir ES biudžetų “bliūdelių”, o jau jie tegul savo pasekėjų mases moko, kaip išgyventi mažinant vartojimą ir kaip nueiti pirmyn visą laiką einant atgal… Metodas diplomatiškas ir visokių valdžių išbandytas praktikoje. Tačiau ir jis nesuteikia garantijos, nes gelbėtojai ir jų vedliai taip pat yra žmonės, o žmonės, kaip žinoma, turi tiek skirtingus apetitus, tiek skirtingus favoritus - vieni myli vilkus, antri lūšis, treti miegapeles ir t.t. Todėl teisingai nustatyti minėtų “bliūdelių” dydį yra ganėtinai sunku.

Bet užteks ironijos. Reikia atsakyti prieš savo sąžinę, kodėl man atrodo, jog ponas X ir ponas Y geriausiu atveju yra padidinto jautrumo paronormalių pojučių turėtojai arba blogiausiu – paprasčiausi demagogai, o, sakykime, Antanas Baranauskas su savo kūryba, apverkiančia kelmyne paverstą Anykščių šilą –  poetas, kurio daugiau kaip prieš pusantrą šimtmetį parašytas ir prieš keletą dešimtmečių išmoktas eiles atmenu lig šiol, mano didžiai gerbiamas žmogus. Visų  pirma taip yra todėl, kad  A. Baranauskas rašydamas rėmėsi tiesa. XIX a. buvo sparčiausio Lietuvos miškų nykimo ir krašto miškingumo mažėjimo laikmetis, per kurį dabartinės Lietuvos teritorijos ribose miškingumas sumažėjo maždaug iki 20%. Beveik vienintelis kuras ir energetinis šaltinis buvo mediena ir vien tam medienos reikėjo daugiau nei visai dabartinei medžio pramonei, o dar visas kaimas ir didžiuma miestelių buvo mediniai… Tad intensyviai kertamus miškus reikėjo nors skubiai atkurti, o jie priešingai - daug kur buvo verčiami žemės ūkio naudmenomis, likusiuose buvo ganomi galvijai. Tad miškų degradacijos procesai buvo neišvengiami. Žadinti žmones, keičiant jų požiūrį į mišką, buvo ir teisinga, ir būtina net jei padėtis buvo kažkiek hiperbolizuojama (žr. XIX a. piešinį apie paskutinę pušį ir paskutinį eigulį).

Dabar, kai miškų plotai didinami ir krašto miškingumas vietoj buvusio penktadalio per pušimtį metų pasiekė trečdalį Lietuvos teritorijos, nieko nematant ir nesidairant į šalis traukt užsimerkus tą pačią giesmę, kaip ir prieš 150 metų, atrodo kvailokai, ypač, kai tai daroma kokiame nors į mokslinį ar publicistinį rašinį pretenduojančiame straipsnyje. Kitaip būtų galima reaguoti į meninę kūrybą. Nors prieš 150 metų ir meno kūrėjai nesibodėjo remtis tiesa.

Pabaigai dar vienas klausimėlis. Tai ar Lietuvos giriose visiškai nėra vietos paranormaliems reiškiniams, ar čia reikia kalbėt tik apie tai, ką galim pamatuoti, suskaičiuoti, pasverti, neginčijamai įrodyti ir patvirtinti garbingų biurokratų parašais? Manau, kad ne. Jeigu būtų mano valia, atseikėčiau kažkiek pinigėlių minėtam ponui Y, tegul tyrinėja energetinius laukus ir energetinius kontaktus. Tai tikrai įdomi tematika ir iš jos kažkas kažkada kažkam gali gautis. Tik nereikia tokių sugebėjimų turintiems žmonėms pavedinėti tokių dalykų, kaip numirusio ąžuolo prikėlimas iš numirusių arba kalnapušynų džiūvimo priežasčių aiškinimasis. Mat pirmąjį klausimą galima būt pasiūlyt spręsti nebent ponui Dievui, o antrajam – turime į valias mokslo darbuotojų.

Iš savo saugyklos ištraukiau pora nuotraukų, kurios mano galva rodo kažkokių paranormalių ar bent sunkiai paaiškinamų reiškinių buvimą medžių pasaulyje. Vienoje iš nuotraukų netoli Buktos girios laukuose augusio ąžuolo, kurį neįtikėtinai dažnai daužė žaibai su perkūnais, likučiai. Kitoje - Panemuės šilo slėnyje augančios kelios galingos pušys, pasižyminčios išskirtinio įvijumo mediena ir tuo, kad perkūnas trenkia į jas, o ne į kitus medžius, augančius ant čia pat esančio aukšto kalno. Žaibo išskeltas  “lovys” beveik nuo viršūnės iki žemės, kaip koks baisinis smauglys, net tris kartus apsivijęs apie medžio kamieną. Unikalus vaizdas…

Tiesa, vieną kartą teko matyti “gyvą” žaibą, miške trenkusį į už keleto dešimčių žingsnių augusį medį. Rimtai išgasdino, bet gaila ekstrasencinių savybių neįgijau. Žinovai sako, kad  norint jų įgyti, jei Dievulis iš prigimties neįdėjo, reikia kaip minimum pabuvoti komoje. Tiek to, bent jau nuvažiavęs į Labanoro girią visada randu ją ramiai dunksančią savo vietoje, nors pirmieji pranešimai apie jos išnykimą nuo žemės paviršiaus pasirodė prieš 50 metų ir jų vis daugėja.

Algirdas Antanas Brukas
2014 m. sausis