Naujienos

dr.R.Valiulis. Medžioklės teisinio reguliavimo Lietuvoje paradoksai kitų ES šalių teisės aktų bei ES teisės kontekste.

Per pastaruosius kelis metus Privačių medžioklės plotų savininkų asociacijos (PMPSA) pavedimu teko dalyvauti daugelyje tarptautinių seminarų ir konferencijų, kuriose buvo nagrinėjamos su medžioklės teise susijusios temos, o taip pat  alternatyvaus  žemdirbystei kaimo turizmo ar privataus medžioklės verslo vystymo galimybės ES šalyse Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Suomijoje  ir Estijoje,- pasakoja PMPSA pirmininkas dr.Rimvydas Valiulis.

Ypač vertinga konferencija  Lietuvos žemės savininkų sąjungos ir Lietuvos miško savininkų asociacijos   iniciatyva vyko š.m. vasario 28 d. Vilniuje tema „Medžioklės aktualijos Lietuvoje ir medžioklės tradicijos Europos  valstybėse“, pritraukusi  didelį būrį žemių ir miškų savininkų iš visų Lietuvos regionų, o taip medžioklės temomis rašančių žiniasklaidos atstovų (pvz. iš „Ūkininko patarėjo“),  medžiotojų asociacijų atstovų ir politikų. Kadangi tinklapyje www.lietuvosmiskai.lt  konferencijos eiga nušviečiama išsamiai ir objektyviai, čia pamėginsiu pasidalinti savo kai kuriais pastebėjimais bei pakomentuosiu labiausiai įstrigusius konferencijos pranešėjų bei pasisakiusiųjų  teiginius.

Neabejotina konferencijos sėkme laikyčiau žurnalisto ,konstitucinės teisės specialisto dr. Algimanto Šindeikio  pranešimą apie konstitucinio balanso  paiešką atstatant antikonstituciškai paneigtą žemės ir miško savininko prigimtinę teisę medžioti savo žemėje. Pranešėjas davė išsamią analizę, kaip ir kodėl 2002m. Medžioklės įstatymu buvo paneigta žemės savininko konstitucinė teisė į disponavimą savo privačia nuosavybe – žeme ar mišku, po Medžioklės įstatymo priėmimo be savininko valios, dažnai jam ir nežinant, įtrauktos į svetimų, dažniausiai iš miestų atvykstančių medžiotojų būrelių  ar klubu medžioklės plotus.

Kadangi kartu su A. Šindeikiu man taip pat teko dalyvauti Seimo komisijos parengti Medžioklės įstatymo pakeitimo projektą  2005 -2006 m. darbe, nes Prezidentas V.Adamkus tuomet buvo jau antrą kartą vetavęs „naują“ įstatymo projektą, puikiai mačiau, kad tas Medžioklės įstatymas turėjo apginti buvusių tarybinių medžiotojų būrelių, persikrikštijusių į gražius pavadinimus turinčius klubus ar asociacijas, sovietmečiu turėtus medžioklės plotus, tarsi nacionalizuotos žemės gražinimo tikriesiems savininkams Lietuvoje procesas neartėtų prie pabaigos. Visi PMPSA narių pasiūlymai, visi žemės savininkų A.Mickūno, L.Naudužo,  A.Garšvos, V.Stepšio pasiūlymai, visi LMSA pasiūlymai, netgi teisininko A.Šindeikio, Seimo narių G.Steponavičiaus, K.Starkevičiaus  naujo įstatymo projektai buvo automatiškai atmetami komisijos daugumos (joje dominavo LMŽD nariai) balsais.

Medžioklės įstatymas iš esmės įtvirtino sovietmečiu įkurtų medžiotojų būrelių plotų tęstinumą, aišku, nomenklatūriniai būreliai vėl gavo teisę naudotis tais savo anksčiau turėtais žvėrių gausa bei įvairove pasižyminčiais buvusiais CK, Ministrų Tarybos ar rajonų partsekretorių plotais, vėliau vadintais „prezidentiniais‘, „reprezentacinei medžioklei skirtais plotais“ ar pan., nors tų plotų žemės nuosavybės teisę turėjo tikrieji savininkai, kurie norėjo turėti realią įtaką medžioklių procesams, vykstantiems jų nuosavybėje. Įstatymas faktiškai įtvirtino sovietmečio būrelių pramogas medžioklėje, nes būrelių pareigos buvo numatytos tik deklaratyvios. Taigi, tais metais naujas įstatymo projektas Seime taip ir nebuvo priimtas, kaip ir 2008 m. Seimo sesijos paskutinę darbo dieną.

