Naujienos

J.Dagilis:„Žemė, kaip oras – mūsų visų!" Ar su tuo taikstysimės?

Sakoma iš dainos žodžių neišmesi. Griūna visas dainos skambesys. Užtat keičiantis politinėms pažiūroms, keičiantis konstitucinėms santvarkoms išmetami iškilmingai dainuotų dainų rinkiniai. Bet laikas nuo laiko iš išmestųjų atsirenkama eilutė kita ir tai įteikiama kaip gyvenimo norma. Pagal tai šokdinami ištisi sluoksniai šalies gyventojų. Esu vienas iš tokių žemės savininkų, kuriuos dažnai ir paliečia nuostata, kad „žemė, kaip oras – mūsų visų“. Nesitaikstant su tokiu požiūriu, valstybinių institucijų veikla, rašiau ne vieną straipsnį. Bet vėl ir vėl tenka kartotis, papildyti konfliktinę situaciją kitais faktais.

Dar nesibaigia kritika ir priekaištai, kad per švelniai ginu Valstybinių ir Privačių miškų savininkų interesus straipsnyje „Kodėl arklys vėl kinkomas paskui vežimą?“, nuvykęs į savo valdas apstulbau: šlaitas tarp dirbamos žemės ir užpelkėjusios Rovėjos lankos – sukultūrintas! Jausmas dvilypis. Vietoje karklų, kitų brūzgynų – permirkusi dirva, kurios paviršiuje tik medžių atplaišos. Pasikeitęs į gerą kraštovaizdis. Nors imk ir rašyk padėką“Lietuvos Energijai“. Bet... ten šeimos nariai buvo nusižiūrėję ir ruošėsi rinkti retas vaistažoles. Pagaliau tai atsakymas tiems naivuoliams, kurie mane kvietė rašyti, kitaip reikalauti, kad ir uogautojai, grybautojai, eidami į valstybinį ar privatų mišką kaip tai su savininkais pasisveikintų. O čia, apie pusę hektaro valdų pakeitė visai į kitą vertę ir nei labas, nei sudie.

Negana to viešumoje pasklido informacija, kad mes, žemių, virš kurių nutiesti elektros laidai, savininkai,  privalėsime tas trasas prižiūrėti, nebeleisti pakilti medžių jaunuolynui. O kaip prižiūrėti? - rekomendacijų jokių. Plotelis žemdirbystei dėl permirkusios dirvos netinkamas. Vargu ar augtų kalėdinės eglutės. Gal galima užveisti karklyną biokurui ar kaip kitaip tvarkytis – artėjančio rudens rūpestis, primestas nuostatos, kad „žemė, kaip oras – mūsų visų“. Tuo nuoskauda nesibaigia: anūkai, sugebantys naudotis kompiuterinėmis plonybėmis, patikrino ir parodė, kad tas ir kiti mūsų valdų ploteliai iš kosmoso pastebėti kaip apleistų žemių plotai, už kuriuos gali būti taikomas padidintas žemės mokestis. Štai taip, kai mokestį reikia paimti – žemė jau ne visų, o prisimenamas konkretus savininkas.

LMSA komentaras:  Ankstesnės kadencijos Vyriausybės energetikos ministras 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-93 tyliai, su niekuo nederindamas, priėmė  Elektros tinklų apsaugos taisyklių pakeitimus, (2010-04-07, Valstybės žinios, 2010, Nr.: 39 -1877), kurie numato nepamatuotas prievoles valstybiniams miškų valdytojams ir privačių miškų savininkams.  

