Naujienos

dr.(HP) St.Mizaras: Privačių miškų politikos tendencijos Lietuvoje

Lietuvos miškų ūkio politika formuojama ir įgyvendinama pagal periodiškai sudaromas ir atnaujinamas programas ar strategijas. Po Nepriklausomybės atkūrimo jų buvo keletas. Miškų ūkio ir medienos pramonės plėtojimo programos buvo parengtos 1994 ir 1996 m. Miškų ūkio politika ir jos įgyvendinimo strategija  patvirtinta 2002 m. Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros programa – 2012 m. Analizuojant šiuos miškų politikos dokumentus išryškėja keletas tendencijų,- analizuoja miškų ūkio ekonomistas dr.(HP) Stasys Mizaras.

 

1 tendencija. Didėjant privataus miškų ūkio reikšmei dėmesys jam miškų  politikos dokumentuose mažėja

Pirmosios su privačiu miškų ūkiu susijusios nuostatos Lietuvos miškų ūkio ir pramonės plėtros programose (1994, 1996 m.) buvo: 1) Lietuvoje palaipsniui formuojama privati miškų nuosavybė; 2) Privatizuojant miškus, atsižvelgiama į gamtosauginius, ekonominius bei socialinius faktorius; 3) Steigiamos valstybinės privačių miškų savininkų konsultavimo struktūros; 4) Skatinamas privačių miškų savininkų jungimasis į asociacijas; 5) Sudaromos sąlygos ir didinamos miško darbų apimtys pagal rangos sutartis.

2002 m. patvirtintoje Lietuvos miškų ūkio politikoje ir jos įgyvendinimo strategijoje (toliau Strategija, 2002) buvo gausu su privačių miškų ūkiu susijusių priemonių. Kai kurios iš jų (numeracija pagal Strategiją, 2002):

2.2. Vienodų teisinių prielaidų sudarymas fiziniams ir juridiniams asmenims, pasibaigus žemės (miškų) reformai, įsigyti buvusius rezervuotus nuosavybės teisių atkūrimui savininkų neatsiimtus miškus, kuriuose miškų valdytojams ūkininkauti yra neracionalu, saugomose teritorijose nuosavybės prioritetą teikiant valstybei.

2.3. Nedidelio ploto valstybinių miškų, įsiterpusių privačių miško valdų masyvuose ir atvirkščiai, taip pat neracionalių ribų tarp valstybinio ir privataus sektoriaus miškų koregavimas, naudojant ekvivalentinius miško valdų mainus.

2.5. Teisinių ir ekonominių prielaidų sudarymas, skatinantis smulkių miško valdų jungimą, miško savininkų asocijavimąsi bei kooperavimąsi.

8.1. Miškų ūkio valstybinio reguliavimo sistemos optimizavimas, parengiant ir įgyvendinant optimalios miškų ūkio valstybinio reguliavimo sistemos modelį, paremtą Lietuvos miškų ūkio tradicijomis, Europos Sąjungos reikalavimais, taip pat Lietuvos ir užsienio šalių miškų ūkio valdymo sistemų teisinės ir ekonominės situacijos analize.

8.4. Mokesčių sistemos tobulinimas miškų ūkio sektoriuje, atsižvelgiant į rinkos ekonomikos sąlygas.

8.9. Kompensacijų sistemos miškų savininkams įvedimas už jų patiriamus ekonominius nuostolius dėl ūkinės veiklos ribojimo steigiamose saugomose teritorijose.

9.1. Moksliškai pagrįstų normatyvinių pasiūlymų parengimas dėl ekologinių, ekonominių ir socialinių klausimų suderinimo, steigiant saugomas teritorijas, peržiūrint esamų ribas bei nustatant atitinkamą ūkinį režimą jų miškuose.

11.1. Lankymosi miškuose reglamentavimo suderinimas, atsižvelgiant į miškų savininkų ir visuomenės poreikius.

12.1. Naujų darbo vietų miškų ūkio sektoriuje kūrimas, plėtojant įvairius miško verslus, ekonominis šių verslų plėtros skatinimas (subsidijų, lengvatinių kreditų, mokesčių lengvatų ir kt. suteikimas) kaimo plėtros kontekste.