Dabar gi vėl stumiamas tas pats  buv. Seimo nario J.Jaruševičiaus 2008-05-27 teiktas įstatymo kelių straipsnių pakeitimo projektas XP- 3116, kuriame detaliau mėginama aptarti tik vieną  visiškai nereikšmingą mechanizmą, kokiu būdu savininkas gali uždrausti medžioti jo žemėje svetimiems. Ne ši įstatymo vieta yra svarbiausia teisinė problema, kurią ginčija savininkai, ne tam reikia  skirti net kelis įstatymo straipsnius. Šis supelijęs įstatymo projektas – naujas beviltiškas bandymas „pataisyti socializmą“, kaip vaizdžiai konferencijoje  pasisakė gerb. A. Šindeikis.  

Štai, 1925 m.  Lietuvos Medžioklės įstatymas teturėjo 27 vieno sakinio punktus, išdėstytus 4 lapuose, bet jame trumpai ir aiškiai buvo aprašytos žemės plotų savininkų teisės ( tik jie turėjo medžioklės teisę, kurią galėjo perleisti kitiems) ir  nuobaudos už įstatymo pažeidimus. Vokietijos Medžioklės įstatymas ( Bundesjagdgesetz ) taip pat gana trumpas, o jo pagrindinis 3 str. teigia, kad „Medžioklės teisė priklauso savininkui. Ji neatsiejama nuo žemės nuosavybės .Ji negali būti įrodyta, kaip atskira daiktinė teisė“. Mes, Lietuvos piliečiai, žemių ir miškų savininkai, taip pat pageidaujame, kad mūsų įstatyme mūsų konstitucinė nuosavybės teisė nebūtų paneigiama ar suvaržoma, o teisė į medžioklę (tuo labiau mūsų žemėje) būtų siejama su nuosavybės teise.

Todėl labai keistai nuskambėjo LMŽD  atstovo (einančio šios organizacijos pirmininko pareigas?) Eugenijaus Tijušo pasisakymas konferencijoje, kad veltui gerb.A. Šindeikis savo teiginiuose apie mūsų įstatymo antikonstitucingumą remiasi Vokietijos  Medžioklės įstatymo straipsniais, nes, anot E. Tijušo, patys vokiečiai nėra patenkinti jų medžioklių teisiniu reglamentavimu, nes įstatymas sukelia daug problemų visuomenėje.

Kadangi  2009 m. dalyvavau Taline tarptautinėje konferencijoje  „Viešosios politikos sprendimai medžioklės srityje Rytų ir Centrinės Europos šalyse“, tarp kurios pranešėjų buvo profesorius Sven Herzog iš Vokietijos, Drezdeno Technikos Universiteto (su juo teko susitikti ir  2012 m. Vokietijoje), žinau, kad  Europos šalių piliečiams nesuprantami lietuviškos medžioklės ypatumai, kuomet savininkas savo žemėje negali medžioti, o jo nuosavybėje vyksta svetimų klubų medžioklės. Panaši padėtis iki Vokietijos susivienijimo buvo ir Rytų Vokietijos žemėse, bet ten savininkams atgavus žemes, jų  medžioklės teisės nekvestijonuojamos. Visų Talino konferencijoje dalyvavusių šalių atstovų nuomone, Lietuvos Medžioklės įstatymas yra ydingas ir jį būtina keisti sutinkamai su ES teise.

