Naujienos

Neskubėkim teisti žmonių, kuriems jų pagrindinė veikla svarbesnė, nei galbūt iš senelių ar tėvų paveldėtas, ar valstybės už anksčiau turėtą nuosavybę grąžintas miškas. Mokslininkų, miško savininkų asociacijos atstovų teigimu, Lietuvoje trūksta organizacijos, kuri užsiimtų nuolatine privačių miškų priežiūra.

Privataus miškų ūkio organizacinių struktūrų kūrimosi temą analizuoja portalo DELFI žurnalistė Inga Labutytė 2013-05-22 straipsnyje "Įkurti „privačias“ urėdijas vėluojama 20 metų"

Už savo paslaugas tokia organizacija, kurią būtų galima pavadinti „privačių girininkijų tinklas“ arba „privačių miškų direkcija“ išskaičiuotų iš savininkų dalį pelno už miško medieną. Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) valdybos pirmininko Algio Gaižučio teigimu, tokios organizacijos reikalingos todėl, kad gana didelė dalis miško savininkų neturi laiko, noro ar įgūdžių tinkamai rūpintis savo mišku. Tokias organizacijas beje, įsikūrę turi daugelis užsienio šalių.

Retas savininkas turi miškininkystės žinių

„Lietuvoje turime virš 800 tūkstančių hektarų privataus miško, kurį valdo virš 247 tūkstančių savininkų. Tai didžiulis skaičius žmonių - labai įvairios kvalifikacijos, gebėjimų, užsiėmimų. Kaip tinkamai organizuoti tą miškų ūkį? Žinoma geriausia, kai savininkas pats gali atlikti visus darbus ir prižiūrėti savo nuosavybę. Tačiau tik nedidelė dalis tų nuosavybę susigrąžinusių žmonių turi miškininkystės išsilavinimą arba tokių žinių. Ne kiekvienas turi galimybę, laiko ir gebėjimų atlikti reikiamus darbus ir užtikrinti savo miško apsaugą. Paprastai pasaulyje tai yra sprendžiama formuojant specialius padalinius, kur dirba specialų išsilavinimą turintys žmonės“, - dėstė A. Gaižutis.

Jis priminė, jog miško priežiūros taisyklių, reikalavimų yra daug. Tad natūralu, jog žmogui, retai aplankančiam savo mišką, užsiimančiam kita veikla, sudėtinga juos visus išmanyti, suspėti atlikti darbus „telpant“ į numatytus terminus.

Tokiu atveju, žinoma, miško savininkas gali samdyti darbuotojus miško priežiūrai. Tačiau jei turimas miško plotas – nedidelis ar nėra savininkų, kurie kooperuotųsi specialistą samdyti kartu – toks darbuotojas atneš daugiau nuostolio, nei pelno.

A. Gaižutis primena, jog prieš grąžinant nuosavybę gyventojams, miškus prižiūrėjo valstybinės girininkijos ir specialistai. Dalinant miškus privatiems savininkams, jų vis mažėjo.

„Daugiau nei 240 girininkijų buvo panaikinta. O savininkams buvo atiduotas tik miškas. Bet miškas – tai ne tik augantys medžiai. Tai ir keliai, privažiavimas prie miško, jame dirbę specialistai, konsultavimas dėl miško priežiūros. Tai visas ūkis. Miškas buvo atiduotas – ir žinokis. Tvarkykis kaip nori“, - apie kartu su nuosavybe užgriuvusias pareigas aiškino A. Gaižutis.

Patarė neparduoti miško

Jis pabrėžia, jog nuo pat Lietuvos miško savininkų asociacijos įsikūrimo siekiama sukurti organizacines struktūras ir privačiam miškų ūkiui.

Miško savininkų asociacijos  valdybos pirmininkas pasiguodė, jog ir senesnioji ir dabartinė Vyriausybė kalba, jog tokias organizacijas reikėtų įsteigti. Vis dėlto, kalbos niekaip nevirsta realiais darbais. 

Paklaustas, kodėl savininkai, negalėdami rūpintis mišku, jo neparduoda, A. Gaižutis svarstė, jog asociacijai dažniausiai tenka bendrauti su savininkais, kurie savo miške nori ūkininkauti ir tvarkytis. Kiti galbūt laukia „geresnės kainos“.

„Aš kiekvienam, turinčiam galimybę tvarkytis rekomenduočiau neparduoti miško. Nes pinigai nuvertėja, o miškas – atsikuria. Jei žmogus pats mažai juo pasinaudos, tai paliks vaikams ar vaikaičiams, turės savo šeimos paveldimą kapitalą“, - patarė A. Gaižutis.

[...]

Bus suderinti ir kirtėjų, ir saugotojų interesai

Dar viena kliūtis bendroms savininkų organizacijoms – mažas turimo miško plotas. Kai savininkai turi po 2-3 hektarus miško, jie mano, jog nėra prasmės stoti į vietinę miško savininkų organizaciją.

Paklaustas apie skirtingus miško savininkų norus ir požiūrį į mišką A. Gaižutis pripažįsta, jog savininkų požiūriai - labai skirtingi. Vieni siekia savo miške „pasidaryti rezervatą“, kiti nori ten leisti laisvalaikį, treti – aktyviai tvarkytis ir parduoti medieną.

