Naujienos

Strasbūre dvi žemės savininkės laimėjo bylas prieš valstybę dėl Lietuvoje pažeistos teisės į nuosavybės apsaugą

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nusprendė, kad Lietuva, nepaisydama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos nuosavybės apsaugos, pažeidė dviejų žemės savininkių - Kotrynos Pyrantienės ir  Elenos Varnienės - teises. Informacija skelbiama LR Teisingumo ministerijos svetainėje čia...>>>Byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (Nr. 45092/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT) konstatavo Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) pažeidimą.

Pareiškėja Kotrina Pyrantienė į Teismą kreipėsi 2007 metais, teigdama, kad jai nebuvo tinkamai kompensuota už atimtą žemės sklypą Kauno rajone, kurį ji iš valstybės įsigijo už investiciniu čekius dar 1996 metais. Vėliau paaiškėjo, kad valstybė negalėjo pareiškėjai parduoti žemės sklypo, nes dar 1991 m. į jį pretendavo piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pastarieji 2001 m. kreipėsi į teismus, kurie galiausiai nusprendė panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos ir pareiškėjos 1996 m. sudarytą žemės pirkimo-pardavimo sandorį. 2005 m. žemės sklypas grąžintas natūra buvusių savininkų įpėdiniams.

Spręsdamas dėl kompensacijos pareiškėjai Kauno apygardos teismas paskyrė nepriklausomą ekspertizę. Ekspertas nurodė, kad 2005 metais sklypo rinkos vertė buvo 112 500 litų, tuo tarpu 1996 metais jo vertė tesiekė 18 000 litų. Nepaisant to, Kauno apygardos teismas nusprendė pareiškėjai priteisti 1 466 litus, pabrėždamas, kad ši suma atitinka 1996 metais už sklypą sumokėtų investicinių čekių vertę. Lietuvos Apeliacinis teismas paliko nutartį nepakeistą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepriėmė pareiškėjos kasacinio skundo, motyvuodamas tuo, kad jame nekeliami teisės klausimai.

Nagrinėdamas bylą iš esmės EŽTT konstatavo, kad nuosavybė iš pareiškėjos buvo paimta pagal įstatymą, be to, buvo siekiama teisėto tikslo – apginti viešąjį interesą – buvusių žemės savininkų teises. Nepaisant to, Teismas nustatė pareiškėjos nuosavybės teisių pažeidimą dėl to, kad jai nebuvo tinkamai kompensuota. Šiuo požiūriu EŽTT, nors ir primindamas savo praktiką, kurioje nurodoma, kad Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į visišką kompensavimą (t.y. tam tikromis aplinkybėmis galima kompensuoti ir ne visą rinkos kainą), konstatavo, kad nacionaliniai teismai pareiškėjai priteisė keliasdešimt kartų už eksproprijacijos metu (2005 m.) buvusią rinkos vertę mažesnę kompensaciją, be to, jie neatsižvelgė į pareiškėjos individualią situaciją.

Teismas taip pat priminė, kad valstybė negali užkrauti naštos asmeniui už pačios valstybės institucijų padarytas klaidas. Be to, EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja buvo sąžininga įgijėja ir negalėjo žinoti apie tai, kad į jos perkamą sklypą pretenduoja buvusių savininkų įpėdiniai. Teismas priminė, kad panašiose bylose ypač svarbus gero administravimo principas, kuris reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, kaip nuosavybės teisės, valstybės institucijos privalo veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai. Teismo nuomone, šioje byloje vietos institucijų sprendimas parduoti pareiškėjai žemės sklypą buvo priimtas tinkamai neišsiaiškinus visų aplinkybių. Įvertinęs visas bylos aplinkybes Teismas padarė išvadą, kad nebuvo užtikrintas teisingos interesų pusiausvyros principas.

Teismas paragino Vyriausybę ir pareiškėją siekti sutarimo dėl kompensacijos už nustatytą Konvencijos pažeidimą. Nepavykus susitarti per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, Teismas pasiliko teisę pats nuspręsti dėl teisingo atlyginimo pagal Konvencijos 41 straipsnį.
Pastebėtina, kad pareiškėja Teismui skundėsi ir dėl to, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepriėmė jos kasacinio skundo, be to, kad nacionaliniai teismai netinkamai taikė atitinkamas materialinės teisės normas. EŽTT abu šiuos pareiškėjos skundus atmetė kaip aiškiai nepagrįstus. Dėl kasacijos pagrindų Teismas nurodė, kad tai yra išimtinai Aukščiausiojo Teismo prerogatyva, kartu primindamas, kad Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teismą nėra absoliuti. Dėl nacionalinės teisės taikymo ir aiškinimo Teismas konstatavo, kad tai yra nacionalinių teismų prerogatyva.