Daug neaiškumų kelia kol kas mūsų įstatyme įtvirtintas minimalus medžioklės plotų dydis ( 1000 ha vientisas žemės plotas), kai anksčiau galiojusiuose „Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatuose“  tas minimalus dydis buvo 100-500 ha, ir net turėdamas daugiau žemės, savo didesnio individualaus vieneto  negalėjai registruoti.  Tad daug diskusijų konferencijoje sukėlė siūlymai nustatyti, kad vienam savininkui  nuosavybės teise priklausant ne mažiau 100 ha, tokį plotą  leisti įteisinti, t. y. sugrįžti prie „Medžioklės nuostatuose“ 2000 -2002 m. galiojusių plotų dydžių.

Aišku, vėl sulaukėme E.Tijušo ir  Aplinkos ministerijos departamento direktoriaus Laimučio Budrio pasipriešinimo bei komentarų, kad sodo dydžio sklype bus sunaikintas paskutinis ten tegalintis gyventi kiškelis, mat, savininkai norės savo sode iššaudyti visa kas gyva. Be to, savininkų norai, turint tik 1,26 ha žemės, turėti savo nuosavus plotus, juokingi.

Matyt, taip reaguota į A.Šindeikio pranešime paminėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtą civilinę bylą Nr.3K-3-143/2011, kurioje 1,26 ha žemės turinčiam piliečiui (ji įeina į būrelio „Vilnius“ kolektyvinius medžioklės plotus)  pavyko apginti savo teisę netrukdomai , prieš būrelio valią, medžioti visame būrelio plotų vienete (11412,23 ha), aišku, pagal Medžioklės įstatymo  ir Medžioklės taisyklių nustatytas normas. Taigi, formuojasi palanki savininkams teismų praktika, kuomet teismuose bus įmano ginti savo pažeistas medžioklės teises.

[Lietuvosmiskai.lt komentaras: su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėta civiline byla Nr.3K-3-143/2011 susipažinti galima čia...>>>  ]

Kalbėdamas diskusijose, pateikiau duomenis apie  įvairių ES šalių medžioklės teisinį reglamentavimą: medžioklės plotų dydžius, naudojimo  teisės į laukinę  gyvūniją priklausomybę, galimybę savininkams perleisti savo medžioklės teisę pagal sutartis, medžioklės vienetų sudarymo sąlygas ir t.t.

Konferencijoje kalba šio straipsnio autorius PMPSA pirmininkas dr.Rimvydas Valiulis

Pateikdamas duomenis, rėmiausi ir tomis žiniomis, kurias gavau dalyvaudamas konferencijose Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje bei Suomijoje, ten bendraudamas su medžiotojų ir savininkų organizatorių atstovais. Taigi, tokio sovietinio medžioklės raugo nebėra nei vienoje ES šalyje , netgi neseniai į ES įstojusioje.  Aukščiau išvardintose šalyse, taip pat Belgijoje, Danijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Portugalijoje, Airijoje, Estijoje, Latvijoje, iš dalies-  Ispanijoje, Šveicarijoje, Graikijoje medžioklės teisė susieta su žemės nuosavybės teise, ją žemės savininkai gali perleisti kitiems: ar medžiotojų susivienijimams, ar pavieniams medžiotojams.

Daugelyje šalių žemių savininkai, ypač smulkesnieji, didesnes pajamas gauna ne vystydami tradicinę žemdirbystę, bet iš savo žemių nuomos medžioklei arba patys vystydami privatų medžioklės verslą. Laisvėje gyvenantis laukinis gyvūnas šiose šalyse nėra kieno nors (taip pat ir valstybės) nuosavybė, kol nebūna sumedžiotas. Sumedžiojus žvėrį, jis tampa sumedžiojusiojo nuosavybe arba savininko, kurio žemėje sumedžiotas, nuosavybe. Sudarant medžioklės plotus, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Danijoje, Suomijoje iš viso nenumatytas plotų dydžio minimumo reikalavimas, o kitose ES šalyse minimalus plotų dydis nepalyginamai  žemesnis, negu dabar yra Lietuvoje. Skirtinguose  Belgijos regionuose plotų dydis -  25-50 ha vientisos savininko žemės, Vokietijoje plotų minimalus dydis 75 ha, Austrijoje 115 ha (nors kai kuriose jos federalinėse žemėse  -300 ha), Švedijoje savininkas turi teisę medžioti turėdamas 5 ha miško, Prancūzijoje – 25 ha žemės. Netgi mūsų oponentų kaip pavyzdžiu minimoje Latvijoje minimalus plotų dydis atskirų žvėrių rūšių medžioklei yra žymiai mažesnis, pvz. stirnų medžioklei – tik 200 ha.

