Naujienos

LŽŪKT 20 metų veiklos rezultatus apžvelgiant

Viešoji įstaiga Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba (LŽŪKT)netrukus švęs 20-metį. 1993 m. birželio 3 d., įkurta organizacija užsitarnavo žemdirbių pripažinimą bei pagarbą. Pirmasis ir dabartinis LŽŪKT direktorius dr.Edvardas Makelis interviu laikraščiui „Ūkininko patarėjas“ pasakoja, kaip žemės ūkio konsultantams sekasi prisitaikyti prie ES Bendrosios žemės ūkio politikos paradoksų, vertina Lietuvos aplinkosaugos ir žemės ūkio politikų niuansus. Jis teigia: ,,Ūkininkavimo sėkmės formulė - žemė, žinios, darbas" (plačiau čia...>>>)

Nuotraukoje- dr.Edvardas Makelis supažindina su LŽŪKT veikla LMSA Valdybos išplėstinio posėdžio dalyvius

Keletas citatų iš straipsnio:

[...] - 1993 m. pirmasis LŽŪKT biudžetas buvo 2,5 mln. Lt. Koks jis šiais laikais?
- Šiemet planuojame 26 mln. Lt biudžetą. 87 proc. įplaukų – lėšos, gautos už suteiktas paslaugas. Jeigu nebus jokių netikėtų pokyčių, priartėsime prie siekiamybės, kad patys visiškai finansuotume savo veiklą.

[...]- Ar ne per daug nedidelėje Lietuvoje žemės ūkio konsultantų: be jūsų tarnybos tuo dar verčiasi Programos LEADER ir žemdirbių mokymo metodikos centras, Žemės ūkio rūmai, kitos žemdirbiškos visuomeninės organizacijos, savivaldybių žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriai?
- Gerų dalykų niekada nebūna per daug. Vienas visur nesuspėsi. Visos tos įstaigos ir organizacijos susirado savo nišą. Iš protingos, garbingos konkurencijos daugiausiai laimės ūkininkai. Mūsų specializacija – verslo ekonomika, buhalterinė apskaita, pieno ūkis, agroaplinkosauga. Manome, kad žemdirbiams suteikiame naudingas paslaugas ir sugebame tobulėti.

[...]- 1993 m., kai pradėjote konsultuoti Lietuvos ūkininkus, mūsų šalies laukai pagal sovietinį įprotį gausiai buvo barstomi cheminėmis trąšomis, purškiami pesticidais, nemąstant apie tokios ypačintensyvios žemdirbystės poveikį žmonių sveikatai, gamtai. Lietuvai įstojus į ES, Bendrijos reglamentai, direktyvos jau nurodė ūkininkams tausoti aplinką, gailėtis vabalėlių ir kirminėlių, netgi apskritai mesti ūkininkauti ir apželdinti savo žemes miškais. Dabar susigriebta, kad tokia politika – irgi kraštutinumas, dėl to pasaulyje ėmė trūkti maisto. Kaip šiandieniams žemės ūkio konsultantams pavyksta išlaviruoti tarp tų visų ES Bendrosios žemės ūkio politikos vingių?
- Europos Sąjunga atvėrė Lietuvai daug galimybių. Tik aklas gali nepastebėti, kokie pokyčiai įvyko nuo 2004 m., kai įstojome į ES. Tačiau ES neprisiima atsakomybės už tai, kaip mes atliekame savo „namų darbus“: ar protingai naudojamės europinėmis programomis ir lėšomis.