Teismo sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (anglų kalba) pateikiamas čia...>>>

Byloje Varnienė prieš Lietuvą (Nr. 42916/04) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad Lietuva pažeidė pareiškėjos teisę į teisingą teismą (Konvencijos 6 straipsnis) bei teisę į nuosavybės apsaugą (Pirmojo Protokolo 1 straipsnis).

Pareiškėja į Teismą kreipėsi dar 2004 metais, skųsdamasi dėl jos teisių pažeidimo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procese. 2000 m. vietos savivaldos institucijos atkūrė pareiškėjos teisę į jos motinai iki nacionalizacijos priklausiusį žemės sklypą šalia gyvenamojo namo Vilniuje Valakupiuose. Pareiškėja kreipėsi į teismą, reikalaudama, kad jai būtų natūra grąžintas ir 33 arų sklypas, esantis toje pačioje teritorijoje šalia gyvenamojo namo, tačiau 2001 m. Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjos prašymą, motyvuodamas, kad žemės sklypas, kurį pareiškėja norinti atgauti natūra, patenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją, tad jis galįs būti tik valstybės nuosavybė.

2002 m. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) patenkino pareiškėjos apeliacinį skundą, šio teismo nutartis laikytina galutine ir neskundžiama. LVAT nurodė, kad nėra neginčijamų faktinių duomenų apie tai, kad bylai reikšmingu metu žemės plotas pateko į valstybinės reikšmės miško teritoriją. Taigi LVAT įpareigojo vietos savivaldos institucijas atkurti pareiškėjos nuosavybės teises į 33 arų sklypą prie gyvenamojo namo Valakupiuose.
2003 m. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, teigdama, kad 2002 m. LVAT nutartis nevykdoma. Teismas patenkino pareiškėjos skundą, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė apskundė tokį sprendimą, motyvuodama tuo, kad ginčytinas sklypas patenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją.

2004 m. atsižvelgus į LVAT pirmininko teikimą administracinė byla buvo atnaujinta, motyvuojant tuo, kad LVAT, priimdamas 2002 m. nutartį, galėjo suklysti vertindamas, ar ginčijamas žemės sklypas priklausė valstybinės reikšmės miškui. Tais pačiais metais LVAT priėmė naują nutartį, kuria panaikino savo 2002 m. nutartį, be kita ko nurodydamas, kad 2001 m. Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtas sprendimas iš esmės buvo pagrįstas ir teisingas.

Spręsdamas bylą iš esmės EŽTT pabrėžė teisinio tikrumo principo, kuris suponuoja ir res judicata principo laikymąsi, svarbą, nurodydamas, kad nė viena šalių neturi teisės siekti galutinio ir įsigaliojusio teismo sprendimo peržiūros vien tam, kad byla būtų išnagrinėta iš naujo. Aukštesnio teismo galios atnaujinti procesą turi apsiriboti teisės taikymo klaidų taisymu, tačiau ne nauja bylos peržiūra iš esmės. Proceso atnaujinimas neturėtų būti paslėpta apeliacija. Vien dviejų skirtingų nuomonių buvimas dėl tam tikro klausimo nėra pakankamas pagrindas atnaujinti procesą. Nukrypimas nuo šio principo yra įmanomas tik tuomet, jei yra būtinas dėl svarių ir įtikinamų aplinkybių.

Teismas atkreipė dėmesį, kad LVAT pirmininko ir kolegijos argumentai dėl bylos atnaujinimo buvo iš esmės tie patys, kuriais rėmėsi vietos savivaldos institucija pirmąkart nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Teismas nurodė, kad tie argumentai jau buvo išnagrinėti, įvertinti ir atmesti LVAT 2002 m. nutartimi, todėl proceso atnaujinimas vertintinas kaip vietos savivaldos institucijos mėginimas remiantis tais pačiais argumentais, kurie buvo atmesti apeliacinėje instancijoje, iš naujo ginčyti tuos pačius faktus. Įvertinęs visas aplinkybes, EŽTT galiausiai konstatavo, kad buvo pažeistas teisinio tikrumo principas ir Konvencijos 6 straipsnyje garantuojama teisė į teismą.

Spręsdamas dėl pareiškėjos nuosavybės teisių apsaugos EŽTT atsižvelgė į Vyriausybės argumentą, kad pareiškėjai išliko teisė atkurti nuosavybės teises į jos motinai priklausiusią žemę kitais būdais, t.y. nebūtinai natūra turėtoje vietoje. Nepaisydamas to, Teismas vis dėlto konstatavo Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio pažeidimą, susiedamas šį klausimą su pirmiau konstatuotu Konvencijos 6 straipsnio pažeidimu ir remdamasis tuo, kad pareiškėjos nuosavybės teisės buvo pažeistos be tinkamo teisinio pagrindo.

Vertindamas teisingumo pagrindais Teismas pareiškėjai priteisė 8 000 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 580 eurų bylinėjimosi išlaidoms ir kaštams padengti.

Teismo sprendimas byloje Varnienė prieš Lietuvą (anglų kalba) pateikiamas čia...>>>