12.2. Rekreacinių, medžioklės ir kitų paslaugų visuomenei teikimo bei nemedieninių miško produktų gamybos plėtros skatinimas privačiame ir valstybiniame miškų ūkio sektoriuje.

12.4. Privataus miškų ūkio plėtros integracija į bendrąsias kaimo plėtros programas, derinant veiklą su kaimo savivaldos institucijomis.

Lietuvos privatus miškų ūkis, nuo savo užuomazgų pradėjus grąžinti miškus jų savininkams ar paveldėtojams (1992 m.), jau tapo lygiavertis valstybiniam miškų sektoriui: 818,5 tūkst. ha miškų (apie 40 proc.), per 3 mln. m³ medienos ruošos, 417 privačių miškų įmonių, 246,9 tūkst. privačių miškų savininkų. Tačiau dabartinės Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros programos (2012 m.) uždavinių sąraše vos keli siejasi su privačiu miškų ūkiu: 1) Finansiškai skatinti įveisti miškus privačioje žemėje; 2) Atnaujinti ūkinę-komercinę veiklą visuose nuosavybės teisių į žemę atkūrimui rezervuotuose ir šiam tikslui nepanaudotuose miškuose, juos parduodant aukcionuose arba priskiriant valstybinės reikšmės miškams; 3) Į bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimą įtraukti atskaitymus iš privačių miškų ūkio ir ne miškų urėdijų valdomų valstybinių miškų ūkio medienos pardavimo pajamų.

 

2 tendencija. Programose deklaruotos priemonės dažnai neįgyvendinamos arba įgyvendinamos formaliai, nesprendžiant problemų iš esmės

 Problemos perkeliamos iš vienos programos į kitas. Nors privačių miškų savininkų konsultavimo, asocijavimosi skatinimo uždaviniai periodiškai keliami jau 20 metų, šiandien nėra jų sistemingo sprendimo. Įsisenėjo rezervuotų grąžinimui miškų problema. Nėra informacinių sistemų apie privataus miškų ūkio socialinius-ekonominius pokyčius, privačių miškų bei medienos ir jų rinkų ypatumus. Be tokios informacijos negalimi pagrįsti miškų politikos sprendimai.

 

3 tendencija. Privačios miškų nuosavybės ribojimų gausėjimas

• Didėja kontrolės smulkmeniškumas. Sunkiai suvokiamas 1 m³ medienos gabenimo su dokumentais reikalavimas. Dažnai stebiu kaime, kaip vežimu ar traktorine priekaba vežamas iš miško vienas kitas m³ malkų. Negi ir jiems teks rūpintis įvairiais popieriais?

Miškų valstybinio valdymo institucijoms reikėtų spręsti ne 1 m³ lygio, o milijonų m³ problemas, kurios iškyla, kai palygini Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenis, pagal kuriuos kasmet buvo kertama Lietuvos miškuose apie 10 mln. m³, o statistikoje pasirodo 6-7 mln. m³. Tai pakankamai didelis skirtumas, kurį būtų galima ignoruoti, bent jau visuomenei nepaaiškinant jo esmės. Be to, reikalingi paaiškinimai, kodėl parduodamos medienos struktūroje tokie dideli malkinės ir smulkios medienos kiekiai: malkos ir plokščių mediena – 27,6 proc., popiermedžiai – 18,4 proc., rąstai pjautinieji smulkūs – 21,3 proc. Iš viso – 67,3 proc. (gmu.lt 2005-2012 m. duomenys).