Kaip rasti kompromisą, jei vienas norės mišką kirsti, o kitas – neleis priliesti nė šakelės?

„Kooperuojamasi juk bendriems tikslams. Pirmoji tokios „privačios girininkijos“ funkcija – apsauga nuo vagysčių. Antra – infrastruktūros priežiūra, tai yra kelių, ribinių linijų, priešgaisrinių juostų, miškotvarkos projektų rengimas, bendrų veiklų organizavimas. Akivaizdu, jog šie dalykai kainuoja, tačiau pajamų neduoda. Tie kaštai gali būti padengiami iš miško savininkų įnašų, pradžioje dalinai – iš valstybės paramos ar dotacijos.

Kita veikla: kirtimai, medienos pardavimas, vėlgi, ji galima tik ten, kur leidžia įstatymai, kur tai yra suprojektuota. Jei savininkas sakys, kad jis nenori, jog jo miške būtų kertama, jis turi pilną teisę (uždrausti kirsti, - red. past.), tik tuomet jis negaus ir pajamų iš medienos pardavimo“, - aiškino A. Gaižutis.

Ministerija idėją palaiko

Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininko teigimu, dėl privačių miško savininkų organizacijų kūrimo jau atlikta gausybė tyrimų ir studijų. Siūlyta ir paskirti po vieną už privačius miškus atsakingą specialistą kiekvienoje iš valstybės valdomų girininkijų, ir kurti visiškai savarankišką miško savininkų organizacijos tinklą.

Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius Valdas Vaičiūnas teigė, jog valstybė ir ministerija palaiko miško savininkų organizacijų stiprėjimą bei kūrimąsi.

„Organizuotas savininkas, priklausantis kokiai nors struktūrai yra žymei geriau, nei pavienis savininkas. Visais atžvilgiais valstybei tai yra geriau. Turi būti valstybėje surastas būdas tai remti ir skatinti. Kaip sekasi? Na, žinoma, visada gali būti geriau. Tačiau tai nėra labai lengvas klausimas. Viena jo pusė – kaip pasiekti, kad savininkai patys savanoriškai jungtųsi į tokias struktūras. Kaip juos išjudinti? Kita – iš ko tokias struktūras finansuoti? Valstybė kažkiek lėšų gali skirti, gali duoti postūmį, paskatinti įsikūrimą, veiklos pradėjimą. Bet šiaip tokie dariniai vėliau turi būti finansuojami pačių savininkų lėšomis“, - svarstė V. Vaičiūnas.

[...]

„Valstybės įmonės miškų urėdijos teikia privačių miškų savininkams visas jiems reikalingas paslaugas bei visą reikalingą informaciją, tačiau tai nereiškia, kad Generalinė miškų urėdija prieštarauja ar neprieštarauja privačių miško savininkų organizacijų (skirtų miško tvarkymui) steigimui. Mūsų nuomone, kuo daugiau įstaigų, į kurias privačių miškų savininkai gali kreiptis pagalbos ar patarimo dėl miško tvarkymo, tuo privatūs miškai bus geriau tvarkomi. Ir šiuo metu yra kelios dešimtys gerai dirbančių privačių įmonių, kurios privačių miškų savininkams teikia įvairias miškininkystės paslaugas,“- teigė Generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.

Mokslininkas: visos organizacijos turėtų vienytis

Miškininkas, akademikas Leonardas Kairiūkštis taip pat pritarė, jog Lietuvai trūksta bendros centralizuotos organizacijos.

„Tokia tvarka – visuose pasaulio kraštuose. Lygiai kaip yra Generalinė urėdija, tokia turėtų būti ir privačių miško savininkų organizacija. Buvau rašęs apie tai ir „daręs žygių“, bet pokyčių nebuvo. Neturėtų būti konfrontacijos tarp Generalinės urėdijos ir privačių miškų organizacijų, reikėtų jungtis. Kelių organizacijų pristeigimas neduoda naudos - reikia konsensuso ir susijungimo“, - juokavo mokslininkas.

Įsteigus organizaciją lengviau būtų miškus apsaugoti

L. Kairiūkštis pritarė anksčiau kalbintų pašnekovų teiginiams, jog organizacijos įsisteigimą, veiklos pradžią turėtų paremti valstybė.

„Austrijoje dirbau ketverius metus. Ten labai gražiai yra privačių miškų generalinė direkcija. Lietuvoje, sakyčiau, valstybinius miškus reikia palikti. Tuos arti dviejų šimtų tūkstančių hektarų dar neprivatizuotų, paliktų privatizavimui miškų reikia pervesti į valstybinį miškų fondą. Tuomet turėsime apie 56 proc. valstybinio miško. Tai – strateginis mūsų šalies objektas, galintis išsaugoti Lietuvą dar šimtmečius. Jei visas šitas žemeles atiduosim, išsiparduosim, visa ta graži lietuvybės idėja ateity bus pamiršta“, - baiminosi akademikas.

Remdamasis kitų šalių pavyzdžiu L. Kairiūkštis pastebėjo, jog Lietuvoje šiuo metu miško savininkus kontroliuoja tik valstybiniai organai. Ši kontrolė dažniausiai pasireiškia baudomis. Jis stebėjosi, kaip per dvidešimt metų negimė bendra miško savininkų organizacija, tvarkanti privačių miškų ūkį.