Naujienos

INTEGRAL projektas įvardija miškingo kraštovaizdžio valdymo problemas

Didėjanti administracinė našta, bendradarbiavimo stoka tarp institucijų tiek miškų žinybos viduje, tiek ir tarp atskirų žinybų, praktiškai ir moksliškai nepagrįsti aplinkosauginiai apribojimai miškininkavimui, pažeidžiamos privačios nuosavybės teisės ir t.t. Šias ir kitas opiausias miškų savininkų, urėdijų miškininkų, rangovų, miškų kontrolės pareigūnų, saugomų teritorijų, Nacionalinės mokėjimo agentūros, Nacionalinės žemės tarnybos, bei kiti viešojo administravimo ir verslo atstovų apklausų ir jiems rengtų seminarų metu įvardintas problemas apibendrina tarptautinio INTEGRAL projekto vykdytojai.

Straipsnio autorių nuotraukoje: Žemaitijos kraštovaizdis nuo Šatrijos kalno

Sutikite, kad keliaudami po Lietuvą ne tik gėrimės šalies kraštovaizdžiu, bet ir pastebime sparčius pasikeitimus. Kraštovaizdžio kaitai didelę įtaką turėjo virsmas iš suvaržytos į demokratišką visuomenę su visomis iš jo išplaukiančiomis socialinėmis ir ekologinėmis pasekmėmis. Kraštovaizdis yra bendras gamtos ir žmogaus kūrinys, kurį kiekvienas suvokiame savaip – vienus žavi Žemaitijos kalvos, kitus horizonte matomos neaprėpiamos lygumos ir jose besidriekiantys arimai.

Miškas, kaip gamtos ir kraštovaizdžio komponentas, visuomenėje taip pat vertinamas nevienodai: vieni grožisi senais pušynais ir piktinasi pakelėse matomomis kirtavietėmis. Kitiems kaip tik patinka atvirų ir apaugusių erdvių mozaika. Akivaizdu, kad miškingas kraštovaizdis yra žmogaus veiklos atspindys, o požiūris į jį priklauso nuo visuomenėje vyraujančių vertybių, žinių ir sąmoningumo.

Kompleksiškas miškingų Europos kraštovaizdžių valdymas nagrinėjamas Europos Sąjungos remiamame moksliniame projekte INTEGRAL, kuriame kartu su 19 tyrimų įstaigų iš įvairių Europos šalių dalyvauja ir Aleksandro Stulginskio universitetas (plačiau apie projektą: www.integral-project.eu).

INETGRAL projekto šalys

Pagrindinis projekto siekis – numatyti galimus kraštovaizdžio raidos scenarijus bei parinkti politikos instrumentus, padėsiančius įgyvendinti siektinus tikslus. Scenarijai kuriami pasitelkiant tiek socialinių tyrimų metodus, tiek ir miško teikiamų produktų ir paslaugų modeliavimą. Pirmajame projekto etape analizuojami ekologiniai, socialiniai ir ekonominiai veiksniai, darantys įtaką miškingo kraštovaizdžio raidai ir miškų valdymui. Tuo tikslu INTEGRAL tyrimo vietovėse Suvalkijoje bei Žemaitijoje atliktos giluminės apklausos ir organizuojami seminarai, kuriuose dalyvauja miškų savininkai, urėdijų miškininkai, rangovai, miškų kontrolės pareigūnai, saugomų teritorijų, Nacionalinės mokėjimo agentūros, Nacionalinės žemės tarnybos, bei kiti viešojo administravimo ir verslo atstovai. Svarbiausias apklausų ir seminarų metu įvardintas problemas bandome apibendrinti šiame straipsnyje.

Urėdijų miškininkai skundžiasi dėl didėjančios administracinės naštos. Jų nuomone, šią naštą didina bendradarbiavimo stoka tarp institucijų tiek miškų žinybos viduje, tiek ir tarpžinybinėje erdvėje. Pavyzdžiui, kai rengiami persidengiantys dokumentai Aplinkos ministerijos Miškų departamentui ir Generalinei miškų urėdijai. Dėl didėjančio popierizmo urėdijų darbuotojams vis mažiau lieka laiko darbui miške. Respondentams taip ir neaišku, kodėl investuojant dideles lėšas į informacines technologijas, jos neduoda žadamo efekto, o prie dokumentų pildymo dar prisideda jų tvarkymas virtualioje aplinkoje.

Privačių miškų savininkai, kai kurie urėdijų atstovai ir netgi valstybinės miškų tarnybos inspektoriai akcentuoja praktiškai ir moksliškai nepagrįstus aplinkosauginius apribojimus. Jų nuomone, kompensavimo dydis už privačiuose miškuose taikomus aplinkosauginius reikalavimus nėra adekvatus, dėl to kartais stengiamasi tuos reikalavimus apeiti. Pavyzdžiui, radus reto saugomo paukščio lizdą, apie jį tam tikru spinduliu radikaliai apribojama miško ūkinė veikla. Todėl savininkai nėra suinteresuoti, kad jų valdoje būtų randami tokie lizdai, kai kuriais atvejais jie sunaikinami. Kitas pavyzdys - augantys medžiai, kuriems leidimai kirsti dėl aplinkosauginių reikalavimų (pvz., II miškų grupė) neišduodami. Pasitaiko atvejų, kai jie mechaniškai ar chemiškai nudžiovinami, o sausuoliams leidimų kirsti nereikia. Šie pavyzdžiai parodo, kad perdėti reikalavimai be atitinkamo kompensavimo gali atnešti priešingą rezultatą. Tai turėtų būti seniai žinoma aukščiausioms aplinkosauginėms žinyboms, tad keista, kad niekas nesiima spręsti šios labai aktualios problemos.