Apstulbau vienoje Olandijos saugomoje teritorijoje pamatęs, kaip smarkiai ir drąsiai, antra vertus, ir atsakingai, ūkininkai kišasi į „gamtos sukurtą harmoniją“, siekdami geresnių derlių ir didesnių pajamų. Ne visuose Lietuvos intensyvaus ūkininkavimo rajonuose tokių vaizdų išvysi. Mūsų samprata sustabarėjusi. Beveik 15 proc. saugomų („laisvų nuo žemdirbystės“) teritorijų Lietuvai didžiulė našta. Kai kada prarandame aplinkosauginį saiką. Mūsų šalyje paprastą fermą įrengti taip pat sudėtinga, kaip pastatyti Kauno „Žalgirio“ pramogų ir sporto areną. Tapdama ES nare Lietuva visa buvo pripažinta „lengvai nitratais užteršiama zona“, o už kelių žingsnių nuo mūsų pietvakarinės sienos, kaimyninėje Lenkijoje, kurios žemdirbiai (niekas to nepaneigs) – darbštūs ir daug produkcijos pagamina, vos 1 proc. tokių „jautrių“ teritorijų. Airijos žemės ūkis (ypač gyvulininkystės sektorius) 14 kartų didesnis už mūsiškį, airiai užsimoję dar 50 proc. padidinti pieno produktų ir 25 proc. – jautienos gamybą, tačiau negirdėti, kad „Žalioji sala“ dėl to tapo nebe tokia patraukli. Tiesiog kitose šalyse žmonės žemdirbystės poveikį aplinkai nustato vadovaudamiesi sveiku protu. O pas mus mėgstama bauginti teoriniais apskaičiavimais. Lietuvai tiktų rusiškas priežodis: „Leisk kvailiui melstis, tai jis būtinai kaktą prasimuš daužydamas galvą į grindis“ (arba šio posakio angliškas atitikmuo: „Duok mulkiui ilgą virvę, tai jis permes vieną galą per skersinį, sumegs kilpą ir įkiš į ją galvą“).

Apskaičiuota, kad Lietuvos ūkiai išleido daugiau nei 2 mlrd. Lt aplinkosauginėms priemonėms įgyvendinti. O juk tos lėšos galėjo būti panaudotos šiuolaikinėms technologijoms įsigyti ir daugiau žemės ūkio produkcijos pagaminti. Perdėtai rūpindamiesi saugomomis teritorijomis, jas tik visiškai nugyvensime, išvaikysime iš ten žmones, kuriems nieko kito nebeliks, tik emigruoti į užsienį. Pagrindinis mūsų turtas - žemė. O iš deklaruojamų 2,7 mln. ha pasėlių komercinių (rapsų, javų, miežių, runkelių) yra tik 1,3 mln. ha.

Turime taip prisitaikyti prie ES politikos, kad, jos laikydamiesi, nepakenktume patys sau.
ES Bendrosios žemės ūkio politikos „žalinimo“ poslinkius nulėmė derybos su Pasaulio prekybos organizacija, globalizacijos procesai. ES laikosi nuostatos, kad žemės ūkis (kaimas) turi ne tik aprūpinti visuomenę maistu, bet ir priglausti žmones, pasiilgusius pirmykštės, civilizacijos nepalytėtos gamtos, norinčius sveikai gyventi. Pagal tokias koncepcijas ir nustatomos ES šalių kaimo plėtros programų paramos kryptys. Kitur pasaulyje ūkininkai remiami visai kitaip. Naujosios Zelandijos pieno gamintojui svarbiausia, kad valstybė jam padėtų sviestą pervežti į Europos Sąjungos rinką (tokiu atstumu gabenti labai brangiai kainuoja).

- Buvote pirmasis LŽŪKT direktorius, dabar vėl vadovaujate tarnybai. 20 metų LŽŪKT tarnauja žemdirbiams. Ar tikite, kad būsite tokie pat reikalingi dar po 20 metų – juk ūkininkų, dirbamos žemės plotų, ūkinių gyvūnų Lietuvoje mažėja?
- Nebus lietuviško žemės ūkio – nebus ir Lietuvos valstybės. Išnykus žemdirbiams nereikės ne tik žemės ūkio konsultantų, bet ir jokios kitos valstybinės struktūros.[...]

[...]Žemdirbystės vaisius subrandina mūsų visų daugialypės pastangos. O ūkininkavimo sėkmės formulė yra žemė, žinios, darbas.

Visą "Ūkininko patarėjo" korespondento Arnoldo ALEKSANDRAVIČIAUS interviu su LŽŪKT direktoriumi dr. Edvardu MAKELIU skaitykite laikraštyje 2013-05-30, Nr. 63(3020) čia...>>>