Naujienos

Balandžio 23 dieną sukaks lygiai dešimt metų nuo tos dienos, kai, kilus gaisrui Smiltynėje, išdegė didysis, 60-ies hektarų ploto, miškas.
Vakar gaisringiausiuose plotuose, siekiančiuose apie pusantro hektaro, Smiltynės miškininkai pradėjo sodinti pušų daigus. 

"Dirbame pirmą dieną ir turbūt pats Viešpats palaimino, siųsdamas lietų, kad palaistytų pirmuosius daigus, - pajuokavo Smiltynės girininkijos girininko pavaduotojas Algimantas Laurinaitis. - Gaisringiausiose vietose, kurias jaunimas labiausiai "mėgsta" padegti, kalninę pušį pakeisime paprastąja, kad miškas taptų retesnis ir liktų mažiau neįžengiamų plotų. Kalninė pušis savo funkciją jau atliko: sustiprino dirvožemį, o paprastoji pušis - tai tikras miškas. Nebeliks šabakštyno, nors ne visas kalnapušes iškertame, paliekame tokį Smiltynės akcentą".
Ankstesniais metais mišką sodino samdyti darbininkai, dabar triūsia trejetas profesionalių miškininkų, kurie paprastai kerta ir sodina mišką, o jiems vadovauja eiguliai. Plotas, kur vakar triūsė miškininkai, išdegė užpernai. Per gerus metus žemė "pailsėjo", išsivalė, atėjo metas jai vėl "gimdyti".
Miško sargybą girininkai pradėjo eiti jau praėjusį savaitgalį - žmogus priešgaisriniame bokšte budi nuo ankstyvo ryto iki sutemų, o naktimis pasitikima Priešgaisrine tarnyba.
"Šiandien turėtume pasodinti kokį trejetą tūkstančių daigų. Iš viso numatėme užsodinti pusantro hektaro, ir dar papildysime senus išdegusius plotus. Kada oš tanki giria? Na, kai jūsų vaikaičiai jau bus ūgtelėję, - šypteli pašnekovas. - Šiandien dešimt metų gaisravietei, o, žiūrėkit, jau ataugo gražiausias miškas! Sakoma, visos žaizdos išgyja, tik randai palieka".

Nuo pirmojo miškų apželdintojo Liudvigo Hageno vardu - Hagen Hoh - pavadintos aukščiausios kalvos viršūnės matyti puikus jaunuolynas. A. Laurinaitis priminė, jog, kai mišką visur siaubė vadinamasis amžiaus gaisras, ši aukščiausia vieta paliko liepsnų nepaliesta. Čia išliko gyvų ąžuoliukų, netrukus pražys alyvų krūmas.