• Baudų didinimo siekiai. Galima pritarti visokiam baudimų griežtinimui, kai vagiama iš savininkų (tiek privačių, tiek valstybės). Tačiau reikėtų atskirti vogimą ir nukrypimus nuo visokių reglamentavimų. Reikėtų nurodyti, kad padidintos baudos netaikomos miško savininkams savam miške. Juk tai jų nuosavybė. Valstybei reikalingų apribojimų laikymosi reikėtų siekti  juos mažinant, aiškinimu, konsultavimu, kompensavimu, gal ir simbolinėmis baudomis.
• Mokesčių didinimas. Šiuo metu už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką iš privačių miškų į valstybės biudžetą mokamas 15 proc. mokestis. Numatoma didinti dar 5 proc. privačių miškų bendroms reikmėms.  Siūlome atskirti iš privačių miškų mokamų 15 proc. 5 proc. bendrosioms privačių miškų reikmėms. Tuomet būtų visiškai vienodas šio mokesčio dydis privatiems ir valstybiniams miškams (100 ir 15 proc.).
• Miško žemės paėmimas visuomenės poreikiams. Be abejo, gali atsirasti valstybinės reikšmės projektų, kai reikia iškirsti privačius miškus. Tačiau reikalinga aiški iš anksto paskelbta visuomenei tokių miškų įvertinimo tvarka. LR žemės įstatymo formuluotė: „Kai privačios žemės sklypas paimamas visuomenės poreikiams, žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui turi būti teisingai atlyginama už žemę pinigais pagal rinkos vertę arba žemės savininko rašytiniu sutikimu jam suteikiamas valstybinės žemės sklypas, kuris ribojasi su paimamu visuomenės poreikiams žemės sklypu, taip pat žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui pinigais atlyginama paimamoje visuomenės poreikiams žemėje esančių želdinių, medynų tūrio, negauto derliaus ir įdėtų lėšų žemės ūkio produkcijai ir miškui auginti vertė bei visi kiti savininko ir (ar) kito naudotojo nuostoliai, patirti dėl žemės sklypo ir jame statomų, ar jau pastatytų statinių, įrenginių, žemės sklype esančių želdinių paėmimo visuomenės poreikiams“ nieko nesako miško savininkui, kokiu būdu ir kiek jam bus atlyginta už paimamą mišką.
• Elektros trasos tampa ne nuosavybe. Elektros trasų apsauga nuo griūvančių medžių, be abejo, reikalinga. Tačiau elektros trasų niekas neišjungė iš valdų ploto grąžinant žemės nuosavybę. Todėl, vienintelis logiškas sprendimas yra elektros tiekėjų sutartis su trasos savininku. Savininkas mokėtų už elektrą, o tiekėjas savininkui už trasą.
• Rezervuoti grąžinimui miškai. Jei anksčiau buvo kalbama apie vienodų teisinių prielaidų sudarymą fiziniams ir juridiniams asmenims įsigyti buvusius rezervuotus nuosavybės teisių atkūrimui miškus, tai dabar šis procesas sustojęs.
• Medžioklė. Medžioklės reglamentavimas privačiuose  miškuose neatlaiko jokios kritikos. Čia galimas siūlymas – panaikinimas gyvūnijos įstatymo nuostatos dėl valstybinės medžiojamų gyvūnų nuosavybės ir grįžimas prie Medžioklės įstatymo (1935 m.) nuostatos „Laukinių gyvūnų priežiūra ir medžiojimo teisė, kurioje nors žemėje priklauso tos žemės valdytojui”.
• Žemės paskirties keitimas, valdos skaidymas, statybos miške, ribojimai dėl paukščių, biologinės įvairovės medžiai  ir kt. Yra daug specifinių ribojimų, kurių reikalingumas labai abejotinas. Prioritetas turėtų būti žmogus su savo poreikiais. Jei jis ką nors keičia, skaido, stato – tai labai gerai. Blogiausia – nieko nedarymas. Šiuo metu jau ryškėja toks paradoksas. Savininkas savo žemėje  savo lėšomis pasodino mišką. Atvirkštinis procesas negalimas, nors savininko tikslai ir pasikeičia.

 

dr.(HP) Stasys Mizaras
LMSA Garbės pirmininkas, miškų ūkio ekonomistas
2013-12-09