Naujienos

A.Gaižutis: Europos Sąjungos teisinė bazė Lietuvą pasiekia, bet požiūris, deja, dar nelabai

Neretu atveju atskirų sričių, o ypač- aplinkosaugos, teisės aktų sistema Lietuvoje kuriama reaguojant į jau padarytus pažeidimus ar atsiradusią žalą, bet mažiau orientuojamasi  į aktyvią prevenciją. Ne išimtis yra ir privačių miškų savininkų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Kaip vertina esamą situaciją ir kokius pokyčius siūlo miškų apsaugai skirtų teisės aktų tobulinime, teiraujamės Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininko dr.Algio Gaižučio.

Kaip, Jūsų nuomone, Europos Sąjungos teisinė sistema užtikrina miškų gamybines, socialines-ekonomines ir aplinkos apsaugos funkcijas? Aplinkosaugos srityje vieninga sistema yra, o miškų – to teigti negalėčiau. Gal kas pasikeis po šią savaitę, birželio 10-14 dienomis,  Lenkijos sostinėje  Varšuvoje rengiamo IV-ojo Tarpvyriausybinio derybininkų pasitarimo dėl Teisiškai įpareigojančio susitarimo dėl Europos miškų (angl.: Legally Binding Agreement on Forest in Europe). Jei susitarimas iki birželio pabaigos bus priimtas, galbūt turėsime vieningą teisinį pagrindą ir bendrąją Europos miškų politiką, kaip kad dabar turime Bendrąją ES žemės ūkio politiką. Bet apie tai greitai sužinosime- juk nelengvose derybose dalyvauja ir Lietuvos atstovai- Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius dr.Valdas Vaičiūnas ir šio departamento Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas dr.Nerijus Kupstaitis

Nors teisiškai įpareigojančios ir miškų ūkį ir tame tarpe miškų apsaugą reglamentuojančios yra 59 Europos Sąjungos direktyvos, 15 rezoliucijų, 30 veiksmų programų ir t.t. (iš viso apie 300 politinių ir teisinių instrumentų, koordinuojančių miškų politiką ES lygmeniu), vieno padalinio, koordinuojančio šią veiklą, nėra. 80 proc. visų instrukcijų ateina iš Briuselio. Mūsų valdininkai, matyt, nuo tarybinių laikų įpratę, be reikalaujamų ar rekomenduojamų instrukcijų, sau susikuria dar ir papildomų. ES miškų apsaugos politika, skirtingai nuo Lietuvos, vykdoma ne baudimų ar veiklos uždraudimų keliu, o orientuota į būklės išsaugojimą bei išlaikymą. Tai yra nedraudžiama vykdyti tos veiklos, kuri ir sukūrė tas saugotinas vertybes. Mūsų šalyje yra paprasčiau nesigilinant uždrausti veiklą, negu sudaryti sąlygas vystyti ir skatinti veiklą tuo išsaugant vertybes. Europos praktikoje bandoma sutarti su savininku dėl saugomų vertybių ir galimo veiksmų plano, pasirašomos sutartys, numatomi kompensavimo mechanizmai. Pas mus gi tai nevyksta. Lietuvoje esanti teisės aktų gausa maža to, kad neužtikrina tokio dialogo, dar ir, dažnai, teisės aktai prieštarauja vienas kitam. Europos Sąjungos teisinė bazė pasiekia Lietuvą, bet požiūris, deja, dar nelabai.

Kokia Jūsų nuomonė apie šių miško funkcijų užtikrinimą Lietuvoje? Minėtos miško funkcijos Lietuvoje yra pakankamai užtikrintos. Tiek Europos Sąjungoje, tiek Lietuvoje miškų plotai didėja, biologinės įvairovės indikatoriai geri. Tačiau Lietuvoje šių miško funkcijų užtikrinimas vykdomas komandiniu – baudžiamumo principu, o tai yra netinkama politika. Nėra geresnio gamtosaugininko, negu tas, kuris artimai susijęs su mišku, kuris dirba jame, gyvena. Šiuo metu Lietuvoje vykdoma priešinga – nusodybinimo politika. Žmogų stengiamasi išguiti iš miško.

Ar, Jūsų nuomone, Lietuvos miškų apsaugos teisinė bazė yra pakankama? Atsakant į šį klausimą, reiktų apibrėžti, miškų saugojimą nuo ko? Kalbant apie miško apsaugą galiu pasakyti, kad teisinė sistema detaliai reglamentuoja kiekvieną žingsnį. Gamtoje negalima visko sudėti į instrukcijas. Nepaliekama erdvės miškininkams realizuoti savo žinias, o miško savininkui naudoti savo nuosavybę atsakingai, kūrybiškai, naudingai. Galios centrai nukreipti vienpusiškai į aplinkosaugą per draudimus, bet ne į reguliavimą. Gamtosauginės ir ūkinės funkcijos prieštarauja viena kitai, o turėtų jos eiti lygiagrečiai.

Kiek, Jūsų nuomone, yra svarbi miško apsaugos prevencinė teisė ir prevenciniai veiksmai? Jei prevencinė teisė suprantama kaip ATPK, tai ji nėra prevencinė teisė. Prevencinė teisė – tai visų pirma tos priemonės, kurios sudaro sąlygas išvis nedaryti pažeidimų. ATPK – viso labo instrumentai. Visur turi būti balansas. Prevenciniai veiksmai yra būtini ir svarbu, kad gamtosauginiai ir naudojimo tikslai būtų ne antagonistiniai, bet vieni kitus papildantys. Ūkininkaujant galima kartu ir saugoti.

Kaip Jūs vertinate Lietuvoje vykdomą miškų apsaugos prevencinę praktiką? Lietuvoje prevencinė praktika nukreipta į draudimus ir baudimų režimą, nesiekiama ūkininkavimo suderinti su miškų apsauga. Lietuvoje teisinė sistema (ir ne tik miškų apsaugos klausimuose) yra sukuriama remiantis blogiausiais precedentais. Tie, kas nesilaiko nustatytų instrukcijų, vistiek nesilaikys, o tie, kurie nori laikytis, a priori yra laikomas potencialiais nusikaltėliais. Visa teisės galia atsiliepia tam žmogui, kuris nori laikytis teisės aktų nustatytos tvarkos.

Kokie, Jūsų nuomone, yra pagrindiniai miškų apsaugos prevencijos praktikos trūkumai? Pagrindinis trūkumas tas, kad praktiniai prevenciniai veiksmai dažnai nukreipiami ne į pačią prevenciją, o į baudas. Inspektorių darbas ilgą laiką buvo vertinamas pagal nubaustų asmenų, išieškotų baudų skaičių. Taip pat visiškas absurdas, kai miškų apsaugos inspektoriai baudžia už technologinius dalykus, bet ne už poveikį saugomoms vertybėms. Dabartinė saugomų teritorijų reglamentų sistema yra labai paini ir iškreipia esamą padėtį, sukuria daugybę draudimų, dažnai neaišku ką ir kur saugo, teisės aktai prieštarauja vieni kitiems.

Ką, Jūsų nuomone, reiktų tobulinti miškų apsaugos prevencinėje teisinėje bazėje bei prevencijos praktikoje? Reikia pereiti prie aiškumo ir racionalumo – ką, kur ir kiek saugoti. Kad saugoma būtų atsakingai, paskaičiuojant ir ekonominį efektą. Gamtosauga turi pereiti iš „popierinių“ ataskaitų rašymo į realią gamtosaugą, užtikrinančią realių miško funkcijų vykdymą.

Ačiū už pokalbį.

lietuvosmiskai.lt inf.