Šių metų pradžioje energetikai pradėjo grasintis, kad nuo 2013-07-01 įsigaliojus minėtų taisyklių pakeitimams,  urėdijos ir miškų savininkai privalės patys prižiūrėti elektros linijas ir dar praplatint juostas po trasomis iki 9 metrų, o jei ne- energetikai išrašinės baudas. Tai prieštarauja Miškų įstatymui, kiek mums žinoma, su Aplinkos ministerija  nieks tokio teisės akto nederino, nederino ir su mūsų asociacija. Šužinoję apie energetikų užmačias oficialiai kreipėmės į Aplinkos ministeriją dėl tokio akibrokšto, kėlėme šį klausimą pakartotinai ir susitikime su Aplinkos ministru V.Mazuroniu. Pažadėta, kad ministerija savivaliauti energetikams neleis. Aplinkos ministerija 2013 m. liepos 3 d. raštu (12-1)-D8-5593 kreipėsi į Energetikos ministeriją dėl minėtų teisės aktų ir Miškų įstatymo ir jo poįstatyminių teisės aktų nesuderinamumo. Jei energetikai imtūsi savivaliauti, Valstybinė miškų tarnyba privalėtų už tokius veiksmus prasižengėlius bausti.

Pasigirsiu. Esu rėmėjas. Vienas iš nedaugelio žemės savininkų remiame ne bet ką, o ORLEN Lietuva bendrovę. Bene galingiausią, didžiausią finansinę apyvartą Lietuvoje darančią naftos perdirbimo įmonę, įkurtą Mažeikiuose. O vamzdynai apraizgę dalį šiaurinės Lietuvos. Mano daliai teko daugiau kaip keturi hektarai apsauginės zonos trijų eilių svetimkūniui, kuris riboja ūkininkavimą. Net dirbamoje žemėje nežinai kada ir kas ją suniokos. O tarpumiškėje – chaosas. Ten kasmet Stalinieco tipo amerikietiškas vikšrinis galiūnas trasos pakraščiais iki metro gylio prarėžia dirvą, ieškodamas nelegalaus prisijungimo prie produktotiekio. Nesuranda. Užtat akmenų iš gilumos iškelia tiek, kad apie 1,5 ha lauko ūkininkai net veltui nesutinka „nuomotis“. Tarpumiškyje dirvonuojantis plotelis sparčiai apželia savaiminukais berželiais, alksniais, prieš kuriuos naftininkai pasiunčia chemikalus purškiantį agregatą. Ir suprask aplinkosaugininkų „principingumą“. Man kirsti peraugusius alksnius vandens apsauginėje zonoje draudžiama. Jaunuolyną išnuodyti chemikalais – norma. Formaliai esu to žemės plotelio savininkas, moku mokesčius. Visai realu, kad jie bus padidinti, nes tai tikrai negražiai suniokotas, apleistas, teoriškai mano, kaip žemės savininko, valdų plotelis. O realybėje naftininkai įrodinėja, kad dar prieš kelis metus Lietuvos Vyriausybė jiems leidusi žemėmis, po kuriomis nutiesti vamzdynai, naudotis neatlyginamai, pagal jų poreikius.

Mano atvejis nėra blogiausias. Netoliese ūkininkaujančiam kaimiečiui naftotiekis sugriovė drenažo sistemą, įrengtą dar kolchozmečiu. Užpelkėjo ne tik apsauginė zona, bet ir valdų dalis greta. Žemdirbystei jokių šansų. Net berželiai, alksniai skursta permirkusioje dirvoje. Štai taip ir gyvename, kai „žemė, kaip oras - mūsų visų“.

Kai 1940-jų vasarą sovietai okupavo Lietuvą nacionalizuojant, suvalstybinant žemę, išplatino šūkius „ŽEMĖ TIK TIEMS, KURIE JĄ SAVO PRAKAITU DIRBA“,- skelbė baltos raidės, išdažytos raudoname audekle, ištemptame ant medinio rėmo ir apipinto gėlėmis. Dabar dalinė nacionalizacija vykdoma palaipsniui ir žemė, ant jos augantys miškai atiduodami liaudžiai, vadinamai visuomene, dar galingoms monopolijoms. Visi jie pagal savo išgales tą turtą neatlyginamai ir niokoja.  Štai toks senos dainos naujas XXI-jo amžiaus variantas Lietuvoje. Kas tuo abejojate – paneikite faktais. 

Jonas Dagilis, LMSA Biržų skyriaus narys
2013-07-18