Tad Aplinkos ministerijos pareigūnų ar LMŽD vadų virkavimai, jog mažesniuose nei 1000 ha dydžio plotuose tik kelis  kiškius ar peles (netgi tokiu argumentu buvome gąsdinami darbo grupėje)  tegali medžioti rodo jų visišką nesupratimą ir pilną savininkų medžioklių teisių blokavimą klubų ar būrelių naudai.

l.e.p. LMŽD pirmininkas Eugenijus Tijušas pranešime kalbėjo apie teisinio medžioklės reguliavimo raidą Lietuvoje	Savo istoriją pasakoja ūkininkas iš Jurbarko raj.  Arūnas Mickūnas

Savo pranešime l.e.p. LMŽD pirmininkas Eugenijus Tijušas vėl bandė įrodyti, kad klubai nebus pajėgūs sudaryti sutartis su savininkais, jei toks reikalavimas bus įtvirtintas naujame įstatyme. Mat, kiekvienas klubas plotus turi tūkstančių savininkų žemėje, juos neįmanoma surasti ir pan. T.y., argumentavo tais pačiais argumentais, kaip ir 2005 -2006 m. kartu dirbant darbo grupėje.

Kad tai netiesa, savo pasisakyme įrodė 600 ha žemės dirbantis ūkininkas iš Jurbarko raj. Veliuonos seniūnijos  Zubrickų kaimo  Arūnas Mickūnas, papasakojęs, kad jis vienas per 2 mėnesius sudarė sutarčių dėl medžioklės plotų nuomos bendrai 997 ha sumai, taigi, kiekvienas klubas, pasitelkęs visus savo klubo narius, lengvai susirastų savininkus ir susitartų dėl medžioklės jų žemėje raštu, jei tik norėtų.

Be to, nuo 2002 m. Medžioklės įstatymo priėmimo praėjo jau 11 metų, per tą laiką dirbant daug kartų buvo galima  susipažinti su visais savininkais, kurių žemėje medžiojama, jei būtų pagarba privačiai nuosavybei. Šį kartą E. Tijušo pasisakyme jau nebeišgirdau anksčiau kartotų „neatremiamų“ argumentų, kad privačių medžioklės plotų egzistavimo laikotarpiu 2000 - 2002 m. dėl tų plotų savininkų grobuoniškos medžioklės žymiai sumažėjo kanopinių žvėrių populiacijos, todėl ir reikėjo tuos privačius plotus sunaikinti. Mat, ne kartą darbo grupėse ar pasitarimuose pateikdavau Aplinkos ministerijos duomenis apie kanopinių žvėrių apskaitą 1934 – 2009 m, kuri rodė, kad žvėrių gausos svyravimai , jų sumažėjimas buvo ir tais metais, kai egzistavo tarybinių būrelių sistema, arba kai pradėjo medžioti dabartiniai klubai. Savo pasisakyme parodžiau, kad po Medžioklės nuostatų priėmimo įkūrus privačius medžioklės plotus, kai kurių kanopinių, pvz., stirnų ar šernų populiacija tik didėjo, o jų skaičiaus sumažėjimas pastebėtas kaip tik 2003 – 2004 m., kuomet mūsų privatūs plotai buvo jau sunaikinti.

Aišku, dėl to, kad savininkai savo žemėse tada išlaikė gausias šernų ar kitų kanopinių žvėrių populiacijas, sulaukiau konferencijos svečio Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko pavaduotojo G. Saldžiūno nepasitenkinimo, nes žvėrių gausa neigiamai veikia nykstančias paukščių rūšis. Na, bet manau, ne savininkai kalti, kad jų žemėse medžiojantys medžiotojai gausiai šeria žvėris, kad vėliau juos, netgi tiesiai prie šėryklų, sumedžiotų.