Privačių miškų savininkai pažymėjo neįsibėgėjusią kooperaciją, nevykstantį miško valdų konsolidavimą bei nepalankias rinkos sąlygas smulkiam miško savininkui. Save lygindami su ūkininkais miško savininkai jaučiasi diskriminuojami, nes žemės ūkio valdų konsolidacija su valstybinių institucijų parama jau realiai vyksta, o miškų konsolidavimo tvarka net nėra parengta. Apklausų dalyviai pažymėjo, kad kooperacija tarp privačių miško savininkų vyksta vangiai dėl neaiškios kooperacijos strategijos Lietuvoje ir suinteresuotumo stokos. Kooperacijos stoka apsunkina smulkių miško savininkų galimybes išsikovoti stipresnes pozicijas medienos rinkoje. Kooperacija ypač būtų naudinga gerinant miško infrastruktūrą, tai yra tiesiant ir prižiūrint kelius.

Savininkai nėra patenkinti esama medžioklės organizavimo privačiose miško valdose tvarka bei draudimu miško žemėje statyti pastatus. Pagal dabartinį teisinį reglamentavimą privataus miško savininkas iš esmės neturi įtakos medžioklės veiklai nuosavoje valdoje. Kai kurie savininkai piktinasi valdžios neapsisprendimu dėl leidimų statyti pastatus miško žemėje. Jų nuomone, tai pažeidžia kertines nuosavybės teises. Kita vertus, savininkai sutinka, kad, leidus statybas, leidimų išdavimo tvarka ir kontrolė turėtų būti griežta.

Tiek valstybinių institucijų atstovai, tiek ir aktyvesni savininkai nurodė visuomenės ir privačių miško savininkų švietimo problemas. Jų nuomone, visuomenė nepagrįstai baiminasi dėl per didelio miško naudojimo, antra vertus, ta pati visuomenė juos šiukšlina. Nors aktyviems miško savininkams pakanka žinių savarankiškai miško ūkio veiklai vykdyti, tačiau didžioji dalis savininkų specialių miškininkavimo žinių neturi. Didelė dalis privačių miškų nėra naudojami. Miškininkai ir savininkai pasigenda aiškios saugomų teritorijų išskyrimo tvarkos ir miškų zonavimo pagrįstumo. Nesuprantama, kodėl esant tam pačiam miškui, jis skirtingose kelio pusėse priklauso skirtingoms miško grupėms. Dėl tokio atsitiktinio “prizonavimo” susiduriama su kertine socialinio neteisingumo problema. Kai kurie savininkai konstitucine teise paveldėjo mišką, kuris dėl miško grupių apribojimų praktiškai neteko ūkinės vertės, o jokios kompensacijos už tokius apribojamus nebuvo mokamos. Tuo tarpu ilgesnį restitucijos šiaudą ištraukęs valdos kaimynas gali naudoti analogišką mišką be jokių papildomų apribojimų.

Apklausų dalyviai pabrėžė, kad būtina patikslinti ir inventorizuoti kraštovaizdžio žemėnaudos tipus (t.y. kur yra miškas, kur žemės ūkio žemė) bei atnaujinti duomenis nekilnojamojo turto ir miškų kadastruose. Nereti atvejai, kai savaime apaugusi žemės ūkio paskirties žemė Miškų kadastre yra priskirta miškui, tačiau nekilnojamojo turto kadastre tikslinė paskirtis automatiškai nėra pakeičiama ir ji vis dar yra laikoma žemės ūkio paskirties žeme. Turėdami tokį mišką savininkai moka žemės ūkio paskirties žemei priskiriamus mokesčius. Norint pakeisti žemės paskirtį reikia daryti brangiai kainuojančius kadastrinius matavimus. Esant šiai situacijai pradedami taikyti dvigubi teisės aktų reikalavimai, kurie eilinį žemės savininką varo į neviltį. Pavyzdžiui, tokio miško savininkas gali gauti baudą už žemės ūkio paskirties žemės nepriežiūrą, nes ji apaugusi mišku, tačiau miško iškirsti negali, nes aplinkosaugininkai gali skirti baudą už neteisėtą miško iškirtimą.

Kaip žinia, apie pusę ligšiolinės miškininkystei skirtos ES paramos lėšų atiteko miškų įveisimui. Dauguma respondentų mano, kad ši strategija ydinga nes tokia parama iškreipia rinką, o kai kam ji tampa verslu. Pažymima, kad svarbiau ES lėšas skirti miškų priežiūrai (pvz., ugdymo kirtimams), o taip pat kompensacijoms už aplinkosauginius apribojimus. Visi apklausų dalyviai mato poreikį kompleksiškai vertinti žemės parinkimą miškui įveisti – ne tik pagal, jų nuomone, ydingas miškų įveisimo žemėtvarkos schemas (dirvožemio balą, kuris ne visada nustatytas pagrįstai), bet ir pagal reljefą, drėgmės režimą, kraštovaizdžio vertybes.

Apibendrinant galime teigti, kad miškingo kraštovaizdžio valdyme problemų apstu. Sudėtingos problemos reikalauja atitinkamo valdžios institucijų atsako: kompleksiško požiūrio, pamatuoto politinio valdymo instrumentų taikymo, geresnio įsiklausymo į urėdijų miškininkų ir miško savininkų godas. Kaip ten bebūtų, nieko nedarant tos problemos savaime neišsispręs. Pirmas žingsnis – įvardinti ir paviešinti opiausias problemas, nevyniojant realybės į politinės retorikos vatą.

Straipsnio autoriai: Marius Kavaliauskas, Andrius Stanislovaitis, Gintautas Mozgeris, Vilis Brukas
2013 m. birželio 28 d.