Kalba Albertas Stanislovaitis

Konferencijoje savo bėdomis ir patirtimi pasidalijo daug žemių ar miškų savininkų. Visų jų nuomonė – gana vieninga: tokia betvarkė, kuomet antikonstituciškas  Medžioklės įstatymas  netaisomas, kuomet savininkai neturi medžioklės teisių, kuomet jie negauna jokių pajamų iš svetimų medžioklių jų žemėse, kuomet be jų sutikimo klubai statosi jų pasėliuose medžioklės įrenginius, dažnai net iškirsdami savininkų medieną bokštelių statybai, kuomet neatlyginama savininkų pasėliams padaryta žala (o ją daro ne tik žvėrys, bet netgi dažnai didesnę – po pasėlius važinėjantys medžiotojai) daugiau tęstis nebegali.

Visi pabrėžė, kas savininkai – ne prieš medžioklę ar medžiotojus nusiteikę, bet jie nori bet lygių su medžiotojais teisių medžioklių proceso metu.

Mane nustebino konferencijos diskusijose pasisakęs Medžiotojų sąjungos „Gamta“ pirmininko pavaduotojas Albertas Stanislovaitis,  aptakiai kalbėjęs apie savininkų teisę į medžiokles savo žemėje. Bet paklaustas, ar Medžiotojų sąjunga „Gamta“ pritartų medžioklės plotų formavimą vykdyti medžiotojų ir savininkų žemės nuomos medžioklei sutarčių pagrindu, atsakęs, kad yra prieš sutarčių sudarymą.

Anksčiau žinojau A.Stanislovaitį kaip civilizuotose ES taikomo medžioklės modelio su pagarba privačiai nuosavybei  šalininką, nes kartu dirbau keliose darbo grupėse.

Supratau, kad sąjunga „ Gamta“ sėkmingai savo medžioklės plotus įregistravo pagal 2002 m. Medžioklės įstatymą, nieko keisti nenori, nenori papildomų rūpesčių, jei tektų sudarinėti plotų nuomos sutartis.

Visiškai iš bendro konferencijos konteksto iškrito Medžiotojų sąjungos „Sūduva“ vadovų Gražvydo Pėtelio ir Antano Valinčiaus pasisakymai.

Pirmasis apkaltino savininkus tuo, kad jie apsitvėrė visą Dusios ežerą tvoromis, taip trukdydami kitiems asmenims, suprask, medžiotojams, laisvai vaikštinėti po jų privačias valdas pakrantėje. Antanas Valinčius, buvęs nomenklatūrininkas iš Marijampolės (tada Kapsuko) apskrities, dabar LMŽD valdybos narys, nustebino konferencijos dalyvius, teigdamas, kad kalbėjusieji žemių savininkai reikalauja sau kažkokių privilegijų ir nori būti viršesni už medžiotojus, tad, aišku, kad medžiotojai su tuo niekada nesutiks. 

LMŽD valdybos narys Antanas Valinčius daugelį nustebino savo išvedžiojimais, kad neva savininkai negali tikėtis kažkokių teisių į savo privačią nuosavybę, nes antraip tai prieštarautų Konstitucijoje įvardintam piliečių lygiateisiškumui ...

Esu dėkingas LŽSS ir LMSA, kad pavyko surengti tokią savininkams ir medžiotojams aktualią ir reikalingą konferenciją . Mat, Aplinkos ministerija forsuoja dabartinių medžioklės plotų sutarčių  pratęsimą 10 –čiai metų klubams, net nelaukdama naujo Medžioklės įstatymo parengimo ir priėmimo, o tai dar dešimtmečiui sustabdytų sovietinio medžioklės modelio pertvarkymą, remiantis ES teise ir Konstitucinio Teismo sprendimu. Todėl galvoju, kad būtina informuoti respublikos Prezidentę, Ministrą Pirmininką ir Seimą apie tokią grėsmę mūsų valstybės demokratijai.

Pagarbiai,
dr.Rimvydas Valiulis
Privačių medžioklės plotų savininkų asociacijos pirmininkas
2013-03-03